Neužbaigtas išsilaisvinimas arba sugrįžimas

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje iki maždaug 1922 metų iš dalies tęsėsi inertiškas paskutinių dešimtmečių kultūrinis gyvenimas. Iš esmės gyventa Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų įvykių patirtimi.

            Tik su „Keturių vėjų pranašu” (1922) susiformavo nauja krašto kultūros kūrimo programa. Keturių vėjų pranašas“ (1922) – kolektyvinė keturvėjininkų sąjūdžio programa. Šis keturių lapų leidinys simboliškai išleistas 1922 metų vasario 16 dieną. „Keturių vėjų pranašą“ parengė žurnalo sumanytojas Kazys Binkis, pasitelkęs pagalbon Petrą Tarulį, Salį Šemerį ir Juozą Butkų.

             Keturi tekstų autoriai į visas keturias puses laidė pašaipos, apmaudo, pykčio, pagiežos strėles. K. Binkis itin griežtai ir sarkastiškai įvertino 4 metų laikotarpį nuo Nepriklausomybės paskelbimo („Vasaris vėjas“), su panašiu sarkazmu rašė ir P. Tarulis („Peizažas“). Keturvėjininkų radikalizmą švelniai pabrėžė pats pirmasis leidinio tekstas – K. Binkio eilėraštis „Salem Aleikum“. Avangardistiniais posmais prabilo S. Šemerys ir J. Butkus.

            Tačiau svarbiausias „Keturių vėjų pranašo“ dokumentas – manifestas, kurį pasirašė „Keturių vėjų kurija“. Tai išdidžios kolektyvinės sąmonės ir valios aktas – „Mes jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini“, – kuris nubrėžė svarbiausią kryptį visam keturvėjininkų judėjimui.

       Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečių didžiausias dėmesys buvo skirtas praktiniams valstybės kūrimosi ir ūkinio tvarkymosi reikalams. 1922 metais Kazys Binkis rašė:

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

Juozas Tysliava pritardamas išsakė mintį:

Lietuvi, mano mylimas lietuvi,
Užaugęs pievose ir girių duburiuos,
Kviečiu tave dabar į naują būvį,
Kur radijo lakštingalos tau amžių amžiais suoks.

         Bet greitai jaunųjų maksimalizmas išgaravo, abu nustojo poeziją rašyti, o tie, kurie pradėjo rašyti baigiantis pirmajam dešimtmečiui, jau rašė kitaip –elegiškai, ne su energijos tikroviškumo, bet su išgyvenimo trapumo jausmu (Jonas Aistis). Lietuvoje sklandė nauji literatūros vėjai. Buvo skelbiančių, kad senoji  patriotinė literatūra nebereikalinga, reikia modernios, reikia lygiuotis į Vakarus (Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Gustaitis). Net Maironis pasijuto nei Bažnyčiai, nei tautai nebereikalingas.  Poetas ėmėsi istorinių dramų. 1927–1932 metais rašomos V. Mykolaičio–Putino  dramos ir prozos veikalai, įvyksta Salomėjos Nėries ir Stasio Šalkauskio  konfrontacija.

              Literatūros ir gyvenimo tekstuose  išskaitomas neužbaigtas išsilaisvinimas skverbėsi į moterų ir vyrų reikšmės interpretacijas.  Putinui  visą gyvenimą rūpėjo išsilaisvinimas iš tradicijų reikalavimų, iš klusnumo prievolės. Kas tuo metu sulaikė nuo lemtingo išsilaisvinimo žingsnio? Pirmiausia – nuodėmės ir kaltės ieškojimas savyje. Antroji vidinė priežastis- proto blaivumas – skeptiškas racionalumas, kaimietiškas praktiškumas, skatinantis nedaryti lemtingo žingsnio. Trečia aplinkybė – laisvės išgąstis, kuri išgyveno visa Lietuvos kultūra apie 1939 metus.  

          Nauja, autentiška kultūros tradicija pradėjo formuotis į Nepriklausomybės pabaigą. Turiu omenyje apie „Naujosios Romuvos”

 (1931-1940) žurnalą (redaktorius Juozas Keliuotis) susibūrusių lietuvių kultūrininkų sąjūdį. Vėliau poetai save galėjo išbandyti Antrojo pasaulinio karo, sovietinės ir vokiečių okupacijų bei egzilio laikotarpiu.

