Nakties pamėklė

Juldita Nagliuvienė

Novelė

Juldita Nagliuvienė

„Ich muss runter…“1
„Wieso?“2 – neslepiu susierzinimo, prikelta vidury nakties. Mane pažadino sensorinis kilimėlis, padėtas prie Giunterio miegamojo durų.  
„Ich muss Mareike reinlassen. Sie steht draußen in der Kälte!“3

Naktinės senjoro odisėjos įgauna pagreitį tarsi nuotykiniame romane. Pastarosiomis dienomis tokių tolimųjų plaukiojimų be teisės sugrįžti susikaupė. Naktimis pabudęs nori „važiuoti namo“, klausia, ar čia mano butas. „Ne, – patikinu bevietį. – Čia juk Jūsų namai, Jūsų miegamasis“. Tačiau miegamasis be antrosios pusės tarsi prarasdavo saugų patikimumą, ranka, nebeužčiuopdama artimo kito antroje milžiniškos santuokinės lovos pusėje, imdavo klajoti aplink, tarsi nerasdama vietos. Nerasdavo vietos ir ligos sutrikdyta dvasia, negalinti savęs įvietinti absoliučiai svetimu tapusiame miegamajame. „Sugrįždavo“ senolis tik nuvestas į svetainę, laiptais žemyn, tarsi būtų kopiama sąmonės laiptais. „Apačioje“ vis dar buvo galima atrasti jutiminę praeitį liudijančių daiktų, kuriuos noriai inventorizuoji, kad tik pasitrauktų iš namų išvyto benamio košmaras: per vidurį juoduojantis Bechsteinas, ant sienos – abstraktus paveikslas su kontūrais, primenančiais širdį, kušetė ir dar tėvo mūrytas židinys…

Prieš kelias savaites jis pabudo naktį, įsitikinęs, jog apačioje jo laukia svečiai, stipriai susijaudino, svetainėje jų neradęs. Šiaip ne taip nuraminau, sakydama, jog lankytojams buvo patiekta kava ir pyragas, o galiausiai jie visi išėjo, nes buvo itin vėlus metas ir užsibuvę bičiuliai nenorėjo žadinti miegančio šeimininko. Kitąkart tai buvo svetimi žmonės, stovintys prie jo lovos. Nuraminau, sakydama, jog atsisėsiu ant fotelio šalia jo lovos ir visus lankytojus siųsiu namo, motyvuodama pasibaigusiomis gydytojo darbo valandomis. Dar vakar iš lovos pašoko dėl dviejų pacienčių, kurios gydytojo priimamajame laukia Giunterio konsultacijos, atrodo, dėl sutrikusios skydliaukės veiklos ar dėl inkstų… Sulaikiau prie laukinių durų, besiaunantį batus. Sakau, pacientės jau išėjo. Seniukas siaubingai susijaudina, tarsi nusižengęs Hipokrato priesaikai. Sakau: „Darbo laikas juk baigėsi, jos ateis kitą dieną, jos išėjo namo tik nakčiai, dabar juk naktis…“ Gydytojo praeitis giliai įsirėžusi sąmonėje, kurią vis labiau gaubia užmaršties rūkas.

O juk vakar per pietus išsimiegojo visai gerai. Padėjo neuroleptikai. Bet po jų perėjimas į būdraujantį būvį netampa lengvesniu. Po pietų pertraukos ateina į mano kambarį, prisėda ant lovos krašto: „Müssen wir uns nicht richten? Fürs Gebirge? Wir müssen doch verreisen?“4 Nelabai suprantu jo intensijos, pakylu nuo pagalvės: „Gal, sakau, pasiliekam geriau namie?“ Nepadeda. „Vielleicht müssen wir jemanden anrufen“,5 – nežinau, kam čia būtų dabar galima paskambinti… Tada ateina išganinga mintis: taigi covidas, reikia pasakyti, kad covidas, kad iš čia mes niekur neištrūksim, mokyklos – ir tos neveikia, karantinas visur, gaudo visus praeivius, be šuns, po aštuonių valandų gatvėse… Bandau aiškinti… Paskui sakau: „Wenn ich in die Berge möchte, buche ich meine Unterkunft ein Jahr früher vor meiner Reise. Auch wenn es keine Pandemie wäre, wir können nicht einfach so abreisen, wir müssen doch eine Unterkunft buchen, noch lange davor…“6 Seniukas tyli. Kodėl man atrodo, kad mano paaiškinimas jo neįtikina? Normalios logikos sąsajos neturi nieko bendra su sudėtingais loginiais Alzheimeriu sergančio viražais. Bet covidas išties suveikia – apie viruso pavojus buvęs gydytojas net ir su pažengusiu Alzheimeriu šiek tiek nutuokia… ar tiesiog bando mane tuo įtikinti.

