Kaip generuojamos melo idėjos Alpių šalies lietuvių bendruomenėje, arba Apsaugok mus nuo pikto… (I)

Janina Survilaitė-Vaitkevičius

Kai nuo 2010 metų Šveicarijos lietuvių bendruoemenės (ŠLB) valdybos pirmininkė p. Jūratė Caspersen ėmė skelbti kitą, suklastotą (tikroji pokario lietuvių karo pabėgėlių ŠLB įkūrimo data yra 1952-ųjų vasario 17-oji), nei pakeitimo motyvai, nei tam iškilusi būtinybė Šveicarijos lietuviams visuotiname ŠLB susirinkime ar bendruomenės aplinkraštyje niekada nebuvo išdėstyti ir niekada negautas nei valdybos, nei LB narių pritarimas.

Iš tikrųjų 1950-ųjų metų data, kurią visur plačiai skelbia p. J. Caspersen, rodo visai ką kita, todėl žinantiems tikrąją LB įkūrimo padėtį pokario Šveicarijoje, dabartinės ŠLB valdybos pirmininkės veiksmai sukėlė didelį rūpestį. Pirma, toji data niekur nėra minima kaip archyvinė-oficiali; antra, 1948–1950 metų Šveicarijos konfederacijos valstybinio nacionalinio saugumo departamento archyvai rodo, kad tuo metu Šveicarijoje veikė neteisėta, nelegali lietuvių karo pabėgėlių pronacistinė organizacija, pasivadinusi „Lietuvių sąjunga“, kuri buvo šveicarų saugumo organų sekama, o jos nariai iš šalies išvaromi. „Sąjungos“ įkūrėjas – vokiečių Vermachto karo aviacijos pulkininkas, prisidengęs, manoma, svetima pavarde, J. Giedrys, o pagrindiniai iniciatoriai – Šveicarijoje besislapstantys buvę Vermachto karininkai bei aktyvūs holokausto Lietuvoje organizatoriai ir jų pagalbininkai.

Pulkininkas J. Giedrys buvo tikras Hitlerio karo akademijos auklėtinis, apdovanotas „nacių kryžiais“. Garbės regalijomis išpuošta pulkininko uniforma, kuria vilkėdamas jis išdidžiai praeidavo net centrine Ciuricho Banhofstrasse, kartu reprezentavo disciplinuotą, kompromisų nepripažįstančią asmenybę. Jo agitacija į „Sąjungą“ įtraukti visus lietuvius Šveicarijoje neišsipildė, tačiau sėkmingai pavyko pritraukti antrąją politinių nusikaltėlių grupę – holokausto Lietuvoje aktyvistus, irgi kurį laiką Alpių šalyje nelegaliai besislapsčiusius.

„Sąjunga“ buvo bene pavojingiausia pabėgėlių organizacija šveicarų Valstybinio saugumo sąrašuose – draudžiama ir akylai sekama. Senoji išeivių karta gerai prisiminė, kaip nuo avantiūristo ir provokatoriaus su blizgiais pulkininko antpečiais kuriamų pronacistinių idėjų dorąją lietuvių pabėgėlių dalį krėtė šaltis.

Su daugeliu pabėgėlių šveicarų policija ir po karo elgėsi taikiai, tačiau Lietuvos diplomatinių tarnybų funkcijų nutraukimas bei Lietuvos ambasados ir konsulato oficialus uždarymas pasibaigus karui iš esmės reiškė diplomatinių santykių nutraukimą ir aneksijos pripažinimą. Karo pabėgėlius apėmė baimė su daugybe neaiškių, klaidingų politinių interpretacijų ir nepatvirtintų gandų atmainomis. „Rusai nupirko šveicarus!“ – sklido kalbos tarp lietuvių, o pulkininkas J. Giedrys garsiai rėkė: „Mes jiems parodysime, ką galime!“ Tai reikėjo suprasti kaip atvirai reiškiamą kerštą vietiniams…

Prispausti Vakarų Europos įvykių, lietuviai buvo įvaryti tarsi į mirties kamerą, baimė smelkėsi į kiekvieną kūno skaidulą, dauguma nesusigaudė, kam jie priklauso, todėl bendravo tik su pavieniais asmenimis, patikimomis šeimomis ar grupelėmis, atsargiai ir tyliai, nežinodami, kur tvirčiau prisiglausti. 1950 metais oficialiai įkurti ŠLB nebuvo net minties.