           1936 metais žurnale „Naujoji Romuva” buvo plačiai aptariamas lietuvės moters vaidmuo lietuvių visuomenėje. Esame apsipratę su XX amžiaus pradžios schema: vyrai atstovauja kultūrai, moteris – natūrai.  Katalikų filosofas Antanas Maceina įžvelgė moterų savarankiškos veiklos apribojimo būtinybę: „Kultūrinė kūryba yra daugiausia vyrų privilegija. Nors moteris šioje srityje sugeba padaryti ir gražių dalykų, vis dėlto išviršinio pasaulio tvarkymas, objektyvinių kūrinių gaminimas nėra būdingas moteriai iš esmės” (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994,p. 156).

           Moters kaip riboto žmogaus samprata tarp katalikų ideologų susiejo su „vidurio kelio” populiariomis pažiūromis. J. Aistis dar 1935 metais rašė:„Mickevičiaus Gražina išvedė pulkus prieš kryžiuočius, gindama tėvynę ir kunigaikštį. Paties atsitikimo mes neneigiame, bet pažymime, kad tai nebūdinga nei lietuvei, nei moteriai apskritai. Jot karan moteris gali, bet ten ji ne savame kaily. Tai ne moters sritis. <…> Gražinos žygiui turėtų būti kitas, bet ne tėvynės vadavimo motyvas…Tokius dalykus geriau supranta vyrai. <…> Moteris nori, kad vyras jai pataikautų. Už tai moteris ir kovoja”. (Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos.Vilnius, 1991, p. 158)

          Apie kūrybinį bendradarbiavimą negali būti nė kalbos: „Daugumas gi mūsų žąsis ganiusių ponių negerbia ir nemėgsta savosios kultūros, o apsikrauna svetimais šilkais ir svetimomis įtakomis (bloga prasme), arba, jų žodžiais, „kultūra”, bet ir ta kultūra toliau už marškinius, žinoma, nesiekia. Sielos neturto, deja, šilkais nepridangstysi “ (Jonas Aistis. Milfordo gatvės elegijos.Vilnius, 1991, p.161).

         Taigi A. Maceina moteris „aukština”, J. Aistis jas „žemina”, bet abu žino, kas nėra moters sritis, abu paneigia moterims dvasinį veržlumą ir lygiateisio dalyvavimo kultūros kūryboje (net ir politikoje) galimybę.

          Gražina Tulauskaitė rašė: „Žmogus, neturintis talento, kad ir kažin kaip stengtųsi, nepagarsės didžiu menininku. Bet kas suskaitys tas tylias tragedijas, kurias išgyvena talentingos moterys, kurios dėl meilės (vyro ar šeimos) mirtinai nuslopina  žmogiškos sielos besiveržiantį šauksmą, reikalaujantį brangiausių kūrybinių teisių. Kiekviena menininkė dar ir šiais laikais būtinai susiduria su dilema: meilė ar menas. Nors ir kažin kokiais kultūringais žmonėmis mes vadinamės, vis dar  turime prisipažinti, kad į rašytojas, dailininkes ir artistes žiūrime su labai šaltu atsargumu. Mandagiai mes jas vadiname tik keistomis moterimis” (G. Tulauskaitė. Lietuvių moterų literatūra. Naujoji Romuva, 1936. nr. 39, p. 724).

           Moterys girdėjo, kad krikščioniškoje tradicijoje prigimtis yra ne tik faktas, bet ir įstatymas, vyrų ir moterų prigimtis yra ne tik nekintama, bet ir privaloma. Gyvenimas rodė, kad vyrų išsilaisvinimas iš tradicijos vyko realiame gyvenime, moters – minčių ir jausmų, emocijų, lūkesčių pasaulyje. Vyrams buvo skirta kūryba, moterims – gamta, giminės pratęsimas gimdant herojus… Moterys suprato, kad jeigu joms atimama kūrybos teisė, tai kartu atimama galimybė kūryba pagrįsti asmens laisvės reikalavimą.

