Rasa Hoffmann – lietuviškos salos kūrėja

Milda Krivickaitė-Iske

Atostogos jau baigėsi. Rugsėjo pabaiga. Grįžtam namo. Temsta. Už nugaros jau tūkstantis kilometrų. Pavargom. Namų dar nepasieksim.  Kur saugiai apsistoti nakčiai? Ir mintis – kažkur čia, Vokietijos vidury, visai netoli Hademstorfo Žemutinėje Saksonijoje, yra tikra lietuviška sala. Kažkaip girdėta… Mažoji Lietuva. Taip, tikrai – Rasa ir jos kempingas. Ieškau internete: Rasa Hoffmann. Waldhaus Allertal, Camping.
Skambinu:
–Rasa, mes su kemperiu, ieškom nakvynės!
–Gerai, atvažiuokit, lauksim. Ir be kemperio galit. Nakvynę visada rasit.

Rasa Hoffmann


Pasukame iš 7-osios automagistralės ir už kelių minučių atsiduriame miškuose pasislėpusiame kempinge. Tamsa suteikia dar daugiau romantikos ir paslaptingumo. Susirandame darbus bebaigiantį šeimininką Peterį Hoffmaną. Pasilabiname, prisistatome. Parodo, kur pasistatyti savo kelioninį vagonėlį – visi kemperistai žino, kaip svarbu elektra ir vanduo. Dar saugumas. O Rasa kažkur išvykusi su nepabaigiamais reikalais – mat ieško naujo triušio. Grįžta vėlokai, pasiteirauja, ar viskas gerai, pakalbėsim ryt – ir pradingsta tamsoje.

     Rytas išaušo  miglotas ir rasotas.
Kas gali būt tikriau
Už ankstų rytą,
Rudens voratinkiais išaustą.
Kas gali būt ramiau
Už klevą nudažytą,
Baltom miglom apautą.
Kas gali būt skalsiau
Už kasdienybės duoną,
Vaikų širdelėse brandintą,
Kas gali būt brangiau
Už draugo petį,
Audrų ir vėtrų išmėgintą… /M.K.

 Svečių patogumui įrengtos aikštelės su griliais ir suoliukais, stovais palapinėms ir, be abejo, visur išvedžiota elektra. Ir namelis su tualetais ir dušais. Kaip jau minėjo Rasa, jei neturi kemperio, gali atvykti ir taip – yra dviviečiai, keturviečiai, šešiaviečiai ir net septynviečiai nameliai, kuriuos galima išsinuomoti nakvynei. Galima apsistoti ir su savomis palapinėmis – vietos visiems užteks.

Atvažiavę naktį, nematėme koplyčios. Ją bendromis jėgomis pastatė lietuviai, kurie dažnai lankosi pas Rasą. Prie statybos prisidėjo ir Rasos vyras Peteris, abi suaugusios Rasos dukros – 29-erių Viktorija ir porą metų  jaunesnė Neringa, taip pat Rasos draugės ir bendražygės Gražina Kreizienė ir Irma Vasiliauskienė, Ričardas Dubinskas ir daugelis kitų. Koplyčia yra pašventinta. Dabar galime ne tik apžiūrėti ją,  bet ir pasimelsti ar net pamedituoti prie jos. Tokia ramybė čia…. Priešais koplytėlę telkšo tvenkinys su plaukiojančiomis jame auksinėmis žuvelėmis. Visur žydi gėlės. Ir pajauti atsakomybę už tą rimties salą. Ir lietuviškų namų šilumą. Ir ilgesį.

 Visi dar miega. Išgėrę kavos puodelį ant istorinio suoliuko – jam gal šimtas metų, apeiname visą kempingo teritoriją. Viduryje, pačios Rasos prižiūrimame rožyne, savo nameliuose gyvena balandžiai, dekortyvinės vištos, gaidžiai ir povai, žąsys ir antys. Toliau – suarta pieva, dar toliau – jau žaliuoja išlyginta ir iš naujo užsėta žalia žolė. Mat po ilgo kemperio stovėjimo laiko vienoje vietoje veją reikia atnaujinti.

Beje, Ričardą sutikome kempinge ir besišnekučiuodami net nepastebėjome, kaip prabėgo pusdienis. Jis čia lankosi beveik kas savaitę. Vyriškis nuolat nuomojasi namelį ir padeda šeimininkei įgyvendinti idėjas, kurių – nors vežimu vežk. R. Dubinskas prieš penkerius metus atrado šią vietą ir pasijuto kaip pas močiutę kaime. Čia kvepia namine duona, rūkytais kumpiais ir dešromis, lietuviškais saldumynais, cepelinais, žemaičių blynais… Čia rytais tave žadina ne žadintuvas, o gaidys, išdidžiai prakrypuoja žasys ir antys, atstriksi pusryčių voveraitė…

O gyvenimas Rasos nelepino. Gimė Rasa lygiai prieš penkiasdešimt metų Suvalkijoje, Marijampolės apskrityje, Igliškėliuose. Iš keturių sesių buvo vyriausia.

 Rasa mokykloje buvo lyg gyvas sidabras: visur buvo jos pilna – ir dainavimas, ir raiškiojo skaitymo konkursai, ir šokiai, ir dramos būrelis… Jaunystėje svajojo tapti aktore, bet realybė buvo kitokia – aktorystė liko svajonėse. Įsigijo siuvėjos profesiją, tada ištekėjo už savo pirmosios mokyklinės meilės.

Rasa su tėvais ir seserimis

Statė namus, susilaukė dviejų dukrų. Kai susitinka du jauni, energijos ir meilės viens kitam pilni žmonės, galima nuversti kalnus. Taip ir būtų buvę, jei ne ta baisi limfmazgių liga, kuri patykojo Rasą iš pasalų. Nieko blogo neįtardama, Rasa susidūrė su realybe – pasiruošimu chemoterapijai.