Politinei įtampai atvėsus, atšventus karo pabaigos penkmetį 1950-ais metais diplomatas dr. A. Gerutis suorganizavo pirmą (tik Ciuriche apsigyvenusių lietuvių pabėgėlių!) susirinkimą Ciuricho pagrindinės geležinkelio stoties restorane, nes politinė atmosfera reikalavo griežtos atskirties dorųjų lietuvių nuo pulkininko Giedrio nusikalstamo pronacistinio pogrindinio būrio. Pats pulkininkas Giedrys ir keli jo ištikimi ginklanešiai, kad ir varomi iš Šveicarijos, kurį laiką šalyje laikėsi. Į pirmąjį ciurikiečių lietuvių susirinkimą atvyko tik maža dalis pabėgėlių. Buvo išsirinkta, taip vadinama valdyba, kurios užduotis – rūpintis oficialios ŠLB įkūrimu. Gąsdino labai griežti Šveicarijos įstatymai pabėgėliams, todėl reikėjo, pirma, kad viskas būtų oficialiai pagal šveicarų įstatymų reikalavimus sutvarkyta; antra, kad išeivių būryje neliktų šveicarų saugumo išvaromų, politinių nusikaltėlių. Būtiniausiu privalomu reikalavimu, kuriant Bendruomenę (Verein), buvo visų Šveicarijoje gyvenančių lietuvių visuotiname susirinkime priimti ir patvirtinti Įstatai ir įregistruoti prie oficialiai atidarytos sąskaitos banke, nes nelegalus nario mokesčio rinkimas, kokį iki tol vykdė „Sąjunga“, šalyje tuo metu prilygo politiniam nusikaltimui.

„Sąjunga“ iš surinktų lėšų ir savanoriškos prenumeratos 1951 metų vasarį išleido propagandinį Tautinės Bendruomenės laikraštį – „Šveicarijos lietuvių žinias“. Jo 4 numeryje, pasirodžiusiame 1951 metų vasario 15 dieną, „Šveicarijos lietuvių sąjunga“ apsišaukė esą įkūrusi Šveicarijos lietuvių bendruomenę su savo Įstatais ir išrinktais statutiniais organais. Kad tai dezinformacija, patvirtino visa senoji lietuvių karta ir aiškiai parodo išsaugoti archyvai. Iš tiesų Šveicarijos lietuvių bendruomenė su visuotiniame susirinkime priimtais Įstatais (kitaip dar vadinamais Statutu – svarbiausiu bet kokios draugijos (Verein) dokumentu, prilygstančiu draugijos Konstitucijai – aukščiau tik šalies, kurioje organizacija registruota, įstatymai) buvo oficialiai įregistruota porą dienų vėliau – 1952 metų vasario 17 dieną.  

Tai buvo pronacistinės pulkininko Giedrio „Sąjungos“, kuriai kasdien šalyje darėsi pavojingiau, gudrus siekimas pasislėpti po besikuriančios oficialios Lietuvių bendruomenės vėliava, ir dar kurį laiką išsilaikyti neišvarytiems iš krašto.

Faktiškai melo paskelbimas reiškė, kad lietuviai Šveicarijoje įkūrė dar vieną pogrindinę organizaciją. Dr. A. Gerutis prašė laikraščio neplatinti ir saugoti nuo šveicarų saugumo akių (vėliau laikraštis išeivių buvo iš visų archyvų pašalintas!)

„Paskelbimas, kad 1950 metais įkurta Šveicarijos lietuvių bendruomenė, buvo nedovanotinos pulkininko Giedrio propagandos užtaisas!“ – tą liudijo visa senoji išeivija. Diplomatas dr. Gerutis ragino tylėti, kol bus iš Šveicarijos išvaryta pulkininko Giedrio „Sąjungos“ šutvė. Visi išeiviai iki mirties prisiminė dr. A. Geručio kalbą, pasakytą 1951 metų kovo 21 dieną vėl susirinkus į tą patį HB restoraną.

„Broliai lietuviai, kreipiuosi į jus visus, karo audrų atblokštus į gražiųjų Alpių šalį Šveicariją. Mes neturime savo valstybės, jos vardas dingo iš Europos žemėlapio. Tai labai skaudu, tačiau mūsų troškimas ir garbė išlaikyti savo tapatybę turi niekada neužgesti.

Mes turime būti stipriai susitelkę ir atidžiai stebėti susidariusią politinę padėtį toje šalyje, kuri mus priglaudė. Turime griežtai laikytis tos šalies įstatymų ir nesijungti prie jokios pogrindinės organizacijos. Tai kiekvieno lietuvio, ištikimo Tėvynei, garbės ir orumo reikalas. Mes turime parodyti pavyzdį, kad esame disciplinuota, tvarkinga krikščioniškos Europos tauta ir pareigingai paklūstame visiems Šveicarijoje galiojantiems įstatymams ir taisyklėms. Artimiausias mūsų tikslas sukurti teisišką oficialią Lietuvių bendruomenę.“

1950-1952 metais po visą Šveicariją išsisklaidžiusiems lietuviams išsiuntinėjęs susipažinti Įstatus, dr. A. Gerutis 1952 metų vasario 17 dieną sušaukė pirmąjį lietuvių visuotiną susirinkimą, kuriame buvo apsvarstyti, priimti ir patvirtinti Statutai bei Kantonalbanke atidaryta pirmoji nario mokesčiui rinkti sąskaita –visi dokumentai sutvarkyti taip, jog atitiko juridinę teisę viešai paskelbti oficialios ŠLB įkūrimą.