            Salomėja Nėris  atvėrė tik erotišką katalikybės suformuotos moters išsilaisvinimo variantą ir tradicinę bausmės už išsilaisvinimą laukimą (1931):

Nejaugi meilė moteriškei
Brangesnė užu viską? –
O gėda! Nes per daug jau ryškiai
Vergystės pančiai  tviska.

Nejaugi būsi vis
Bebalsė lyg avis
Ir vergiškiausia sesuo
Nuo veido šiandie plėšia gėdos šydą –
O tavo sąmonėj dar vis tamsu –
Kada gaisrais pasaulis žydi.

Bausmės už išsilaisvinimą – sukilimą prieš tradiciją – laukė ir Kazys Boruta bei Antanas Škėma jau išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo:

Didžioji nuodėmė nebus man atleista,
Ir atleidimo gal aš nemaldausiu,
Vis tiek, ar virvė, ar kulka,
O galą gausiu.

Raudos manęs papieviai,
Ir gailiai verks po kryžiumi mama,
Bet man – tikram bedieviui –
kryžiuotis jokia naujiena.

Nebus juk paslaptis,
Kad aš
Ant kryžkelių atstoju Kristų…

         S. Nėries pasmerkimas laukė už erotinį impulsą („Be bažnyčios, be altorių, be sumainytų žiedų”), K. Borutos – už nutolimą nuo kaimo, gimtosios aplinkos, už dalyvavimą miesto civilizacijoje. Antanas Škėma 30 metų vėliau išeivijoje pasmerkimo sulauks už ieškojimą ir ištikimybę savo paties žmoniškumui.

           Išsilaisvinimas lietuvių visuomenėje dar antrame XX amžiaus ketvirtyje reiškė išsilaisvinimą nuo religijos, nuo kurios nebuvo galima išsilaisvinti (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 155-156).  Daugiausia dėmesio sulaukė „vidurio kelio”  tarp kairės ir katalikų moralinės vaizduotės randamoje V. Mykolaičio-Putino visuomenės kontrolės ir asmeninio išsilaisvinimo problematikoje („Altorių šešėlyje”).

           V. Mykolaitis-Putinas nagrinėjo du individo išsilaisvinimo modelius: vienas yra vyro, kitas – moters. Vyro išsilaisvinimas vaizduojamas romane  „Altorių šešėlyje”. Ten iš tradicijos išsilaisvina kunigas, norįs būti poetu. Jis turi išsivaduoti iš prisiimto įsipareigojimo, kad laisvėje galėtų būti  kūrybiškesnis ( gali atsisakyti savo profesijos reikalavimų – ar tai būtų kunigystė, ar medicinos, ar politiko praktika). Kitame veikale „Nuvainikuotoji vaidilutė” vaizduojama moters sukilimas prieš įsipareigojimą (prieš religines prievoles).  Vyriškas išsilaisvinimo modelis vaizduoja išsilaisvinimą, vykstantį realiame  gyvenime, kurį lemia politiniai ir istoriniai pakitimai. Moters išsilaisvinimas, vaidilutės sukilimas, piešiamas mitologinėje, praeities, erdvėje. Vyro sukilimo motyvas – kultūros kūryba, moters sukilimo motyvas – gamtinis giminės pratęsimas gimdant herojus.  Putino vyro išsilaisvinimui padeda moterys. Tai yra esminė sąlyga. XIX amžiuje moters išsilaisvinimui buvo reikalingas vyras (Žemaitei, Šatrijos Raganai buvo reikalingas Povilas Višinskis).    

            Neatsitiktinai moterų reikšmė Nepriklausomos Lietuvos kultūroje menkesnė negu XX amžiaus pradžioje. Kultūriniame gyvenime jo postus drąsiai užėmė vyrai. Moterys pasitraukė į kultūrinio gyvenimo pakraščius. Baigėsi moterų bajorių pajėgos, iš kitos pusės, pati visuomenė buvo nepribrendusi  radikalioms permainoms demokratizuojant gyvenimą.

