Už kiek Lietuva perka emigrantų meilę Tėvynei?

Penkiasdešimt okupacijos ir dešimtmetį atgimusios Lietuvos metų neteko girdėti, kad senoji Šveicarijos išeivija paramos Tėvynei projektams iš Lietuvos Respublikos (LR) biudžeto būtų paprašiusi bent vieno lito. Milijonus litų naujų emigrantų kartai LR vyriausybė ėmė plukdyti tik peržengus 21-ojo amžiaus slenkstį.

Pavyzdžiui, 2007metų lapkričio 7-9 dienomis Vilniuje vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenės seminare LR Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) generalinio direktoriaus pavaduotoja p. Vida Bagdonavičienė pranešė, kad 2006 metais iš 19,523 milijono eurų savo biudžeto daugiau negu 14 milijonų eurų paskyrė užsienyje gyvenančių emigrantų veiklos projektams.“ (ŠLŽ, Nr. 11(18))

Apie dar storesnius milijonų skaičius, nuplukdytus iš LR biudžeto emigrantams, skelbė „Atgimimas“, kiti laikraščiai. Šimtai milijonų skrido savo noru Tėvynę palikusiems emigrantams, nors Lietuvoje skurdo pensininkai, mokyklos stovėjo kiaurais stogais, nebuvo lėšų pamaitinti daugiavaikių šeimų vaikus, atlikti būtinas operacijas sunkiai sergantiems ligoniams, padėti  neįgaliesiems.

Naujiems emigrantams su energinga vadove p. Jūrate Caspersen perėmus Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) vairą, prasidėjo betiksliai Tėvynės skiriamų milijonų švaistymai. Nauja emigrantų vadovė tobulai sudarinėjo sąmatas staiga sumanytiems projektams – o iš Lietuvos lyg iš dangaus mana biro šimtai tūkstančių litų. Beverčių projektų apetitas augo, nes pasižymėti, išsiveržti į priekį, pasirodyti aukštumoje sukurptų projektų viršūnėse buvo vadinama jos didžiosios meilės Tėvynei išraiška. Už meilę, žinoma, Tėvynė turėdavo brangiai susimokėti pati. Tik 2019 metais valstiečių partija atsitokėjo, jog finansinių stebuklų emigrantams kranelius reikia kiek priveržti.

Paimkim vieną pavyzdį iš ŠLB veiklos dosniame dešimties metų gėrybių byrėjimo starte.

1999–2005 metais su senąja karta rūpinomės, kaip atgaivinti Alpių šalyje 2001 metais numirusią Lituanistikos studijų tradiciją, kuri senosios išeivijos ir Ciuricho/Berno universitetų profesorių George Dunkel ir Jan Peter Locher dėka 1970–2001 metais buvo įtraukta kaip lygiavertis studijų objektas į baltų ir slavų kalbų ir literatūrų instituto dėstomų dalykų planus. Berno universitetui 2001 metais pakeitus lingvistinių studijų kryptį (palikus tik Rytų slavų kalbas), baltistikos studijos buvo nutrauktos, buvusi studijų kryptis panaikinta.

Pasitelkęs mane, tuometinę ŠLB valdybos pirmininkę, ir bendruomenės  garbės pirmininką dr. V. Dargužą prof. J.P. Locheris sprendimui priešinosi: sudarė dviejų semestrų studijų planus su realiai apskaičiuotais mokymo kaštais, siekdamas, kad dar nors metus baltistika išsilaikytų. Prof. J. P. Locheris įtikinėjo LR ir Latvijos mokslo ir švietimo ministerijas, Dr. V. Dargužas vyko tartis pas VU rektorių R. Pavilionį, o aš rūpinausi įvairiais prašyminiais raštais į Lietuvos ir Latvijos ambasadas Vakarų Europoje bei Lietuvių fondą JAV dėl lėšų metams prailginti studijas, nes turėjome viltį, jog po metų galbūt savaime viskas pasikeis į gerą.

Iš visur sulaukėme neigiamų atsakymų. Buvo aišku: išgelbėti baltistikos studijas vilties nėra.

Tačiau ŠLB pirmininkė J. Caspersen studijų (ne)atgaivinimo procese įžiūrėjo puikų savęs pagarsinimo šansą. Sukūrusi pora šimtų tūkstančių litų kvepiantį projektą, kurį, artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, lengvai patvirtino LR vyriausybė, Berne surengė pasaulinę konferenciją: „Lietuvių kalbos reikšmė ir vieta Europos kontekste“. Konferencija vyko 2008 metų birželio 4–6 dienomis, joje buvo sukviesti 24 mokslininkai iš 10 pasaulio šalių ir atvyko apie 30 asmenų delegacija  iš Lietuvos, nors nulinis konferencijos rezultatas buvo seniai aiškus.

Lietuvos šimtatūkstantiniai finansai ištirpo delegatų kelionių apmokėjimams, viešbučiams, maitinimui, lektorių apmokėjimui, reklamai ir t.t.

