Lietuvos istoriografijos paminklas

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

2021-aisiais sukanka 115 metų nuo garsiojo lietuvių istoriko Adolfo Šapokos gimimo ir 60 metų – nuo jo mirties. Šiemet sukanka 85 metai, kai buvo išleista Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“– Lietuvos istoriografijos paminklas.

A. Šapoka gimė 1906 metų vasario 13 dieną Grybelių kaime, Utenos rajone. Mokėsi Utenos progimnazijoje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje, kurią baigęs 1925 metais pradėjo studijuoti istoriją Lietuvos universitete. Studijas baigė  1929 metais, vėliau stažavosi Prahos universitete. 1932 metais pradėjo dirbti dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Daug rašė straipsnių ir knygų. 1938 metais apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos“. Jam buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro vardas.

1940 metais Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, A. Šapoka važinėjo skaityti paskaitų, bet tų pačių metų vasarą sovietų valdžia pašalino jį iš VDU. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. 1940–1941 metais Vaclovo Biržiškos kvietimu dirbo „ Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje. Nacių okupacijos metais, nuo 1941 metų rugpjūčio 1 dienos iki uždarymo 1943 metų kovą  dirbo Vilniaus universitete Humanitarinių mokslų fakulteto docentu.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 metų liepą su šeima pasitraukė į Vokietiją, gyveno Neumarkte, o vėliau Hechfeldo stovykloje Vokietijoje Šapokai teko mokytojauti lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas, rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ (1950) leidimu. Dirbo ir pieštukų fabrike (juokaudamas gyrėsi įsidarbinęs pagal specialybę…).

1948 metais A. Šapoka emigravo į Kanadą. Gyveno Monrealyje, dirbo vielų įmonėje, vėliau kailių dirbtuvėje. Nuo 1949 metų gyveno Toronte. Atvykus į Kanadą, jam pasiūlyta redaguoti „Kanados lietuvių almanachą“. Šapoka apsiėmė, paskui ėmėsi dar vieno lietuviško laikraščio redagavimo ir galiausiai pradėjo redaguoti Kanados lietuvių vienytoją – „Tėviškės žiburių“ laikraštį (1949–1961). Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „ Lietuvių enciklopedijoje“. A. Šapoka pasižymėjo ir kaip aktyvus visuomenininkas, buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, priklausė Lietuvių katalikų kultūros draugijai, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys.

  A. Šapoka mirė 1961 metų kovo 9 dieną, kasdamas sniegą prie savo namų. Palaidotas Park Lawen kapinėse. Po jo dukters Aldonos ir žmonos mirties A. Šapokos palaikai perkelti į Šv. Jono lietuvių kapines Anapilyje, Toronto mieste.

Prieš 85 metus, 1936-aisiais, išleistas žymiausias A. Šapokos redaguotas veikalas „Lietuvos istorija”. Pats istorikas buvo knygos bendraautorius ir redaktorius, rašė kartu su keturiais garsiais istorikais –  Zenonu Ivinskiu, Juozu Jakštu, Pauliumi Šležu ir Petru Klimu. Kolektyvinė monografija buvo pradėta rašyti užsakius Švietimo ministerijai. Ypač ja rūpinosi viceministras Kazimieras Masiliūnas.

Tai buvo pirmoji profesionaliai lietuvių istorikų parengta studija. 1936 metais ji išleista 17 050 egzempliorių tiražu, vėliau perleista dar keturis kartus: 1950 metais knyga išleista išeivijoje, o 1988, 1989 ir 1990 metais – vėl Lietuvoje.  Knygos kalbą atidžiai taisė mokytojas, kalbininkas Leonas Kuodys, 1935 m. atsikėlęs į Kauną iš Panevėžio.  

Sovietinės okupacijos metais knyga buvo draudžiama, skaitoma slaptai. Lietuvos jaunimas mokykloje buvo auklėjamas „Šapokos dvasia”: kurti savo gyvenimą ten, kur tu gimei. Šiandien ši knyga reikšminga Lietuvos istoriografijos klasika, visuomenėje yra populiari ir saugoma, skaitoma, ko gero, kiekvienoje išsilavinusioje šeimoje.

Rašant knygą,  turėta omenyje du aspektus: Lietuvos visuomenės ir Lietuvos mokyklos poreikius. Abu juos suderinti buvo nelengva. Knygos  turinys buvo skirtas vidutiniam skaitytojui, o medžiagos paskirstymas –  mokyklos poreikiams. Tai buvo lietuviško patriotizmo ugdymo priemonė. Buvo manoma, kad mokytojui vadovaujant, nesunkiai juo galės pasinaudoti ir mokiniai. Ši knyga nebuvo mokyklinis vadovėlis. Jai daug ko trūko. Pirmiausia metodinių nurodymų: klausimų, užduočių, tinkamų iliustracijų, žemėlapių, pritaikytų mokinio supratimui.  Ši knyga šiandien sulauktų ir kritikos dėl koncepcijos. Kiekviena karta turi savo istorijos supratimą.