Kažkur pasąmonėj ima šmėžuoti nuojauta, jog kalba Günteris visai ne apie Austriją ar Šveicariją, ar kokius kalnus Bavarijos pietuose, kokiame Garmisch Partenkirchene, o apie paprastą savaitgalinį pasivaikščiojimą ratukais… Kiekvieną šeštadienį, kai tik oras leidžia, apmuturiuoju senąjį poną žieminiais drabužiais bei vilnonėmis antklodėmis, ant viršaus uždedu karšto vandens pūslę, stveriu šunį su pavadėliu ir visi trys išbildame į gatvę. Pati sunkiausia atkarpa – tai kilimas į kalvą nuo pat namų iki istorinių pievų šalia Makso Planko institutų. Bet su pertraukomis užkopus tuos kelis šimtus metrų į viršų, atsiveria nuostabus vaizdas į Schwäbisch Alb, miškais apaugusias mažąsias Švabijos Alpes, kurių kalvotumas išties atrodo įspūdingai, o ant pačios vienos iš jų viršūnės puikuojasi Hohencolernų pilis. Nuolat, ten užkopusi, rodydavau tarsi vaikui atsivėrusį vaizdą, senolis paantrindavo, jog gražu… Labai keistai jam atrodydavo, jog ta vieta, kur mes esam, yra kažkur toli už jo miesto, jis sakydavo: „Mano mieste tai viskas kitaip, mano mieste tokių pastatų nėra“. Atrodo, aš jam sakiau, kad Makso Planko naujieji kibernetinės biotechnologijos institutai yra miesto dalis, bet jis tą informaciją, matomai, praleido pro ausis, jo sąmonėje tie pasivaikščiojimai buvo kažkur toli užmiesty.

Kad jo kalba ieško išraiškos priemonių keisčiausiuose asociacijų užkaboriuose, pastebėjau ir anksčiau. Taip pat pastebėjau, jog apie paprasčiausius dalykus jis kalba kažkokiu techniniu gydytojų žargonu, pavyzdžiui: „Pone, Jūs turėtumėte daugiau gerti“, atsakymas: „Jūsų tezei prieštaraujančiųjų nėra“. „Dabar mes pasikeisime sauskelnes“, atsakymas „Tai reliatyvu“…

Pats komiškiausias pasipriešinimo didėjančiai afazijai atvejis buvo prieš keletą dienų. Susirūpinęs jis prie manęs pribėga ir sako: „Man atrodo, aš turiu siaubingų nusiskundimų, kurie galėtų suvaržyti mano sveikatą…“ Klausiu, ko jam trūksta, jis atsako: „Mano viduriuose susikaupė skysčių perviršis, spaudžiantis išeinamąją žarną, kepenis ir sutrikdantis inkstų veiklą. Bijau, kad šie skysčiai galiausiai išsilies į apatinę kūno dalį ir sąlygos letalinius veiksnius…“
E?
„Pone, gal norite sysiuko?“…

Šiąnakt mano manipuliacijoms jis taip greitai nepasiduoda. Jis veržte veržiasi prie laukujų durų, akys pilnos kraupios baimės, kvėpavimas pasiekęs apogėjų, tarsi astmos kamuojamam ligoniui, matau, jo vizija, kad Mareikė stovi už durų ir prašosi įleidžiama į vidų, tolydžio stiprėja ir tampa kažkokiu visaapimančiu paralelinės realybės monstru, išstumiančiu bet kokią kitą man suvokiamą ir prieinamą realybę. Nieko neveiksi, lipu su senuoju ponu laiptais žemyn… Greitai, kiek išneša senos ir nelabai klausančios kojos, senolis pribėga prie laukujų durų ir ima jas įnirtingai purtyti, stengdamasis atidaryti, viršuje esančią sklendę ritmiškai stumdydamas pirmyn ir atgal… Durys nepaklūsta. „Ich muss Mareike reinlassen…“7 Iš pradžių bandau, visoms taisyklėms prieštaraudama, patikinti, jog Mareikės už durų nėra, jog jam prisisapnavo. Paralelinės realybės Monstras pasiunta dar labiau. Žinau tik, jog nevalia atidaryti durų, kad jis galėtų patikrinti, ar tikrai nėra jos ten. Ką gali žinoti, gal išbėgs vidurnaktį viena pižama, ieškodamas pasigestos dukters… Lauke aš jo nesugaudysiu. Sakau, kad Mareikė, parėjusi namo, užgesino šviesą ir užrakino duris, meluoju, kad rakto neturiu. „Wo ist Mareike?“8 „Unten, in ihrem Zimmer, in der Einliegewohnung, sie schläft schon, wir wollen sie doch nicht wecken.”9 Mano panika taip pat pradeda augti, paraleliai senolio baimei: kaip reaguos prižadinta dukra, patikėjusi man užduotį pasirūpinti jos tėvu naktimis? Juk sakys, blogai atlieku pareigas. „Ich muss runter, ich muss sie reinlassen, draussen ist es kalt“,10 – senolis grubiai atstumia mano ranką ir ima leistis laiptais į požeminį pasaulį. Hado buveinėse Monstras tampa agresyvus, oro stygius baigia nuvaryti senąjį poną į kapus… Nieko neveiksi, neturiu kitos išeities, einu iš paskos.