Senoji išeivija konferencijoje nedalyvavo, traukė pečiais ir aimanavo: kodėl konferenciją LR vyriausybė neorganizavo pati Vilniuje, kur penkis kartus  mažesnės išlaidos, kur iš viso pasaulio atskridę mokslininkai baltistai Vilniuje aplinkui girdėtų skambant gražią lietuvių kalbą, o, svarbiausiai, prie konferencijos prisijungtų LR vyriausybės politikai, kurių vienintelių pareiga ir teisė, pagal vyriausybines Europos valstybių politinės kultūros sutartis, kelti ir spręsti lituanistinių studijų klausimus Europos aukštuosiose mokyklose. Juk vyriausybinių klausimų spręsti jokios teisės neturi viena, negausi emigrantų bendruomenė, ypač Šveicarijoje, šalyje, kuri nepriklauso Europos Sąjungai?

Sklandžiai praėjusi konferencija Šveicarijoje ŠLB pirmininkę plačiai pagarsino, buvo į šalį nuspirta išeivijos nuomonė ir aimanavimas dėl bereikalingų Lietuvos biudžeto išlaidų, o PLB valdyboje sumaniai pirmininkei atsivėrė švietimo komisijos pirmininkės postas, iš kurio galėjo vadovauti emigrantų vaikų lietuvių kalbos mokymui, nesvarbu, kad pati komisijos pirmininkė savo sūnų lietuvių kalbos mokyti net nebandė, su jais kalbasi angliškai. Negaliu užmiršti, kaip senoji išeivija smerkė tokią motiną, kuri neperduoda savo vaikams motinystės meilės jausmais įkūnytų pirmųjų gimtų žodžių, kuriuose slypi pagrindiniai augančiam kūdikiui reikalingi syvai, kad išaugtų doru Tėvynės ir pasaulio piliečiu.

Pritinginčioms ar niekada  neturinčioms laiko savo vaikus pamokyti lietuviškai emigrantėms tokia švietimo šefė tapo atradimu, galinčiu nuraminti  sąžines dar ir todėl, kad į mokyklėles vis gausiau lijo iš Lietuvos išmelžiamų finansų lietus, o  mokymo reiklavimų kartelė leidosi žemyn, aiškinant, kad užsienyje gimusiam  lietuviukui lietuvių kalba niekada nebus reikalinga – užtenka, kad jis pasaulio žemėlapyje parodytų savo tėvų/senelių tėvynę Lietuvą, iš kelių šimtų pasaulio vėliavų atskirtų lietuvišką trispalvę ir išmoktų sušokti „Jurgeli, meistrelį“…

Patriotiškai nusiteikę pasaulio lietuviai norėjo verkti, bet išskirtinis šefės paprotinimas daugeliui emigrančių mamų patiko. J.Caspersen iš visų pusių ėmė supti neužtarnautos šlovės spinduliai, kol, persėdusi į PLB valdybos kultūros komisijos pirmininkės postą, ėmė vykdyti išeivijos istorijoje gėdingiausią veiklą – po vyresniosios išeivijos mirties ištaisyti 60 metų išsaugotus ŠLB  archyvus ir viešai  paskelbti melą, kad karo pabėgėliai Alpių šalyje 1950 metais įkūrė savo bendruomenę – NELEGALIAI, nesilaikydami jokių tarptautinėje konvencijoje išdėstytų įstatymų – neturėdami patvirtintų Įstatų… 

Mano spaudoje skelbiamus straipsnius su pateikiamais archyviniais faktais, įrodančiais, jog ŠLB buvo įkurta 1952 metų vasario 17 dieną legaliai, ponia Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros komisijos pirmininkė  laikė jos asmenybės šmeižimu ir įžeidinėjimu, o lietuviškos spaudos redakcijoms uždraudė mano straipsnius publikuoti. Iš „Atgimimo“ redaktorės Indrės Makaraitytės gavau perspėjimą, kad mano straipsnius galės publikioti tik tada, kai juos patikrins ir duos leidimą ŠLB pirmininkė.  „Bernardinų.lt“ redakcija pranešė, kad mano archyvų faktais paremti straipsniai nebus publikuojami arba bus pavadinti „J.Survilaitės versijomis“. O štai ponios pirmininkės straipsniams, grįstiems melu ir pripaganda, visi keliai į spaudą buvo atviri.

Nejaugi ir po 30 atgimusios Lietuvos metų lemta matyti primestą, netikrą, suterštą režimo propaganda LAIKĄ, kai „… to laiko akys buvo pasruvusios krauju, o iš jų liejosi neapykanta, pyktis, kerštas“ (Just. Marcinkevičius)? Tik tokia mintis pradėjo suktis mano galvoje, 50 metų sovietiniame režime pergyvenusiai begales sovietinio propagandinio purvo…

Kovojančiam už teisybę ne taip baisu, kai už tavo nugaros į tave mėtomi akmenys, o skaudžiausia, kai atsisukęs pamatai, kad mėtančių būryje – gerai tau pažįstami veidai, o jų bandymai tave už teisybę pasmerkti rodo tik apgailėtiną jų silpnumą.

