Jos vardas Laura

Andrius Šimkus

Novelė

Andrius Šimkus

     Vakarėja. Per dienines, tik puslangį dengiančias užuolaidas pamažu leidosi saulė į baltas pusnis, palei pamiškę. Danguje plaukiantys baltaskverniai debesys vis labiau dažėsi raudoniu ir, jei atsigręžtum kitąpus, jau galėtum pamatyti nepaprastai skaidrų nakties dangų, ateinantį iš rytų, su vis ryškiau žybsinčiomis žvaigždėmis. Kažkur kaime nevalingai suloja šuva, lyg ko pažadintas iš kažkelinto sapno ar užuodęs kažką atsliūkinančio iš miško. Tik keli „au“, ir viskas. Prisisapnavo, matyt, kas sargiui. Pasidarė tylu tylu, jog net galėjai girdėti, kaip šaldamas sniegas girgžda.

     Laura sėdėjo svetainėje, priešais televizorių, kurio rodomomis laidomis ne itin domėjosi, bet jis buvo įjungtas tik tam, kad išsklaidytų nejaukią tylą. Mezgė. Pirštai mikliai dirbo ir vis nerimastingiau su kiekvienu laikrodžio „tik-tak“, vis labiau vakarėjant, vis labiau artėjant tai minutei, kai jau turėtų grįžti vyras. Ugnis linksmai spragsėjo krosnyje, palaikydama šilumą ne tik namie, bet ir saugodama karštus puodus su paruošta vakariene – virtos bulvės, mėsa, stiklainyje marinuoti agurkai ir pora butelių tamsaus alaus. Atrodytų, jog šįvakar niekas nepamiršta, kad viskam pasiruošta pakankamai tinkamai ir neturėtų būti nė menkiausios priežasties jo pykčiui – jo, jos išrinktojo, jos meilės, gal ir ne viso gyvenimo, bet juk taip buvo gražu… kažkas buvo gražu, žavėjo, vedė iš proto kiekvienas jo gestas, pajuokavimas, prisilietimas, bučiniai…

     Girgžt… Pratisai sudejavo priemenės durys ir tik trinkt-trinkt! – jos nebuvo švelniai uždaromos. Barkšt! Spyris iš kojos į duris.

     – Ėst! – surėkė dar iš anapus durų, prieš jas atidarant. – Ar girdi, kurva tu?! Sakau tau, ar ėst padarei?!. Ką veikei visą dieną? Tinginiavai?! Laura, neerzink…

     Į virtuvę įžengė augalotas, tvirto sudėjimo, juodbruvas, tamsiais plaukais Petras. Akimirksniu nužvelgė esamą situaciją namie, ieškodamas priežasčių dėl ko užsipulti. Jis mėgo tai daryti – palaikyti tvarką namuose tvirtu kumščiu, kaip kad mėgdavo juokauti, jog niekam net mintis nekiltų pasielgti nederamai, priešingai, nei pagal jo supratimą.

     Nieko nelaukdama Laura padėjo lėkštę ant stalo, šakutę, peilį ir, net neklausdama, ar to reikia, atidarė alaus butelį. Puikiai žinojo, jog prieš valgį Petras tikrai norės išgert bent keletą gurkšnių, nors nuo jo jau ir taip dvelkė alkoholiu. Atsinešė puodą su maistu, įdėjo lėkštėn, šalia dar porą marinuotų agurkiukų ir jau sukosi eiti atgal prie savo mezginių, kai pajuto stiprią ir šaltą Petro ranką ant savo kaklo iš nugaros – geležinius pirštus, smingančius į ją.

     –  Tu kur?!. – pro sukąstus dantis iškošė Petras. – Nepasiilgai?! – Sušvogždė  dar labiau ir tik bac-bac pasipylė smūgiai į pakaušį. Laura dar bandė stvertis už stalo, kad išsilaikytų nepargriuvusi, bet nesiliaujanti smūgių kruša buvo daug galingesnė už jos menkutes jėgas pasipriešinti. Petras nesiliovė jos pliekti, su kiekvienu smūgiu atrasdamas pateisinimą savo poelgiui – nuo nepagrįstų kaltinimų dėl neištikimybės iki pernelyg  pervirtų bulvių, dėl ko jos tapo „sugriuvusios” ir nebe tokios skanios, kaip kad jam paprastai patinka.

