Lietuvės išeivės Šveicarijoje: Elena Gerutienė

Janina Survilaitė

Mėtoma tarp kontinentų.
Pabėgus ir deportuota.
Ramstaisi likimo ramentais.
Vis dar gyva, dar neparduota.

(J. S. eil. „Lietuvė“)

Kai pasilikau gyventi Šveicarijoje 1990 metų pabaigoje, gyvų senosios kartos išeivijos moterų buvo dar visa dešimtis. Su penkiomis iš jų, gyvenančiomis Ciuriche, pirmą kartą susitikau Jėzaus širdies katalikų bažnyčioje 1990 metų gruodžio 25 dieną šv. Kalėdų mišiose ir maloniai susipažinau. Tada buvau pirmoji kregždė iš Lietuvos, o apie būsimus emigracijos antplūdžius, kurie prasidėjo po kelių metų, niekas net nesapnavo.

Šiandien, praėjus 30 metų, norisi vėl atsigręžti į Alpių kalnų papėdėje sau prieglobstį radusių lietuvių moterų likimus ir vardus, kuriuos išeivijos istorijoje reikėtų įrašyti didžiosiomis raidėmis.

Nelengva aprašyti jų sielvarto ir skausmo dvasingumą, didžiosios Tautos idėjos ir pareigos supratimą, jautrumą pažemintiems, nuskriaustiems ir alkaniems savo vaikams, broliams, artimiesiems. Kiek jų sušalo Sibire, nusikankino sovietų kalėjimuose, pabėgo iš savo rankomis sukurtų jaukių lietuviškų namų į svetimas, nesvetingas šalis ir meldėsi už Lietuvą! Kiek jų moko savo vaikus ir anūkus pamilti likimo nuskriaustą Baltijos kraštą ir stengiasi juos išmokyti skambiausios pasaulyje lietuvių kalbos?

Pirmoji, kurią man 1991-ųjų metų ankstyvą pavasarį pasiūlė aplankyti mano vyras Stanislovas, buvo Elena Taraškevičiūtė-Gerutienė, didžiojo mūsų tautos diplomatijos Tėvo, tarptautinės teisės mokslų daktaro (mokslinį doktoratą apgynusio 1933 metais Berno universitete), Lietuvos diplomato Alberto Geručio žmona, gimusi 1900 metais Utenoje. Gerutienė priklausė toms lietuvėms moterims, kurios visą gyvenimą liko ištikimai prisirišusios prie savo žymių tautos vyrų, juos globojo, rūpinosi jų patogia buitimi, kūrė namų šilumą, saugojo jų sveikatą, gyveno jų kuriamais mokslo darbais, politiniais norais ir liūdnomis emigrantinėmis nuotaikomis.

Eleną Gerutienę pažino visi, kas turėjo reikalų su diplomatu dr. Albertu Geručiu. Tačiau platesnių aprašymų apie jos veiklą ar gyvenimą nerasime nei archyviniuose dokumentuose, nei muziejuose, nei užrašytuose prisiminimuose. E. Gerutienė buvo augte įaugusi į Šveicarijos lietuvių bendruomenę, ją 1952-ųjų vasario 17 dieną kartu su kitais tautiečiais teisiškai oficialiai įkūrė, kad galėtų neutralioje Alpių šalyje perimti buvusios prieškario Lietuvos sovietų panaikintos diplomatijos darbų tęsinį, kam ypatingą dėmesį ir toliau skyrė jos sutuoktinis Albertas.

Pirmojo mudviejų susitikimo metu ji detaliai išpasakojo, kaip jų – lietuvių karo pabėgėlių – būrelis sudėtingomis pokario sąlygomis įkūrė Šveicarijoje savo Bendruomenę, kiek pastangų, laiko ir politinių žinių pareikalavo iš jos diplomuoto teisės mokslų daktaro Alberto bendruomenės Statutų/Įstatų sudarymas, kad įtiktų CH civilinio kodekso reikalaujamiems įstatymams, nes be Įstatų Bendruomenė Alpių šalyje laikoma nelegali ir negali vykdyti jokios savo kultūrinės-politinės veiklos. Apie sudėtingą Šveicarijos lietuvių bendruomenės kūrimąsi nuosekliai savo diplomatiniuose dienoraščiuose yra įamžinęs ir palikęs mūsų kartai sagoti pats Diplomatas.