Patikrina visas duris, taip pat ir į rūsį, katilinę, kvėpavimas dažnėja, tada atrandam tas duris, kurių reikia, dukters šuo pašoka iš savo vietos, trumpai amteldamas. Mareikė nejudri guli savo lovoje, šalia padėtas nešiojamas kompiuteris, matomai žiūrėjo kokį filmą. Kelias minutes ji taip nejudri gulėjo, senolis ėmė jos ieškoti po tamsų kambarį, nematydamas šešėlio kampe, kur stovėjo lova. „Sehen Sie, sie schlaft scho…“,11 – bandau, kiek sugebu, kalbėti jam artima švabiška tarme…  Mareikė sujuda.

„Tut mir Leid, ich konnte es nicht verhindern, – tariu atsiprašinėdama. – Ich muss das Licht anmachen, sonst glaubt er mir nicht, dass Sie zu Hause sind…“12 Įjungiu šviesą, Mareikė atsisėda lovoje, nuoga, užkalbina tėvą. Tarp mūsų įžengimo į jos kambarį ir pirmo žodžio atsiveria bedugnės. Mes pažeidėm jos šventą intymumą, išniekinom jos privatumą, jaučiausi taip, tarsi viešai būčiau ją išrengusi tėvo akivaizdoje… Ji nusišypso, paima ant lovos krašto veik be kvapo prisėdusį už rankos, paglosto jo skruostą… „Was ist los, Günter?“13 – klausia švelniai (niekaip nepriprantu, jog dukra savo tėvą vardu vadina…). „Hast Du nach mir gesucht? Ich bin hier…“14 „Du musch aufstahe“,15 – švabiškai, įsakmiai reikalaudamas, prabyla tėvas, „Was soll ich, mitten in der Nacht, Günter, in der Nacht muss man schlaf‘n, nicht aufstahn…“16

Seniuko veidas sustingsta. Jis ilgai stebi antklode prisidengusią moterį ir negali patikėti, kad ji štai čia, priešais jį, lovoje. Bandau suprasti, kas vyksta jo galvoje… Bet matau tik tarsi stop kadro ištiktą, mįslės neperprantamumą perteikiančią grimasą, šitą amo netekusį stebėjimą, kuris bando sutaikyti keletą realybių – tą, kuri vyksta jo galvoje, ir tą, kurią mes tarsi susitariusios nutarėm pripažinti savąja. Monstras nepasitraukia, jis atkakliai laikosi savo pozicijų šioje dubliuotoje tikrovėje: Mareikė už durų ir Mareikė, nuoga gulinti savo lovoje. Gal jo galvoje ir vėl, kaip prieš pusmetį, iškyla pamėklė, teigianti, jog moteris priešais – visai ne jo dukra, o kažkokia jos antrininkė, užėmusi tikrosios vietą ir bandanti pasisavinti visą turtą, namus, netgi, galimas daiktas, pašalinti jo mylimą moterį.  Nevilties akimirkomis senolis vietoj „Mareikė“ sako: „Mano artimieji…“ Visada, kai jo galvoje lizdą sukasi sąmokslas, Mareikė tampa „Mano artimaisiais, nežiūrinčiais į mane rimtai, netikinčiais tuo, ką aš jiems sakau, o aš juk esu mirtinas ligonis, man tučtuojau reikia į Štutgartą, į ligoninės priimamąjį, kitaip aš mirsiu!“ Nustembu, kiek mažai jo ištaroje žodis „Angehörige“ ar išraiška „zugehörig sein“ reiškia artimumą ar priklausymą kažkokiai intymiai bendrijai. Jo „Angehörige“ neturi su juo jokio intymaus emocinio ryšio, tik reiškia abstrakčią priklausomybę kažkokiai „kitų artimųjų“ bendrijai. Tarp tėvo ir dukters nusidriekia kanjonai. Taip Artimas tampa Svetimu, daugėja, prieš daugumą sunku pasipriešinti, jų neįmanoma nugalėti…


1 Man reikia apačion. (čia ir toliau – vok.)
2 Ir ko gi?
3 Turiu įleisti Mareikę, ji stovi lauke šalty!
4 Argi neturėtume susiruošti? Į kalnus? Mes juk išvykstam?
5 Gal reiktų kam nors paskambinti?
6 Jeigu aš noriu į kalnus, privalau viešbutį užsisakyti metus prieš pačią kelionę. Net jeigu nebūtų jokios pandemijos, mes negalim štai taip imti ir išvažiuoti, juk turime pirma užsisakyti viešbutį, gerokai prieš kelionę…
7 Aš turiu įleisti Mareikę.
8 Kur yra Mareikė?
9 Apačioj, savo kambary, nuomojamame bute, ji jau miega, mes gi nenorime jos prižadinti.
10 Man reikia į apačią, aš turiu ją įleisti, lauke šalta.
11 Matot, ji jau miega.
12 Atsiprašau, niekaip negalėjau tam užkirsti kelio. Turiu įjungti šviesą, kitaip jis manimi nepatikės, jog Jūs namie.
13 Kas nutiko, Giunteri?
14 Ieškojai manęs? Aš čia.
15 Tau reikia keltis.
16 Ką aš veiksiu vidury nakties? Naktį reikia miegoti, o ne keltis.

Asociatyvios nuotraukos autorius – Ulrich Derboven | Unsplash