     Atrodė, jog naktis iš kiemo atsliūkino į Lauros virtuvę. Pasidarė tamsu tamsu akyse. Tartum tolumoje girdėjosi Petro smūgių bilsmas. Kaip sapne, kurį sapnuoja net ne ji pati, o tarsi kažkas, gal iš jos draugių, perpasakoja išgyventą kažkieno istoriją – smurtą, prievartą. Košmaras – ne košmaras. Riba tarp tikrovės ir išsijunginėjančios sąmonės tapo nepaprastai plona. Smegenys užblokuoja bet kokius nervų perduodamus inpulsus apie patiriamą skausmą, kad neišprotėtų. Nežinia, ar tai baigėsi vos užmerkus akis, ar tai tęsėsi kažkiek ilgiau. Tą vakarą viskas jau buvo nesvarbu. Tas vakaras buvo panašus į daugelį kitų vakarų, išgyventų ligi šiol.

     Gėlės. Margaspalvės laukų gėlės ir pievos – plačios, beribės, žaliuojančios pievos. Sustingusiame ore plevenantys drugeliai ir – atokiau – ramiai žolę žiaumojančios juodmargės karvės su pritvinkusiais pieno tešmenimis, aplink linksmai ir nerūpestingai striksenančiais jaunikliais. Lyg iš kažkur išdygusi mama, su pilnais kibirais primilžio, dar su puta, užjaučiančiai žiūrinti į dukrą, palingavo žila galva, pavaitojo, skaros kraštu nušluostė skruostu riedančią ašarą, apkabino dukrą ir glaudė vis stipriau ir stipriau. Troškulys, besaikis troškulys. Liežuvis tarsi kepte prikepęs prie gomurio. Taip norisi bent gurkšnio. „Mama, kur tie kibirai šviežiai primelžto pieno?“ Laura nerimastingai dairosi aplink – niekur neranda. Mamos rankos tuščios. Kur tie kibirai?!. Kur?!. Tarsi žemėn prasmego. Taip beprotiškai troškina, nors imk ir… O kodėl gi ne?!. Karvės! Ji melš tiesiai sau į burną, kad nors bent kažkiek numalšintų troškulį. Viskas dingo. Ir pievos su plazdenančiais drugeliais, ir karvės su besiganančiais jaunikliais, ir mama… Srutų jūra aplink, o ji tarsi ant kažkokio nediduko kalnelio, bangų purslais nutaškytomis nuogomis kojomis, ir plaukia plaukia pro akis jos jaunystė, vaikystė, kūdikystė. Palauk! Gal tai tik sapnas, gal tik sapnas…

     Giliau į kaimą gyveno Lauros mama. Autoritentinga ir gerbiama kaimo moteris už savo tiesų ir tvirtą žodį, už nepakantumą apkalboms ir visokioms intrigoms. Kiekvienas galėjo ateit ir pasitart, reikalui esant ar bėdai užklupus, dar kartais ir kokį pinigą susišelpt. Turėjo nedaug, bet neskūpi buvo, už tai ją vietiniai ir mėgo bei jos patarimų atidžiai klausė. Turėjo nedidelį ūkelį, gale sodo darželį, gėlyną iš priekinės namo pusės ir supamąją kėdę verandoje. Pas ją jau kuris laikas gyveno ir Lauros vaikai – Tomas ir Onutė. Jie nebebuvo tokie maži, kad nesuprastų, kas dedasi namie, kad nesuvoktų, jog tai tikrai nėra gerai, bet negalėjo nieko pakeist, nes dar buvo… tiesiog vaikai. Tomas ėjo penkioliktus, o Onutė dar tik dvylikos. Jiedu negali suvaldyti tėčio pykčio priepuolių, kurie su kiekviena diena darėsi vis dažnesni. Tomui, kaip ir dera būsimam vyrui, kraujas virte virė venose, bet vaikiška baimė darė savo ir jis tiesiog užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų, kaip mama nuo tėvo suduodamų smūgių vaitoja ir rėkia, aimanuoja ir verkia, o vėliau, kai girdėdavosi tik „bac-bac” nuo geležin suspaustų tėvo kumščių, įtemdavo ausis, stengdamasis išgirsti, ar mama dar kvėpuoja, ar ji vis dar gyva. Onutė tegalėjo tik verkti… Nieko daugiau… Dar prieš pusmetį vaikų baba pasiėmė juos pas save auginti. Kvietė ir Laurą, bet ši… pabijojo. Nuogastavo, jog Petras vis tiek nesusivaldys ir visi sužinos tai, kas ir taip jau buvo vieša paslaptis – apie kraugerišką smurtą prieš ją, Laurą – klasės pirmūnę ir seniūnę, puikiausią renginių vedėją, neparastai gabią skaitovę, aktorę… Gėda. Begalinė gėda. Nežinia, kodėl, bet jai atrodė, jog žmonės šnabždėsis, badys pirštais, smerkdami vien tik ją. Atrodė, jog tai būtų dar baisiau, nei Petro smūgiai, nei jo pažeminimai…

