Išversti tautiečių kailiniai

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Pokario metais Vokietijoje DP (angl. Displaced Persons) stovyklose dėjosi gana keisti dalykai. Be paprastų karo  pabėgelių, čia atsidūrė ir ne vienas nacių talkininkas. Jie siekė revanšo savo tautai.  Stovyklose spietėsi ir pokario spekuliantai bei verteivos. Pokario Vokietijoje panašūs asmenys buvo laikomi „garbingais žmonėmis“.

Kartą pas anglų okupuotos zonos komendantą Vatenštate įsiveržė lenkai, reikalaudami suimti vieną lietuvį budelį: „Sulaikykite jį! Pažinome – hitlerininkas, buvo prižiūrėtojas Grosrozeno koncentracijos stovykloje“. Anglai areštavo E. Drazdauską ir netrukus pakorė.

Vatenštate komendanto dešinioji ranka buvo S. Juškėnas, buvęs nacių baudžiamosios stovyklos prie Braunšveigo komendantas. Gimnazijos direktorius – buvęs nacių kriminalinės policijos vadas P. Stankevičius.

Areštavus E. Drazdauską, visi į jį panašūs staiga panoro emigruoti. Tokių stovykloje prisirinko ne vienas šimtas. Jie sugebėjo gauti pažymėjimus, kad į Vokietiją buvo išvežti prievarta ir čia karo metu ramiai darbavosi.

Ignas Apyrubis, buvęs lietuvių karininkas nuskambėjo kaip išeikvotojas. Klaipėdoje vedė vokietę, 1941 m. repatriavo į Vokietiją. Prasidėjus karui su sovietais, grįžo į Lietuvą. Tapo karininku, sugebėjo vaikus leisti į vokiečių mokyklą. Karui baigiantis išbėgo atgal į Vokietiją. Pradėjo aiškinti,  kad jis jau „nukentėjo“ nuo nacių ir tapo vienos Braunšveigo stovyklos vyriausiuoju komendantu…

 Braunšveige gyveno Juozas Mikuckis – poetas, sudėtingo likimo žmogus. Jis tarpukariu buvęs Lietuvos kariuomenės savanoriu, padaręs karjerą ir 1921–1922 metais tarnavęs Generaliniame štabe. Už kriminalinį nusikaltimą (iš pavydo nušovė karo valdininką ar fabrikantą A. Dirsę – mat šis paviliojęs J. Mikuckio merginą ar sugyventinę.) J. Mikuckis pašalintas iš kariuomenės atimant karinį laipsnį ir nubaustas 4 metams tvirtovės kalėjimo, prezidento Aleksandro Stulginskio iki 2 metų sušvelninta bausmė atidėta iki nepriklausomybės kovų pabaigos. Teistumas atvedė J. Mikuckį į Lietuvos karinę žvalgybą. Jis vėliau buvo Širvintų ir Giedraičių policijos vadu, kalėjimo viršininku. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 metų liepos 30 dieną NKVD suimtas ir uždarytas į tą patį kalėjimą, kuriam kažkada vadovavo. Ten sovietinės Lietuvos NKVD vadovas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius jį užverbavo. J. Mikuckis tapo KGB agentu (agentūrinis slapyvardis Tuvimas). Po dviejų mėnesių, čekistų patartas, jis nutraukė santuoką ir fiktyviai susituokė su vokiečių kilmės moterimi. 1941 metų kovą Lietuvos karininkas J. Mikuckis drauge su pirmaisiais politiniais emigrantais atsidūrė Vokietijoje.

Į Vatenštato DP stovyklą  prisistatė vyriškis, kuris pareiškė pabėgęs iš sovietų zonos ir norįs surasti prieglaudą. Komendantas jam pasakė, kad stovykloje nėra laisvų vietų…O gal tiesiog suabejojo jo padorumu.  Grįždamas į Braunšveigą autobusu, susipažino su sovietų užverbuotu žvalgu Juozu Mikuckiu. Jis pats ieškojo kontaktų su sovietų žvalgyba ir neturėjo net slapyvardžio… J. Mikuckio paprašė užtarimo prieš komendantą. Nepažįstamasis išsipasakojo: gimęs Tauragėje, karo metais išvažiavo į Vokietiją, Saksonijoje turėjęs restoraną.  Dabar bėgantis iš sovietų okupacinės zonos. Iki Drezdeno vyko autobusu, toliau pėsčiomis ir demarkacinę liniją perėjo prie Helmštato. J. Mikuckio paklaustas, kaip savo dorumą galėtų įrodyti, pašnibždomis ištarė: „Bet aš juk tarnavau gestape!“

Nepažįstamasis buvo ne pirmas toks „doras“, pasinaudojęs DP stovyklų paslaudomis legalizuotis ir tapti „nukentėjusiu“ nuo nacių.

1947 metais sovietinis žvalgas J. Mikuckis pasiprašė sugrąžinti jį „kur Nemunas ir Dubysa“, bet saugumas jį pasiliko, nes patikimas žmogus jiems buvo labai naudingas Vakaruose… Jis vėliau bandė net atgailauti prieš sovietų valdžią už dalyvavimą Nepriklausomybės kovose.

Ko gero, panašių „paukštelių“ būta ir Šveicarijoje. Pirmųjų pokario metų dokumentuose buvo vengiama minėti Šveicarijos lietuvių pabėgėlių pavardes. Holokausto dalyviai ir Vermachto karininkai, tuomet laikinai pasislėpę Šveicarijoje, jautė nuolatinę baimę. Lietuvą užvaldęs diktatorinis sovietinis režimas galėjo ta medžiaga pasinaudoti ir pareikalauti  juos išduoti.

