Prarastas Rojus

Almantas Bunkus

Memuarai

Almantas Bunkus

Čia Naujieji, čia man šventinė Užupio laikraščio „Haroldas“ dovana, čia bendrai krūva visokių, seniai pamirštų atsiminimų. Susijusių su Užupiu, su Vilnele ir su tais senais gerais laikais.  Skirtingai nuo šimtaprocentinių vilniečių, nors ir gimiau Antakalnio  klinikose, bet gyvenom mes Naujojoje Vilnioje.  Vileikoje, kitaip sakant. Aš gerai įsivaizduoju, kokios visų asociacijos su šituo rajonu. Tik mano atsiminimai visai kitokie.

Dabar mano gimtinės nebėra. Net tos vietos neliko. Dabar ten naujas plentas. Mūsu gatvė vienu šonu rėmėsi į mišką, o kitu – į Vilnelę.  Mūsų sklypas buvo ant kalno ir todėl savotiškas reljefas. O kitas kalnas buvo Rokantiškių piliakalnis – per virtuvės langą matėsi pilies griuvėsiai. Buvo terasos. Ne tokios kaip kokioj Čičen Icoj (Čičen Ica – Jukatane (Meksika) esantis majų šventyklų miestas, buvęs politinis, ekonominis ir religinis šios civilizacijos centras – VL), bet sklypas buvo trijų aukštų.  Dviem šonais rėmėmės į mišką. Senos, aukštos eglės augo tiesiai už vartelių.  Močiutė su seneliu buvo sukūrę ten Rojų.  Močiutė augino rožes. Ne tik rožes, bet krūvą įvairiausių gėlių. Buvo ir daržas. Kur augo viskas.  Antra ir trečia terasa buvo senelio.  Senelis – geležinkelių inžinierius, baigęs Paryžiaus politechnikos institutą, atėjus sovietams, pasakė, jog rusams nedirbs. O jau vokiečiams tai tuo labiau. Na, o karui pasibaigus, jo pozicija nepakito. Todėl visas savo žinias ir darbštumą skyrė Rojui.  Senelis labai domėjosi Mičiurino darbais. Todėl didžiuliame sode nebuvo nei vienos obelies ar kriaušės tos pačios rušies.  Mamai ištekėjus, mano tėvas suprojektavo ir kartu su seneliu pastatė dar vieną namą. Mūsų jaunai šeimai.  Senelis dar augino bites. Buvo dešimt avilių, o tai nemažai.  

Kiek save atsimenu, tai kai sako „rojus“, man kyla Naujosios Vilnios vaizdai. Dar juk buvo Vilnelė. Vasarom mes maudydavomės be perstojo. Tada ji buvo gilesnė ir didesnė. Vėliau, sugriuvus užtvankai, vanduo nuseko ir bendrai Vilnelė labai pasikeitė.  Mes po ja keliaudavome. Ant didžiulių padangų. Rytais eidavom aukštyn upe, per visą Naująją Vilnią, tolyn per pievas, miškelius. Beveik iki Baltarusijos. Ir namo leidavomės pasroviui.  Žvejodami, maudydamiesi ir su vaikiškais nuotykiais. Smagiausia būdavo, jei kur pakeliui pamatydavom keleta mergičkų, kurios naiviai galvodavo, jog surado vietą nudizmui. Vėliau kalbų buvo pusdieniui.  Nors, bendrai, tai žmogai buvo tuo atžvilgiu mažiau kompleksuoti. Juo labiau tokioje kaimo gatvėje. Vėliau, kada paaugom, plaukdavom į Vilnių. Kažkodėl pas mus labai mažai išreklamuota šita viena grąžiausių Lietuvos upių. Tokio grožio dar paieškoti reikia. Vasarą kai kur atrodydavo, kad plaukiam kokia Amazone.

Vilnelė nebuvo vien maudymosi vieta.  Aš dar atsimenu, kai eidavo moteros skalauti patalynės. Išskalautas paklodes ištiesdavo ant žolės, kad saulė išdžiovintų ir išbalintų. Aš dar buvau pyplys, kai mama imdavosi mane kartu į mūsų gatvės pliažiuką. Pati mokydavosi, o aš braidžiau po vandenį ir gaudžiau tokias žuvytes su trim spygliais. Net nežinau, kaip jos vadinasi. Rusiškai – kaliucha. Dar šiek tiek aukščiau upe, arčiau miestelio centro, buvo lentpjūvė, aptverta iš trijų pusių aukšta tvora. O iš ketvirtos – upė. Lentas ten vogdavo visi rabotiagos. Apskritai sena Vileika yra pastatyta iš vogtų medžiagų. Iš visų gamyklų… Vogdavo mano draugų tėvai, kaimynai ir kiti. Ko norėt – sovietų laikai. 

Mes buvom iš kito pasaulio. Močiutė dirbo mokytoja, senelis oficialiai buvo įsidarbinęs vietinio stadiono administratoriumi. Galit įsivaizduoti. Į Naująją Vilnią mėgdavo suvažiuoti močiutės ir senelio draugai. Ta pokario metų bohema. Moteros tiesiog kaifavo tame Rojaus kampelyje. O vyrai eidavo pažvejot į Vilnelę.  Dažnai atlėkdavo Kazys Boruta su žmona. Jis taip ir reikalaudavo namie: „Važiuojam į Rojaus kampelį!“  

Vėliau, kada jau gyvenom Vilniuje, aš kekvieną laisvą dieną važiuodavau pas močiutę. Ten buvo mano viskas. Draugai, miškas ir Vilnelė.  Ir tai liko iki šiol. Kai užsuku, pavyzdžiui, į Užupio kavinę, žiūriu į Vilnelės vandenį, o atrodo, kad pro šalį teka miškas su eglėm, ananasiniai obuoliai, kriaušės, bitės, korių kvapas ant aukšto, močiutės grikių košė, indėniški laužai, meilė — pirma ir pati tyriausia, apskritai vaikystė, jaunystė, praleista Rojuje. Tai, kas niekad nesugrįš.

O jei dar imti visą gyvenimą Vilniuje… Kiek pajėgiu prisiminti, tai Vilnelės pakrantės Kalnų parke. Na, nereikia visko supošlinti su pigiu vynu ir žemos moralės mergičkomis. Visko buvo, buvo ir tai. Bet buvo ir didžiulė hipių kompanija septyniasdešimtųjų gale. Stovėjusi ant Trijų Kryžių ir dainuojanti patriotines lietuviškas dainas Vilniui ir apačioje tekančiai Vilnelei.  Užupis ir Vilnelė – tai kaip brolis ir sesuo. Neįmanoma įsivaizduoti vieno be kito. Visada šiek tiek pavydėjau žmogams Užupyje, kurių sklypai ribojosi su upe. Laimingi žmogai. Jie turėjo mieste tai, ką aš turėjau Vileikoje. O ir dabar, kai tik atsimenu Vilnių, tai pirmiausia senamiestį  ir Vilnelę.

2021 metų sausis, Londonas, Jungtinė Karalystė