     – Onute, – kreipėsi Tomas į sesę, žiūrėdamas pro miegamojo langus. – Mama tokiu laiku jau visuomet ugnį kūrendavo, o šįryt dar dūmų iš kamino nematyti. Kažkas čia ne taip, – palingavo galva.
     – Tai gal pramigo? – nerūpestingai leptelėjo sesuo, nenorėdama net pagalvoti, jog tam galėtų būti kokia kita priežastis, nes ta kita labiausiai ją išgąsdintų.
– Tik ne mama! – atšovė jai Tomas ir dar labiau susimąstė, suraukdamas kaktą. – Eime aplankyti, – sužibo jo akys. – Seniai nematėme.

     Vaikai paskubomis šilčiau apsirengė ir patraukė tėvų namų link.

    Laukujos durys nebuvo užrakintos. Tėvo batų nematyti. Tomas atsargiai pravėrė duris į virtuvę. O siaube! Viskas išdaužyta, išvartyta, nuniokota, tarsi karo scena, bet ne kino teatre, o čia – tikrovėje. Už nuversto stalo kyšojo nuogos kojos. Mamos kojos. Vaikai akimirkai sustingo. Per tą mažytę sekundės atkarpą persivertė daugybė galimų scenarijų, kaskart vejant šalin brutaliai į mintis besiperšančią mintį, jog jau viskas – jos nebėra. Pėda už pėdos vis arčiau ir arčiau.
– Mam… – išsprūdo jaunėlei.

     Laura gulėjo paslika ant šaltų, neprikūrentos virtuvės grindų, sumušta, sulaužytais šonkauliais, kruvinu veidu bei rankomis, suplėšyta suknele, apnuogintomis krūtimis. Ji negalėjo atmerkti akių, kad pamatytų, kas atėjo, nors ir kaip stengėsi. Akys buvo pernelyg uždaužytos, tačiau inkstinktyviai jautė, jog tai kažkas iš savų. Moteris nevalingai rankomis ieškojo kuo prisidengti apnuogintą ir išniekintą kūną. Gėda. Begalinė gėda prieš vaikus. Onutė greit surado kuo užkloti mamą. Jiedu pabandė ją pakelt nuo grindų, kad perneštų į lovą, bet motina tik graudžiai suvaitojo, sumosikavo rankomis, tarsi gindamasi jau ne nuo agresijos, bet nuo nepakeliamo skausmo. Akys tik mirkt mirkt. Atrodytų, tik sekundėlei, bet su kiekvienu atsimerkimu vis kiti vaizdai: dukra, palinkusi prie jos veido, atsargiai šluosto sukrešėjusį kraują; sūnus, bandantis vandeniu suvilgyti sukepusias iš troškulio lūpas; medikės, įvedančios kateterį, veidas; vėl tas žvėriškas skausmas, kai sanitarai pakelia ją nuo šaltų virtuvės grindų ir paguldo ant neštuvų; duobėtas kelias, purtantis ir kratantis ją ant greitosios automobilio gulto; operacinės šviesos; paskui nieko – nieko; palata.