J. Giedrio veiklos įpročiai ir filosofija politinių pažeidėjų emigrantų būryje vystėsi įvairiomis kryptimis, kol, spaudžiami šveicarų saugumo organų, nelegalai su „menamo konsulo“ S. Garbačiausko išduotomis pažymomis, prisidengę svetimomis pavardėmis, suskato dingti už Atlanto. Istorijoje liko daug nutylėtų dalykų, tačiau niekas negalėtų garantuoti, ar visam laikui.

Iškilmingai švenčiant ŠLB 50-ečio jubiliejų 2002 metų vasario 17 dieną,  ŠLB istorinė įkūrimo eiga senosios kartos išeivių buvo nuosekliai nušviesta jubiliejinėje ŠLB veiklos ataskaitoje, kurią aš, tuometinė ŠLB pirmininkė, iškilmingame posėdyje perskaičiau, ir buvo įdėta į Bendruomenės internetinį puslapį. Prie šventinio stalo tada sėdėjo 22 dar gyvi ŠLB kūrėjai ir dalinosi ŠLB kūrimo prisiminimais.

Kai kurie istorikai sako, kad nors ir teisingiausiai užrašytų protėvių istorijų visada laukia įvairios pavojingos tautos priešų invazijos. To neišvengė ir Šveicarijos išeivių Bendruomenės istorija… Ant 21-ojo amžiaus slenksčio atvykusių naujųjų emigrantų sąmonė nesutilpo pokario laikų politiniuose įvykiuose. Naujųjų emigrantų Vadovė nesusimąstė, kad pertaisydama įkūrimo datą peržengia visas istorinio-politinio padorumo ribas, jog jos sovietinis požiūris ir ilgas aktyvios sovietinės komjaunimo sekretorės politinis įdirbis ir patirtis jau nėra tas visraktis, su kuriuo galėtų nebaudžiamai manipuliuoti išeivių istorijos dokumentais, nes nė iš tolo nesuvokia protėvių pergyventų pokario politinių-istorinių įvykių ir jų pasekmių.

Vienam paskui kitą kasmet seniesiems išeiviams iškeliaujant į Anapilį, stipriausia Vadovės ideologinė rėmėja ir internetinio puslapio Redaktorė išmetė senųjų kurtos ŠLB istorijos 50-ečio ataskaitos aprašymą ir įdėjo netyčia po ranka pasipainiojusią pulkininko J. Giedrio dezinformaciją, kad ŠLB įkurta 1950 metais!

„Lietuvių sąjunga“ nepaminėta nė vienoje išeivių istorikų knygoje, nes jos veiklą turi tirti politikai, o ne istorikai.

Išeivijos istorikai išanalizavo ir parašė daugiau nei 20 dokumentinių knygų, straipsnių, žinynų, apybraižų, prisiminimų apie visas pasaulio lietuvių bendruomenes (taip pat ir ŠLB!), jų kūrimąsi, tik reikia susipažinti. Kelis dešimtmečius Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) archyviniai duomenys gulė į Bostono lietuviškąją enciklopediją – istorinius faktus kaupė, studijavo ir rašė JAV išeiviai: prelatas Mykolas Krupavičiaus, dr. B. Nainys, dr. V. Kamantas, dr. Bobelis, dr. Bieliauskas, dr. M. Liniauskienė ir kt. Ir niekur nėra paminėta, kad ŠLB būtų įkurta 1950 metais!

Lietuvos istorijos instituto istorikų surinkta medžiaga, o istorijos daktarės V. Stravinskienės sudaryta knyga „Pasaulio lietuvių bendruomenės 1949–2003“, išleista 2004-aisiais, bene naujausia ir vertingiausia, ir joje aiškiai parašyta, kad ŠLB yra įkurta 1952 metais (p.333). Šiai knygai medžiagą teikė istorikas dr. Linas Saldukas (2000–2003), studijavo ŠLB išeivijos archyvus ir konsultavosi su dar gyvais ŠLB akademikais – dr.V. Dargužu, prof. J. Juraičiu, dr. A. Kušliu.

Taigi, TAUTOS GARBEI apginti svarbiausia yra ne pakeisti datą, bet jos nekeisti.

Būdama dar gyva senoji karta skubėjo sutvarkyti savo archyvus, kad nelegalios pronacistinės organizacijos šalia jų Bendruomenės neliktų nė kvapo, todėl visus privalomus Bendruomenei įkurti (1952 m.) dokumentus sudėjo į knygą „Alpių lietuviai“, 2005 (sudarytoja J. Survilaitė). Knyga yra įtraukta į Pasaulio bibliotekų elektroninį katalogą (2005 m.), Tarptautinio Mokslo ir kultūros simpoziumo katalogą (2005) ir Ciuricho universiteto centrinės miesto bibliotekos katalogą (2006 m.), knygos santrauka (22 p.) yra išversta į vokiečių ir anglų kalbas.

Paskutiniai įvykiai dėl manipuliavimo ŠLB įkūrimo data ypač stebėtini ir labai norėtųsi, kad skaitytojai į juos atidžiai įsigilintų.

Bus daugiau…