Mūsų nekantrūs tautiečiai mano Albertui vis prikišdavo, girdi, koks tu teisės daktaras, jei visus metus negali sudaryti mūsų bendruomenei tinkamus Įstatus? Albertas buvo kantrus, žinojo švecarų valdžios ypatingai griežtas taisykles politikoje, todėl vis iš naujo Įstatus perrašinėjo, subtiliai tobulino vis pakreipdmas tai viena tai kita okupuotai Tėvynei  siekti išlaisvinimo naudingesne būsimos bendruomeninės lietuviškos veiklos kryptimi.

Prisimenu kartą pargrįžo namo visas išprakaitavęs, išraudęs, bet pakiliai susijaudinęs, ir pasigyrė:

„Elenute, turiu šveicarų vyriausybės patvirtintus ŠLB Įstatus! Gavau parašą iš karto, kai tik į pirmą punktą perkėliau įrašą, kad ŠLB laikysis ZGB, t.y. Civilinių įstatymų knygoje, būtinų įstatymų! Kai anksčiau tą patvirtinimą Statutuose parašydavau kur nors toliau – šveicarai raukėsi ir netvirtino! Pagaliau perpratau, ko jie siekia…“

Tai buvo tikra šventė visiems lietuviams. Tik reikėjo sušaukti visus Šveicarijoje gyvenančius vienon krūvon į taip vadinamą generalinį susirinkimą ir Įstatus pasitvirtinti!

Kai šiandien matau, kaip naujoji, pilna jėgų emigrantų vadė 10 metų neriasi iš kailio, siekdama žūtbūt įtvirtinti melą, kad ŠLB buvo įkurta NELEGALIAI, t.y. be Įstatų, – apima toks gelminis tautinės istorijos praradimo jausmas ir aiškumas, kad jeigu būtų gyva toji iškilioji mūsų Tautos pora ir kiti senieji išeiviai – jie tuojau pat numirtų iš pasibaisėjimo. O dar baisiau, kai susireikšminęs Lietuvos teisininkas ar istorikas ieško nevykusiai sugromuliuotų (ne)faktų, kad energingąją neišmanėlę paremtų/apgintų, nes tikriausiai nė pats nežino, ko bijo. Tokiu atveju atsiveria mūsų kenčiančios tautos istorijos nuosmūkis į patį dugną – Lietuvai dar šimtas metų iki vakarietiško mąstymo Valstybės.

…Tik įžengusi į svetingą Elenos ir Alberto Geručių kiemą vienoje iš žalių sostinės Berno gatvių, pastebėjau darbščios lietuvaitės rankas. Namų šeimininkė šypsodamasi išėjo mane pasitikti, draugiškai ištiesė man ranką ir iš karto, paglosčiusi prie pamatų augantį didelį lietuviškos rūtos kerą, su pasididžiavimu pasakė:

Ši rūtelė atkeliavo iš Lietuvos ir puikiai pas mane jaučiasi jau 50 metų. Kiekvieną rytą atsikėlusi išeinu į kiemą, paliečiu savo rūtelės sodriai žalias šakeles ir susigraudinu… Tarsi būčiau palietusi gyvą savo gimtosios žemės  žiupsnį…

Paskui ponia Diplomatienė maloniai pakvietė mane į vidų. Jos jaukiai sutvarkytas namų lizdelis prilygo šeimos muziejui. Ponia Elena ilgus dešimtmečius gyveno su savo vyru diplomatu/mokslininku, visada susirūpinusiu veidu pasvirusiu prie savo patogaus rašomojo stalo, nuolat kažko ieškančiu didelėse knygų lentynose, išsirikiavusiose visame rytinės sienos plote. Nors turėjau Vilniaus universiteto filologės diplomą, tačiau daugelio diplomato knygų lentynos knygų viršeliai man rodė mano menką išprusimą, mano sovietinės mokyklos įgytų žinių stoką, nes tokių istorinių turtų pamatyti man niekada nebuvo lemta…

Brangių prisiminimų ponios Elenos, 1985 metų gruodžio 1 dieną palaidojusios savo vyrą Diplomatą ir stumiančios liūdną našlės gyvenimą, jos bute-muziejuje buvo begalės: kasdien atgimdavo veidai 50 metų čia besilankiusių Lietuvos ir Vakarų Europos garsių visuomeninių/politinių veikėjų, antikomunistų, disidentų, teisininkų, menininkų, rašytojų ir eilinių dorų tautiečių, kurių ji nepamirš iki jos iškeliavimo Anapilin dienos 1997 metais.