     Nežinia, kiek laiko Laura miegojo. Gal tik kelias valandas ar kelias dienas. O gal savaites?!. Prasibudusi pamatė gulinti švarioje ligoninės lovoje, šalia – mažytė spintelė, o ant jos pamerktos kelios laukų gėlės, dar šalia obuolys, pora mandarinų. Aplink taip šviesu šviesu. Pabandė pajudėti, bet kūnas dar tik sveiko ir viską skaudėjo, tad teko atidėti bet kokią mintį apie savarankišką kelionę net į tualetą. Užmerkė akis, lyg bandydama viską prisiminti: kas ir kodėl įvyko ir ką ji padarė ne taip. Ir viskas pamažu grįžo. Tas vakaras, kai ji buvo savo namuose, kai sėdėjo svetainėje priešais televizorių, kai parėjo Petras iš darbo ir, kaip visada, truputį įkaušęs, ir kaip jam vėl kažkas neįtiko. Jos vyrui dažnai kas nors nepatikdavo. Jis visuomet rasdavo, dėl ko papriekaištauti ir jautė pareigą paauklėti ją, ką ne kartą ir darė, bet niekuomet, ligi šiol, taip „atsakingai“, žiauriai, kupinas nepaaiškinamos neapykantos. Laurai skaudėjo net nuo prisiminimų. Ji lyg vėl užmigo, o gal tik akimirkai užmerkė akis. Prie lovos – jos vaikai. Mažoji gailiai verkė, o vyresnėlis tik griežė dantimis. Laura taip norėjo pasakyti jiedviem, kad viskas gerai, ji gyva, greitai pasveiks ir grįš į namus, bet nepajėgė. Tarsi nejautė savo ištinusių lūpų, tarsi nenorėjo jų net judinti. Vėl tamsa akyse. Tik mirkt. Petras prie jos lovos. Gailiai ir meiliai žiūrintis į ją. Ne taip, kaip paprastai, – be pykčio, be įsiūčio, lyg ir norėdamas atsiprašyti, bet vis dar nedrįstantis. Jis paėmė jos ranką ir pasilenkė virš jos veido, siekdamas pabučiuoti…

     – Išeik… – iškentėjo iš pačių plaučių gilumos ir tik ašarų upeliai per skruostus nusirito.

     Suglumęs Petras minutėlę pamindžikiavo prie jos lovos ir, nerasdamas sau vietos, paskubomis išėjo iš palatos, nuleidęs akis, lyg šuo pabrukęs uodegą. Prasimušė gėdos jausmas. Petras labai labai norėjo, jog viskas būtų kaip įprastai – namie, tyliai, be aplinkinių žinios. Laura juk labai kantri ir supratinga. Ji nė karto niekam nesiguodė apie jo užsipuolimus ir sumušimus. Juolab, kad visada būdavo pati kalta. Taip – ji pati. Juk jis ne kartą ją mokė, kaip ir ką reikia tinkamai daryti namuose, kaip virti, gaminti, skalbti, saugojo, kaip įmanydamas, kad nei vienas nesuviliotų, slėpė ir baisiausiai įtarinėjo.

      Buvo neįmanoma, kad ir kaip stengėsi, sukurti paaiškinimo apie neva įvykusį nelaimingą atsitikimą. Žodžiai pynėsi tarpusavyje, o kiekviena istorija – kaskart – skambėdavo šiek tiek kitaip, todėl nei policija, nei daktarai negalėjo patikėti, jog Laura buvo užsilipusi ant stalo, kad jai reikėjo kažką padaryti palubėje, bet lūžo stalo koja ir ji nukritusi tiesiai ant medinio kėdės atlošo, todėl jos sužalojimai tokie baisūs. Ir visa tai tebuvo tik kalbos, nes be pačios Lauros pareiškimo niekas nesiryžo nieko teisiškai daryti. Na, juk gal tikrai nemeluoja…