Šveicarijos valdžia reikalavo, kad visi karo pabėgeliai paliktų kraštą. Gerai, kad jie nebuvo perduoti Sovietų Sąjungai ir nesugrąžinti atgal.  Bet Lietuvos konsulato turtas su žydšaudžių sąrašais atiteko konsulo Stepono Garbačiausko dukrai po jo netikėtos mirties. Ji gyveno pasiturimai, nors niekur nedirbo. Gyveno iš tėvo vykdytos cigarečių ir alkoholio kontrabandos lėšų. Dar kas mėnesį gaudavo registruotuose pašto vokuose išsislapsčiusių žydų žudikų pinigų …už tylėjimą. Jos tėvo dėka žydšaudžiai tapo anonimais.  Pabėgusių už Atlanto žydšaudžių tapatybės liko paslaptyje.  

90 proc. užsieniečių  paliko Šveicariją. Likusieji skubėjo legalizuotis ir taip paslėpti savo praeitį.

Vermachto karininkas, aviacijos pulkininkas, slapyvardžiu J.Giedrys, su draugais sumanė 1945–1946 m. kurti „Lietuvių  Sąjungą“. Pabėgėlių tarpe plito pasipriešinimo užkratas, o pulkininko Giedrio „Sąjunga“ pogrindyje tą užkratą aktyvino, skelbdama, kad ruošiasi rimtai kovai …su sovietų okupantais. Giedrys buvo tikras nacių karo akademijos auklėtinis, apdovanotas „nacių kryžiais“, garbės regalijomis. Su išpuošta pulkininko uniforma jis išdidžiai praeidavo net centrine Ciuricho Stoties gatve (Bahnhofstrasse), reprezentuodamas disciplinuotą, kompromisų nepripažįstančią asmenybę. Jo agitacija į „Sąjungą“ įtraukti visus lietuvius Šveicarijoje neišsipildė, tačiau sėkmingai pritraukė kitą politinių nusikaltėlių grupę – Lietuvos holokausto aktyvistus, irgi čia besislapstančius.

„Sąjunga“ buvo viena iš pavojingų pabėgėlių organizacijų, įtraukta į Šveicarijos valstybinio  saugumo sąrašus ir akylai sekama. Senoji išeivių karta gerai prisiminė, kaip nuo avantiūristo ir provokatoriaus dorąją lietuvių pabėgėlių dalį krėtė šaltis. Giedrio veiklos įpročiai ir filosofija pokario  emigrantų būryje vystėsi įvairiomis kryptimis, kol spaudžiami šveicarų saugumo organų su buvusio Ciuricho vicekonsulo Stepono Garbačiausko išduotomis svetimų tapatybių pažymomis suskato dingti už Atlanto. Istorijoje liko daug nutylėtų dalykų, tačiau niekas negalėtų garantuoti, ar visam laikui?..

Ilgam pasiliko tik iki galo atvirai ir garsiai neišsiaiškinti, susipynę,  nemalonūs pokario dalykai. Su daugeliu pabėgėlių šveicarų policija ir po karo elgėsi taikiai, tačiau Lietuvos diplomatinių tarnybų funkcijų nutraukimas bei Lietuvos ambasados ir konsulato oficialus uždarymas pasibaigus karui iš esmės reiškė Lietuvos aneksijos pripažinimą. Karo pabėgėlius apėmė baimė su daugybe klaidingų politinių interpretacijų ir nepatvirtintų gandų. „Rusai nupirko šveicarus!“ – skelbė pulkininkas J. Giedrys ir garsiai rėkė: „Mes jiems parodysime, ką galime!“ Taip buvo reiškiamas kerštas vietiniams…

Prispausti Vakarų Europos įvykių, lietuviai buvo įvaryti tarsi į mirties kamerą, baimė smelkėsi į kiekvieną kūno skaidulą, nesusigaudė, kam jie priklauso, todėl bendravo su pavieniais asmenimis, patikimomis šeimomis ar grupelėmis, atsargiai ir tyliai, nežinodami, kur tvirčiau prisiglausti, o 1950 metais oficialiai įkurti ŠLB nebuvo minties.

Švecarijos lietuviai vieni pirmųjų 1950 metų rugjūčio 20 dieną Ciuricho pagrindinės geležinkelio stoties restorane susirinko į steigiamąjį susirinkimą. Į Lietuvos diplomato Alberto Geručio paraginimą atvyko tik dalis Ciuricho mieste tuo metu gyvenusių lietuvių. Buvo išrinkta valdyba bei paskelbta, kad lietuviai rengs bendruomenės veiklos Statutą, dar vadinamą Įstatais, pagal Šveicarijos civilinio kodekso reikalavimus. Visus baugino griežti šveicarų įstatymai. Parengti bendruomenės veiklos Įstatai turėjo apibrėžti būsimos Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) narių teises ir pareigas. Be patvirtintų Įstatų  bendruomenė visada buvo nelegali. Šveicarija gerbia įstatymus ir jų laikytis yra būtina. Nelegali lietuvių veikla buvo netoleruotina.

Lietuvių bendruomenės Šveicarijoje įstatai buvo patvirtinti 1952 metų vasario 17 dieną visuotiniame Šveicarijos lietuvių  susirinkime. Buvo privaloma skaidri nario mokesčio apskaita, turėjo būti banke atidaryta sąskaita. Taigi oficialiai ŠLB turėjo pradėti veikti nuo 1952 metų vasario 17 dienos, kada buvo įregistruoti Įstatai. Dabartinės ŠLB valdybos ir jos pirmininkės Jūratės Caspersen siekis  įteisinti 1950 metų rugjūčio 20 dienos datą yra ne kas kita, kaip istorijos dokumentų klastojimas, siekant legalizuoti negarbingą kai kurių lietuvių veiklą pirmaisiais pokario metais Alpių šalyje. Atėjo laikas dėti tašką.