Įsivedusi mane į kitą kambarį, ponia Elena lyg brangiausią paslaptį pareiškė:

O šitame kambarėlyje, prie šio stalo, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su savo šeima 1940 metų gruodžio 24 dieną valgė savo pirmąsias tremties kūčias…

Atvykusi į Šveicariją prieš antrąjį pasaulinį karą, Gerutienė dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Ženevoje, o 1940 metais jau su teisėtu vyru A. Geručiu persikėlė į Berną. Norėdama būti savarankiška, Gerutienė Šveicarijos sostinėje lankė aukštuosius kosmetikos mokymus, įsigijo nuosavą kosmetikos kabinetą ir sėkmingai jame dirbo, aktyviai dalyvaudama pažangiausių Europos kosmetikų konferencijose Paryžiuje, Berlyne, Olandijoje, susitikinėjo su garsiausių kosmetinių firmų vadovais. Jos kosmetikos kabineto lankytojos buvo žymių Šveicarijos parlamentarų politikų žmonos, operos solistės, artistės, turtingos verslininkės, su kuriomis užsimezgusi draugystė nenutrūko iki mirties.

Ne dėl garbės šveicarų įžymybėms stengėsi įtikti ponia Elena. Jai buvo svarbu gerai uždirbti, nes, okupavus Lietuvą, jos Albertas už tolimesnę diplomatinę veiklą negavo nė cento. Taigi ponios Elenos kosmetikos kabinetas buvo visos šeimos išsilaikymo šaltinis.

Dievas man vis padovanoja vienus po kito sveikus metelius,  kad po Geručio mirties galėčiau sutvarkyti jo rankraščius, nebaigtus darbus, surengti viso lietuviškos diplomatijos kraičio išgabenimą į jau nepriklausoma tapusią Lietuvą. Lietuvą, kurioje taip trumpai likimas man leido pagyventi, bet iki mirties širdyje jai nešioju skaidriausią meilę ir ištikimybę, – buvo jos ištarti paskutiniai žodžiai mums atsisveiknant.

Sumodernėję dešimtmečiai išmokė mūsų kartos moteris į gyvenimą pažvelgti šalčiau ir praktiškiau, tačiau neabejotinai aišku, kad ir vėl ateis ilgesys buvusios epochos, kurioje gyveno gražių skaisčių sielų Moterys Šveicarijos lietuvių bendruomenėje, o žydinčių Alpių papėdėse tebealsuoja jų pasėtas nemirtingos gydomosios gėrio ir grožio galios pajautimas, jų taurios veiklos laiko nesunaikinami pėdsakai, nors apie Tautos istoriją kūrusias ASMENYBES atminty liko tiek nedaug. 2000 metų birželio 24 dienos „Vorutos“ laikraštyje paskelbta:

Į Lietuvą amžino poilsio sugrįžo Lietuvos diplomatas, žurnalistas dr. Albertas Gerutis ir ištikima jo gyvenimo draugė ir pagalbininkė Elena Taraškevičiūtė Gerutienė (1900.03.21 – 1997.02.15).
Tik tradicinės eilutės antkapio marmure.

Nuotraukose – Lietuvos diplomatai švenčia Vasario 16-ąją Berne.

  1. Iš dešinės į kairę: stovi Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmsis sekretorius Albertas Gerutis, sėdi Elena Gerutienė, Birutė Jankauskaitė, Elena Jankauskaitė-Turauskienė, lietuvių ir šveicarų mokslininko Juozo Ereto žmona Ona, už jos stovi Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Berne Edvardas Turauskas. 1942 m. vasario 16 d. |LCVA, A179-P161 nuotr.
  2. Iš kairės: Lietuvos nepaparastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys,Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Berne Edvardas Turauskas, Elena Gerutienė, Birutė Jankauskaitė, Elena Jankauskaitė-Turauskienė, lietuvių ir šveicarų mokslininkas Juozas Eretas, Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmsis sekretorius Albertas Gerutis. 1943 m. vasario 16 d. | LCVA, A179-P353 nuotr.
  3. Sėdi, iš kairės: Lietuvos vicekonsulas Ciuriche Steponas Garbačiauskas, Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Šveicarijoje Edvardas Turauskas, Elena Gerutienė, Elena Jankauskaitė-Turauskienė, Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys. Kairėje, antroje eilėje stovi: Birutė Jankauskaitė, Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmsis sekretorius Albertas Gerutis, dešinėje stovi lietuvių ir šveicarų mokslininkas Juozas Eretas. 1943 m. vasario 16 d. | LCVA, A179-P359 nuotr.