     Petras visuomet buvo karingos prigimties. Peštukas nuo pat mažumės. Grumdavosi tol, kol laimėdavo. Jam privalėjo priklausyti viskas, ko jis užsigeisdavo: geresnis kaimynų berniuko žaislas, dviratukas ar laidynė pašaudyt į balandžius, ramiai burkuojančius pastogėje. Keisčiausia, jog galų gale tai patapo natūralu ir niekas jam nebeprieštaraudavo, nes žinodavo, jog pyktis ir peštis su juo reiškė prakirstą lūpą, sukruvintą nosį ir galiausiai vis tiek atiduodamą daiktą. Jei nenorėdavai, kad kas nors atitektų Petrui, buvo geriau tiesiog tai slėpti nuo jo. Net ir vaikų tėvai su tuo nejučiomis susitaikė, nes niekas nenorėjo rasti ryte, po nakties, išlaužtą tvorą, pabaidytus gyvulius ar padegtą tvartą. Keisčiausia, jog Petro tėvas toleravo tokį sūnaus elgesį ir net neretai paskatindavo, nes mat jis pats toks būdavęs, tai jam visiškai natūralu atrodė elgtis būtent šitaip. Tik tėvas Petro motinos nebelietė, kai šis jau buvo keturiolikos. Prisibijojo. Sūnus vienodai mylėjo abu tėvus ir tiesiog jam atrodė nenormalu matyti motiną padaužta akimi ar vidunaktį bėgančia slėptis į daržinę. Kartą trenkė kumščiu  į stalą, iš padilbų nužvelgdamas tėvą drausminančiu žvilgsniu, užbaigdamas bet kokią galimą diskusiją. Tėvas nenoriai, bet pripažino sūnaus lyderystę, nes jis juk ne jaunyn – sūnus vis tiek jį įveiks – jei ne šiemet, tai po žiemos kitos tikrai.

     Su Laura jiedu susipažino kaimo šokiuose. Petrą ji patraukė savo naivumu, vaikiškumu, bandant suvaidinti jauną, rafinuotą poniutę. Jam net nereikėjo ilgai jos merginti. Laurai jis patiko ne ką mažiau. Ją viliote suviliojo tai, kad Petras buvo vietos autoritetas ir visi kiti kaimo jaunuoliai bei vyrai jį gerbė, kartu prisibijodami. Tuomet judviejų santykiai buvo pasakiški. Ilgi, romantiški pasivaikščiojimai, saulės palydėtuvės neretai užsitęsdavusios iki pat patekėjimo. Geriausi jie buvo ir šokių aiktelėje, kurią dažniausiai visą užimdavo, įsisukdami valso žingsniu, lyg viesulas. Visi pavydėjo – kas baltu, o kas ir juodu pavydu. Vieni girdavo tarsi varžydamiesi vis labiau, o kiti tiesiog santūriai patylėdavo. Abu žavėjo aplinkinių rodomas dėmesys ir liaupsės, kurios neretai svaigindavo labiau, nei raudonas vynas. Nei vienam nerūpėjo po kelintą taurę kelia. Jauni, tad neskaičiavo.

     Viskas buvo tartum pasakoje, kol nesusituokė. Atšokus vestuves, pasibaigė ir linksmas, nerūpestingas gyvenimas. Vis mažiau liko laiko įprastam laisvalaikiui. Reikėjo pradėti rimtai gyventi. O čia dar tuoj ir vaikai pasipylė. Ant Petro užgulė šeimos našta. Darbas, pinigai, namai. Lyg iš kažkur, kaip ir netikėtai, problemos su viršininku, mat jis buvo atėjūnas, ne vietinis, be tos subrandintos – iš mažumės – baimės Petrui, tad rėždavo jam į akis viską, kas nepatiko. Tai buvo labai neįprasta. Pamažu blėso Petro autoritetas ir kitų vyrų akyse. O dar augantis jaunimas, kurių karštas kraujas virte virė ir masino su kuo išsibandyti jėgas. Vis mažiau jo klausė, vis mažiau jį gerbė. Viskas garmėte garmėjo prarajon ir jau niekas nebedžiugino Petro: nei gražuolė žmona, nei vaikai, kurie su nekantrumu laukdavo jo, pargrįžtančio iš darbo su užslėptu saldainiu kišenėje. Visas gyvenimas pasidarė pilkas pilkas ir kasdien Petras tapo vis piktesnis ir piktesnis. Vis dažniau po darbo užsibūdavo vietinėje kaimo užeigoje, prisigerdavo, susimušdavo ir vis dažniau Petras gaudavo… lupti. Taip, taip. Petras. Tas pats stiprusis ir nenugalimas Petras. Visa tai jį gniuždė dar labiau. Atrodė, jog visi, be išimties, žiūri į jį smerkiančiais žvilgsniais, kas jį žemino, nervino ir dėl ko jis pyko vis labiau ir labiau, kol pratrūko kumščiais į Lauros veidą…