Rasa ir jos pirmasis vyras Arūnas Šalčius. 1998 m.

Bet visi juk žino: bėda viena nevaikšto. Vyras važiavo į ligoninę lankyti savo žmonos, kai užsikirto mašinos vairas, mašina užsidegė, tada užsiblokavo durelių automatika ir degantis gyvas fakelas….viskas.

Skausmui nebuvo ribų. Rasai reikėjo stotis ant kojų – štai taip. Ligai pasakė „ne“ ir stojosi. Sodyba, namai, vaikai, tėvai, liga – už ką gyvent? Ir kaip gyvent? Tėvams sutikus paauginti dukras, žvilgsnis pakrypo į Vokietiją. Automobilių varymas ir pardavimas – na, tegul ir ne moteriškas darbas, bet išgyventi padėjo. Tai buvo tuoj po vyro žūties 2000–2002 metais.

Čia pusryčiauti atstriksi voveraitės…

Pramokusi kalbą, Rasa pradėjo dirbti vokiečių šeimose kaip slaugos darbuotoja. Daug lietuvių moterų Vokietijoje slaugo senolius, bet kai reikia tau valyti , maudyti ir prausti dimensija sergantį žmogų, kuriam atrodo, kad iš pampersų paimtas rudas turinys yra geriausias veido kremas, tada suimąstai, kad nebenori to purvo. Ir keiti, labai keiti savo gyvenimą, kad tik netektų šitaip žemintis…

Po pažinties su Peteriu Hoffmannu pasikeitė viskas. Rasa išslaugė jo sergančią mamą, atkovojo Peter nuo priklausomybių ir 2006-ųjų rugsėjo 23-iąją sukūrė savo šeimą, kurioje užteko vietos visiems. Ir vyrui, ir jos dukroms.

Ir tada prasidėjo kova už išgyvenimą – tik Peter mamai mirus išaiškėjo , kad kempingas visas paskendęs skolose. Bankrotas. Peter nuleido rankas. Bet ne lietuvė moteris. Jei diena ir naktis per trumpa, tada prisiduri kitą dieną ir naktį… ir taip ilgai, kol ateina kažkoks sprendimas. Tada imi paskolą, perperki kempingą savo vardu ir… darbais bei gebėjimais prisimeni Lietuvą. Savo močiutę.

Peteris Hoffmannas

Svajonės pildosi – apleistas kempingas pamažu virsta į rojaus kampelį. Visi nori pramogų , bet visi nori ir pavalgyti. Štai tada jau ir prasidėjo… Kad pastatytų dukras ant kojų, kad atstatytų kempingą, tiesiog – kad nebadautų, kad gražintų kreditus. Kaip sudominti keliautojus iš viso pasaulio, kaip juos privylioti, kad jie prisimintų tave ir visada sugrįžtų.

Ir atsirado sprendimas – kurti lietuvišką salą Vokietijoje. Su rūkytom dešrom, kumpiais, kepta lietuviška duona, rūkyta žuvim, cepelinais, žemaičių blynais ar kugeliu – lietuviškos konditerijos karaliumi šakočiu, grybukais ir pyragais. Jei artėja išskirtinis vakarėlis – Zalcgiterio lietuviai jau tuoj čia ir visada sutiks pamuzikuoti. Čia organizuojamos Joninės, lietuvių susitikimai, alaus šventės. O kur dar Rasos ryšiai su miestelio meru, bažnyčia, šokėjais, su vietos bendruomene.

Bankuose ištirpo skolos, jau šie metai baigti su dviem eurais pelno. Tikrai. Jei ne Rasa, nebūtų tos lietuviškos salos. O kai būna labai labai sunku, kai iš įtampos nusvyra rankos, tada Rasa prisėda ant suolelio, apsikabina savo mylimiausius šunelius ir šnekasi su jais kaip su geriausiais draugais… O čia intriga: vienas šunelis labai mėgsta lietuvišką dešrą, bet, išgirdęs vieną Rasos žodį, nusisuka. Koks tai žodis – sužinoti gali tik tas, kas apsilankys svečiuosna.

Kai kur aikštelės su griliais ir suoliukais, stovais palapinėms ir, be abejo, visur išvedžiota elektra kemperistų patogumui. Ir sanitarinis mazgas su tualetais ir dušais. Kaip jau minėjo Rasa, jei neturi kemperio, gali atvykti ir taip – yra dviviečiai, keturviečiai, šešiaviečiai ir net septynviečiai nameliai, kuriuos galima išsinuomoti nakvynei. Ir su palapinėm – vietos visiems užteks.

Dabar atrodo, Rasa – sėkmės lydimas žmogus, kuris iš nieko moka padaryti viską, kuriam jokie sunkumai nebaisūs. Bet pripažinkim – vėtrų buvo daug. Itin negailestingų. Iš kur tiek stiprybės? Rasa jos semiasi iš savęs. Jei nebenori dirbti, sako sau – tu privalai. Magiškas žodis, kuris įvertintas visoje Vokietijoje – Rasa 2020 metų pavasarį Kaselyje vykusių apdovanojimų „Laisvės Sparnai“ nominuota už lietuviškų tradicijų puoselėjimą.  Ačiū Tau, Rasa! Bet laisvės sparnai ir įpareigoja. Sparnai. Skrydis. Staigmenos. Trys S. Tad  kilk aukštyn, Rasa, gero skrydžio!

Jau išvykstam namo. Vagonėlis kvepia lietuviška duona, kumpiu ir dešromis. Ir šakočio neaprėpiamas dydis. Ir namuose skanausim – manau, skonis bus stebuklingas.  Geros Tau kloties, Rasa!

.