 Šiandien viešojoje erdvėje skamba nuomonės, jog A. Šapokos istorija paseno, yra nacionalistinė, antilenkiška, todėl kenkia tarptautiniams santykiams. Atsiranda kaltinimų knygai prorusiškumu ar net raginimai jaunimui išmesti ją iš savo senelių spintų… Teigiama, kad Lietuvos istoriją reikia perrašyti, atsisakyti tautinio atgimimo laikais sukurto didžiojo pasakojimo apie lietuvių tautos ir jos kančių istorijoje išskirtinumą…

 Kelių autorių darbas nesudarė vieningo ir darnaus veikalo. Tai pripažino ir pats knygos redaktorius A. Šapoka knygos pratarmėje. Autoriai buvo skirtingų mokyklų ir nevienodų pažiūrų. A. Šapokai teko tekstus suderinti, chronologiškai sujungti. Kodėl būtent jam?

A.Šapoka nuo 1921 metų mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje ir ją baigė 1925 metais. Tai buvo garsi auklėtinių laida.  Kartu su A. Šapoka toje gimnazijoje mokėsi Paulius Šležas. Gimnaziją baigę, abu įstojo į Lietuvos universitetą Kaune.  Autorių kolektyvą rinko Švietimo ministerijos  viceministras K. Masiliūnas. Vadovauti autorių grupei buvo pavesta A. Šapokai dėl jo tyrinėjimų socialinės politikos ir kultūros srityse, ypač plėtojant prof. I. Lappo iškeltą mintį, jog nedera Liublino unijos (1569) laikyti lietuvių sukurtos valstybės laidotuvėmis.

A. Šapokos pasirinkimą lėmė ir tai, kad K. Masiliūnas buvo panevėžietis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją.

 Pozityvizmas tuomet buvo pažangiausia kryptis filosofijoje ir istoriografijoje. Žinodamas, kad rašoma istorija turi tenkinti visuomenės ir mokyklos poreikius, A. Šapoka darbo tikslą taip nusakė: „Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės,  kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir  dabartį”.

Istorijos kryptis – pilietinė, o praeities objektyviu aiškinimu, svarbiausių įvykių ir faktų išdėstymu, istorinių veikėjų apibūdinimais siekiama  kelti gyventojų pilietinę sąmonę, tai yra tautinį susipratimą.

Lietuvos istoriją dažnai rašė kitataučiai, todėl dabar lietuvių istorikams teko iš naujo pervertinti visus tuos svetimšalių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokią ji tikrai yra buvusi. Nepriklausomybės metais tai buvo ypač aktualu.

A.Šapokos bendraautoriai, rašydami paskutinio 20 metų laikotarpio istoriją, atsisakė objektyvumo, visada reikalaujančio atskleisti prieštaringų faktų visumą. A. Šapokos istorijos didžioji ir pagrindinė dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1917 metų, yra pozityvi ir vertinga kaip reikšmingas istoriografijos paminklas. Paskutiniai 20 metų vertintini tik kaip istorijos šaltinis tautinei ideologijai pažinti. Dėl to ir buvo ilgą laiką pasigendama A. Šapokos redaguotos istorijos, knyga sovietmečiu buvo draudžiamųjų sąraše.

A.Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos” įvadinėje dalyje rašoma, kad ši istorija yra Lietuvos ir lietuvių tautos istorija.  Tokios istorijos mes jau senokai neturime, integravę ją kartu su visuotine istorija. Kokios to pasekmės, tegul sprendžia tautiečiai, iki šiol besiblaškantys tarp tautiškumo ir kosmopolitizmo.

2012 metais pasirodė autorių kolektyvo (Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis) parengta 280 puslapių apimties publicistinė „Lietuvos istorija“. Knyga pretenduoja tapti alternatyva Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijai“. Tai pareiškė redaktorius Alfonso Eidinto įvadiname žodyje. Laikas parodys, ar šis  siekis įkūnytas. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu tekstas verčiamas į kitas kalbas, kad užsieniečiai, net valstybių diplomatai, galėtų pasiskaityti…

O Lietuvoje aplink knygą keistoka tyla. Pasak filosofo, buvusio politiko, Romualdo Ozolo, „knygoje  nieko, kas būtų verta išskirtinio dėmesio kaip visiškai naujas, mūsų viešojoje erdvėje dar neskambėjęs  tekstas, teiginys ar interpretacija”. Geras knygos bruožas – kiekvieną problemos ar laikotarpio pristatymas užbaigiamas trumpu ir aiškiu, į formuluotę pretenduojančiu teiginiu. Sakyčiau, esmės suvokimas. Tai ištisinė Lietuvos istorijos apžvalga, parašyta Lietuvos visuomenei. Parašyta su tam tikru poleminiu įkarščiu bandant  net kai ką įrodyti. Ar tai gerai, parodys ateitis, į kurią orientuota ši knyga.