     Laura sparčiai sveiko ir po kelių savaičių jau buvo išrašyta iš ligoninės. Ji greitai susipakavo savo daiktus, sėdo į jos atvažiavusio Pranckaus mašiną ir – namo.

    Ji grįžo į savo namus, pas Petrą. Gal ir neturėjo kur dėtis, o gal patikėjo, kad vyras pasikeis, kad sutuoktinio galvoje susikrėtė visos mintys, ir jis galų gale supranta, kad blogai elgėsi. Gal jau bus galima gyventi taikiai, kaip kadaise, kai susituokė. Petras juk visuomet buvo geras jai. Jei ir subardavo, tai nepiktai, šmaikštaudamas, jei ir pliaukštelėdavo per užpakalį, tai tik švelniai. Ir vaikai galėtų grįžt namo, nebesislėpt pas babą. Lauros galvoje virte virė daugybė minčių ir visose ji rasdavo pateisinimą jam su viltimi, kad tas košmaras jau tikrai tikrai baigėsi, kad visa tai – lyg koks labai blogas sapnas ir visi prisiminimai apie jį nykte išnyks, bėgant laikui.

     Laura ir neklydo. Vyras buvo visiškai pasikeitęs. Rūpinosi ja, buvo paslaugus, net kažkiek ir meilus, kaip kadaise, tik ne itin jam tai sekėsi, nes Laura bijojo pasitikėti, tiriamai žiūrėdavo į jį, vengė prisileisti arčiau. Jai paprasčiausiai reikėjo šiek tiek daugiau laiko.

     Taip prabėgo kelios dienos, savaitė. Kasdienybės rutinoje prisimiršo nuoskaudos. Gyvenimas grįžo į savo vėžes, bet ne į tas, kurių tikėjosi Laura.

     Pavasarėjo. Kiemas pažliugo nuo tirpstančio sniego. Balos vis didėjo, net nesiruošdamos susigerti į žemę. Būdavo sunku išeit į kiemą. Vien tik purvas. Gera buvo tik tai, kad dienos pamažu ilgėjo.

     Kaip tyčia, Petrui sekėsi vis prasčiau. Jį atleido iš darbo, nes atėjo pernelyg pagiriotas, o gal dar ir visiškai girtas ir nesiorientavo savo aplinkoje. Jam leido numigti už sukrautų maišų kiaugės, kad susivoktų, kur esąs, o vėliau, be didelių ceremonijų, „lauk!“ – ir jis išėjo, nes nebeliko jam kas daugiau daryt.

     Laura jo laukė sugrįžtančio, kaip įprastai – paruošta vakarienė, alus. Tik Petras buvo pernelyg piktas. Piktas ant visko ir dėl visko. Jam vaidenosi, jog visi kaimo žmonės prieš jį susimokę ir specialiai stengiasi pakenkti. Net Laura. Gal net ir jo vaikai. Jis net nepabandė pagalvoti, ar visos šios jo mintys turi tikrą pagrindą. Nors kiek čia daug gali išmąstyti girta galva?!. Gal ir nedaug. Jau eidamas namo Petras griežė dantimis ir tvirčiau spaudė kumščius. Lyg ir neturėjo tikslo prikulti Lauros, gal būtų pakakę sulaužyt kokią lentą ar medį. Jis tiesiog nesitvėrė savo kailyje, net nesistengdamas susiturėti ir nurimti. Petrui net nešovė ta mintis į galvą. Jis vis dar matė save stiprų ir nenugalimą kaimo vyrą, kurio visi prisibijojo, nenorėdamas pripažinti, jog saulelė vakarop.