Kodėl jie padeda Tautos istorijoje įteisinti melą, leidžiasi vyniojami apie sovietinės propagandistės pirštą? Ar jie nežino, kad ignoruoti istorinį blogį reiškia tapti jo dalimi?

Senas patriotiškas tradicijas 60 metų gerbianti ŠLB nuritinta blogio keliu į pirmininkės inspiruotą išeivijos veiklos akivarą… Blogis naikino ir mano sveikatą, mano kaip teisėtos LR Rašytojų sąjungos narės reputaciją, nes PLB kultūros komiteto pirmininkė mano kūrybą visur ėmė pristatinėti kaip nieko neverta „rašliava“, sąžiningai pateisintą LR rašytojos statusą imti į kabutes (pvz., p. J. Caspersen piktas straipsnis „Bernardinuose“ 2014 metų lapkričio 23 dieną).

Kam Tėvynei reikalinga kova už tiesą, kai patikimiausias ginklas yra veidmainystė ir išskirtinės ambicijos būtinai iškelti save, o išeiviją sulyginti su žeme?

Lietuviškąjį pasaulį žeidė ir piktinomirusios vyresniosios išeivijos apšmeižimui naudojama PLB valdybos tribūna, intertnetiniai puslapiai, Vikipedija, įvairiūs interviu, ir 2015 metais p. J. Caspersen organizuotas ŠLB 65-ečio pseudojubiliejus, į kurį nesigėdindamas iš Berno atvyko LR Šveicarijos konfederacijai ambasadorius, garbingas Bendruomenės Profesorius, iš Vilniaus atskrido M. Mažvydo bibliotekos Lituanistinio skyriaus vedėja (nors bibliotekoje jau gulėjo mano pareiškimas dėl  tyčia sumanipuliuotų ŠLB įkūrimo archyvinių faktų). Melo įtvirtinimo istorijoje pseudojubiliejuje vyko ŠLB istorinės ATMINTIES ardymo pamatai ir jų aktyvios  veiklos Lietuvos okupacijos metais laidotuvės, veidmainiška fiesta ant mirusių protėvių kaulų nė kiek nesusimąstant, kad tokie neagalvoti veiksmai – didelis praradimas visai mūsų istorinės TIESOS besiilginčiai visuomenei.

Į internetinėje spaudoje ŠLB pirmininkės man reiškiamus priekaištus, jog   nedalyvauju emigrantų veikloje, kad praradau bendruomeniškumo  jausmą ir sąžinę,  galiu atsakyti: nuo tikrosios pokario pabėgėlių elito teisiškai 1952 metų vasario 17 dieną sukurtos Šveicarijos lietuvių bendruomenės ne tik  nenutolau,  priešingai, per 30 metų pati tapau jų patriotiškos veiklos istorijos dalimi, kurią aprašau savo  knygose (paskutinė knyga – „Paralelės“ (2020). Lietuviškoje spaudoje skelbiu unikalius išeivių atsiminimus, nes svarbiausia išmokti teisingai žiūrėti į savo Tautos istoriją, ją jausti savo širdyje ir sieloje.

30 metų kūrybinis laikotarpis Šveicarijoje dar labiau sustiprino mano supratimą niekada nenutolti nuo Tautos klasikų požiūrio, į kurį skatino mane gilintis žymūs VU profesoriai.

Štai Balys Sruoga rašė: „Dailiosios literatūros istorinio turinio veikalo uždavinys – gyvybės gijomis susieti dabartį su praeitim – dabarties buitį sustiprinti praeities prasme. Šios literatūros uždavinys mūsų dienų gyvenimą parodyti kaip permanentinį, šaknimis sodriai įsikerojusį žilosios senovės gilmenose“.

Tokio supratimo noriu palinkėti užsienyje pasilikusių gyventi emigrantų bendruomenių vadovams, kad jie niekada nesiektų sau nepelnytos garbės, o meilė doram, teisingam, sąžiningam, drąsiam ir talentingam tautiečiui, mylėjusiam savo valstybę, kada jai buvo sunku, niekada netaptų  nereikalinga, nemadinga ar užmiršta tema. JIE mums išsaugojo Tautos istorinius, dvasinius, patriotinius ir moralinius turtus, jų dėka sukurti tvirti mūsų Tautos ir valstybės pamatai ir toliau mus augins tvirtais ir sąžiningais.

********************

„Jeigu jums brangi jūsų reputacija, turėkite reikalų tik su oriais žmonėmis, nes geriau būti vienam negu sutapti su kvaila kompanija“, – yra sakęs pirmasis JAV prezidentas George’as Washingtonas, kėlęs savo krašto reikalus aukščiau …