          Tarp filosofų, suvokiančių save kaip katalikiškos tradicijos atstovais, ryškiausias buvo Antanas Maceina. Kūrinyje „Buržuazijos žlugimas” (1940)   jis išskyrė tris moderniųjų laikų dvasinio gyvenimo pavidalus: krikščioniškąjį (žmogus siekia gyventi kūrybiškai, nusilenkdamas Dievo valiai), prometėjiškąjį (žmogus gyvena kūrybiškai savo paties laisvomis jėgomis) ir buržuazinį (žmogus neturi savyje kūrybinio potencialo, bet naudojasi gyvenimo malonumais ir patogumais).

          Nepriklausomybės metais  krikščioniškoji tradicija jau buvo praradusi viešąjį gyvenimą. Jai teko konkuruoti  su prometėjiška gyvenimo laikysena. Tokios laikysenos siekė ir dailininkė Marcė Katiliūtė. 1935 metais jos senelė sužinojo, kad Marcė Katiliūtė nelanko bažnyčios, ir ji tapo senelės priešu: „Daugiau tegu neišgirsta niekas iš mano lūpų apie mano vidinius pergyvenimus ir nusistatymus” (Kultūra, 1940, nr. 6-8, p. 458).  Iš esmės nekūrybiška buržuazinė kultūra jau buvo žlunganti.

          Filosofas A. Maceina  išskyrė moralistinę etiką, kurią laikė buržuazinės kultūros apraiška. Moralistinė etika vadovavosi  bausmės (žemėje ar danguje) ir atlyginimo kalkuliacija, prisirišimo prie įstatymo ir siekė tik vengti  nuodėmės.

           Maironio moralinė teologija – „Gražiausi etikos įstatymai, puikiausiai žmonėms skelbiami, nepaverš žmogaus valios, int pikta palinkusios, jei jiems trūks tos autaritatės, tos sankcijos, kuri tik mokina ir liepia iš anksto , bet irgi nubaudžia prasikaltusius” (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius. 1994, p. 163) – filosofui turėjo atrodyti buržuazinio moralizmo išraiška.

           A.Maceina visą gyvenimą galvojo tik vadovaudamasis viena tradicija, ją laikydamas vienintele teisinga („Visa Europa turi būti katalikiška. Arba –ji žus”). Anot A. Maceinos, buržuazinis gyvenimo būdas, nors ir giliai įsiskverbęs į daugelio krikščionių sąmonę, esąs tik dėmesio nukreipimas  nuo šios esminės kovos.

          O kokia buvo europinė patirtis?  Pasak XX a. pradžios olandų poeto Hermano Gorterio „gilesnis dvasinis gyvenimas būdingas tik vaiko, moters ir menininko sielai” (Audronė Žentelytė.  Moteris ir vyras XIX a. pabaigos- XX a. pradžios lietuvių ir latvių literatūroje. Vytautas Kavolis. Moterys ir vyrai lietuvių  kultūroje, Vilnius, 2016, p. 248).

Šios nuostatos laikėsi  ir lietuvių ir latvių neoromantikai. Moteryje jie regėjo „amžinąjį moteriškumą”, gamtos paslaptį ir mėgino ją įminti, bet nesisekė. Janis Porukas, latvių literatūros modernistas ir romantikas, sakė: „Apie moteris vyrai žino ne daugiau kaip apie anapusinį pasaulį”. Neoromantikai vyrai – visiškai priklausomi nuo moters, nuo jos gyvybingumo, gamtiškųjų ir kuriančių galių. Neoromatikams moteris yra savotiška meninio pasaulio karalienė, ji lemia veiksmo kryptį, galiausiai – ir pačių veikėjų likimą. Latvių autorių sukurtus vyrus veikėjus tokia moteris dažnai priveda net iki savižudybės…

            Latvija – protestantiškas kraštas, ten emancipacinis sąjūdis buvęs intensyvesnis (1870 metais (!) Karolina Kronvalda į kažkokio Gars pareiškimą, kad „vyras yra ir bus protingesnis už moterį”, taikliai atsakė: „Tauta, kurioje išjuokiama moteris, nėra dvasiškai laisva”). Čia kalbama ne tik apie žmogaus, bet ir apie tautos dvasinę laisvę.  Latvija nepatyrė didžiulių administracinių-politinių suvaržymų (spaudos ir kitokių draudimų). Latvių moterys kūrėjos  visos be išimties yra kilusios iš kaimo arba miestietės. Jos skaudžiai jautė dvigubą – kultūros provincialumo ir moters kūrybinio menkavertiškumo – kompleksą.  Latvių moteris veržėsi į vakarietišką kultūrą, traukydamos visus ryšius su tradicijomis.