     Kaip paprastai, Laura buvo ir vėl sumušta. Ne taip stipriai, jog prisireiktų ligoninės, bet pakankamai, jog matytųsi mėlynės ant jos veido ar kūno. Ji nesiryžo niekur kreiptis pagalbos, tad kaip koks mažas šuniukas susigūžė kamputyje, besistengdama išsilaižyti nespėjančias gyti žaisdas.

     –  Mam! – atėjo jos aplankyti vaikai. Daugiau niekas nieko nebesakė. Onutė tik apsikabino motiną ir graudžiai verkė. Verkė abi kartu. Pagailo vienai kitos ir nematė jokių išeičių iš šios beprasmybės. Ir kaip sutramdyti tėvą?!. Niekaip nepajėgė sugalvoti.

Tik Tomukas šįkart buvo visiškai kitoks. Jis nepriėjo prie motinos ir jos neapkabino. Jo veidas perbalo ir akys krauju pasruvo. Visas kūnas įsitempė, lyg pasiruošęs tuoj pat pult ir galutinai sunaikinti motinos skriaudėją. Matėsi, kiek daug pykčio virte verda jo viduje. Palingavo galva, kažką sumurmėdamas panosėje, ir nusliūkino į virtuvę. Motina ir sesuo tik išgirdo, kaip atsidaro stalo stalčius, kaip barška peiliai, kol Tomas kuičiasi, kažko specialiai ieškodamas.

    – Ne! – sukliko Laura. – Tomai, ne! Tomukai… – puolė prieš jį ant kelių, apsikabino dar vaikiškas kojas ir kraupiu balsu prapliupo verkt. – Aš padarysiu. Aš pati viską padarysiu. Eime, tuojau pat eime į policiją. Aš nebeleisiu jam daugiau manęs skriausti. Aš nebeleisiu jam daugiau manęs mušti. Tomukai, tu daugiau niekuomet nematysi mano sumušto veido. Aš tau pažadu, vaikeli mano. Tik tu to nedaryk. Aš maldauju tavęs!

     Motina tęsėjo savo pažadą, duotą sūnui. Jai nebūtų buvę gaila Petro. Ji pagailėjo sūnaus. Dar tą patį vakarą jie kreipėsi į policiją, prašydami pagalbos. Parašė pareiškimą dėl jo smurto. Vaikai paliudijo. Prisijungė dar vienas kitas kaimynas, papasakodami viską viską apie Petrą. Žinoma, policija negalėjo jo sulaikyti ilgam, o tik nubausti administracine tvarka. Petras nepaprastai įsiuto, nes net ir be surakintų rankų kasdien jautė antrankių nuospaudas. Jis ne kartą bandė įsiveržt į uošvienės namus, kur su vaikais glaudėsi Laura, bet Tomas, su kitais kaimo berniukais, ginkluoti basliais, gindavosi, lyg viduramžių tvirtovėje, ir Petrui, ne kartą gavus per dantis, tekdavo atsitraukti prieš didesnes pajėgas, mat niekas nenorėjo prisijungti prie jo kariaunos, o po gero pusmečio išblėso ir paties atkaklumas. Pasitraukė tolėliau į apleistą miško trobą, užsidarė nuo visų, nes puikiai suprato, jog sūnus kasdien vis labiau bręsta ir tikrai neprileis prie motinos, kad ir koks geras besistengtų atrodyti – jau niekas juo nebepatikės.

     Tamsūs juodi dūmai veržėsi iš miško. Girdėjosi tolumoje atskuodžiančių gaisrinių mašinų sirenos. Nenorėjo Petras tylomis išeit, nenorėjo…

2021 m. kovas, Visbechas, Jungtinė Karalystė

Motoki Tonn | unsplash.com asociatyvi nuotrauka