          Lietuviai – atsparesni. Tai aiškinama krašto aristokratišku konservatyvumu, katalikiškumu. Šatrijos Ragana, atstovaudama moteris bajoraites, buvo mažiau slegiama kultūrinio menkavertiškumo, už savęs ji jautė seną lietuvių bajoriškos kultūros, kad ir lenkiškos, tradiciją. XIX amžiaus pabaigos lietuvių bajoraitės siekė sugrąžinti bajoriją į lietuvybę. Karolina Praniauskaitė poetui Antanui Baranauskui buvo vyrą skatinantis, orientuojantis pradas („Giedok broliams lietuviškai”). Maironio poemų moteris (Raseinių Magdė) bajorijos likimą, taigi ir Lietuvos, atiduoda į moters rankas. Maironio sukurtoje sakmėje baltojo senelio lūpomis pranašaujama, kad po trijų šimtų metų nuo Liublino unijos pasirašymo ta Magdė pakils ir atgailaus, ir išpirks savo kaltę. Tai ir bus pats tautinio atgimimo priešaušris.

          Ir iš tikrųjų tik tuo metu lietuvės bajorės imasi tą Magdės kaltę išpirkti (Donė Staugailaitė poemoje „Mūsų vargai” yra pranokusi visus vyrus, poemoje „Jaunoji Lietuva” Jadvyga Goštautaitė atvedama į lietuvių kultūrą). Ateis dar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Felicijos Bortkevičienės, Šatrijos Raganos misijos laikai. Jos ant savo gležnų pečių užsikrovė didžiulę kultūrinę naštą, akcentuodamos moters dvasingumą, jos lygiateisiškumą.             

          Apie buržuaziją A. Maceina buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį laikė prometėjiškos dvasios išraiška. Tuometinių radikalių lietuvių katalikų didžiuoju priešu buvo ne bolševizmas (su kuriuo reikėjo taip pat kovoti), bet pačių lietuvių katalikų suburžuazėjimas. Filosofas pažymėjo, kad buržuazija nuodėmių nedaug turi, bet ji neturi nė dorybių. Likimo ironija: ne nuo buržujų Maceinai teko pasitraukti į Vakarus, į Vokietiją…  

         Išliekančiai konservatyviai moralinės vaizduotės krypčiai atstovavo rašytojas, dramaturgas Juozas Grušas. Jo novelėse jaučiamas tikėjimas, kad ir padoriame žmoguje slypi blogio jėga. Negalime pasitikėti ir gerų žmonių prigimtimi. Juozo Grušo keliama problema – ne išsilaisvinimas, bet sugrįžimas. Raginama sugrįžti į paprasčiausią žmoniškumą, galėjusį egzistuoti bet kada, nepriklausomai nuo visuomeninės aplinkos, ir nereikalaujantį jos keisti. Bet jo žmogus smunka veikiamas aplinkybių, atgimsta savo paties prigimtimi. Tačiau kad sugrįžtume į savo tikrąją prigimtį, žmogui reikia sukrėtimo, kritinės situacijos žmogaus patirtyje.

          Tie didieji sukrėtimai greitai pasimatė – 1940 m. sovietų okupacija, gyventojų trėmimai, represijos, vokiečių okupacija, masinis žydų naikinimas. Pokario metų kančia tęsėsi, kai vėl sugrįžo sovietų valdžia.

Šiandienos Lietuvos visuomenėje turime iš esmės kitą, bet ne mažiau dramatišką situaciją.  

Parengė istorikas Juozas Brazauskas                     
Nuotraukoje: Lietuvių konferencija Stokholme 1917 m.