Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Raseinių kraštas garsus Lietuvos istoriją liudijančiais asmenimis. Užtenka vien paminėti šviesios atminties poetą, eseistą, vertėją, visuomenės veikėją Marcelijų Martinaitį (1936–2013). Dabar atverčiu kitą svarbų istorijos puslapį. Raseinių rajono Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka buvo surengusi virtualią parodą „Lietuvybei skirti gyvenimai“. Šį kartą apie Survilų šeimą. Plačiau apie ją verta skaityti ir Janinos Survilaitės knygoje „Likimo užkodavimas“. Šios šeimos istorija yra gyvas Lietuvos istorijos liudijimas.

Šiandien grįžtame prie Nepriklausomybės metais keltos idėjos įgyvendinimo: istorijos pažinimas prasideda nuo gimtojo slenksčio pažinimo („Tautinis auklėjimas turi prasidėti nuo šeimos, tėviškės, nuo gimtinės pažinimo.“ A. Maceina). 

Kiekviena karta kuria sau Tėvynės sampratą. Vaduojantis iš sovietinio palikimo, svarbus tautos vertybių ir tradicijų perimamumas. Gyva istorija ir užtikrina šį perimamumą. Labai gražu, kad šis perimamumas remiasi kelių kartų gyvenimo patirtimi.

Senelis knygnešys Martynas Survila

Knygneįys Martynas Survila

Gimė 1853 metų balandžio 6 dieną dvaro kumečio šeimoje. Išmoko skaityti ir rašyti, todėl žandarų protokoluose visur prie jo pavardės pažymėta: „raštingas“ (suprask, „pavojingas“!). Užaugęs dirbo dvare ūkvedžiu, kur susipažino su Ona Pužinskaite ir 1881 metais ją vedė. Nusipirko iš dvaro žemės, pasistatė trobesius ir pavyzdingai tvarkė savo ūkį Eržvilko valsčiaus Varnaičių kaime, dešiniajame Šaltuonos upės slėnyje. Dabar ten stovi Atminimo kryžius. Sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias.

Trisdešimtmetis Martynas Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo – gabenti iš Prūsų uždraustas lietuviškas knygas ir per gimines ir bičiulius jas platinti. Jau knygnešystės pradžioje M. Survila užmezgė pažintį su žymiausiu knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir kitais Lietuvos knygnešiais, suprato Lietuvai reikalingos spaudos reikšmę.

Martynas Jankus rašė: „Apie 1884 metus, kuomet pasisekė maldų knygas papiginti,  pasirodė pas mane pirmi knygų kontrabandininkai: J. Bielinis, M. Survila, Kazanauskas …“

Pirmą kartą su pilna kuprine lietuviškų knygų Martynas Survila caro žandarų buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėnesį ir nuteistas Kauno gubernijos teisme. Porą kartų išsisuko papirkdamas caro uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus arbata bei alkoholiu, kurio specialiai pasiimdavo, kad „palakintų caro šunis“.

Knygnešys Martynas Survila dažnai atliko ypač pavojingas žvalgo pareigas, kurių privalumai: geros akys, kad tamsoje gerai matytų; gera klausa, kad iš tolo gerai girdėtų; gera uoslė ir gera orientacija, kad naktį žinotų, kur einąs. Eidavo nežinomais laukais, miškais, javais, nešienautomis rasotomis pievomis, raistais ir pelkėmis, kuo platesniu ratu aplenkdamas caro žandarų pasienio postus.

Sunkioje kuprinėje per prūsų sieną pavojingai parneštų knygų platinimas reikalavo sveikatos, pasitikėjimo, slaptumo, tačiau patrioto lietuvio siela troško, jog tauta neliktų be lietuviško rašto, jog vaikai ir anūkai mokėtų lietuviškai.

Caro žandarų nuolat sekamas, daug kartų areštuojamas ir kankinamas, iš viso 7 metus praleidęs Archangelsko, Rygos, Sankt Peterburgo, Jekaterinoslavo gubernijų kalėjimų vienutėse, Martynas Survila savo patriotiškos nuostatos niekada nepakeitė, niekada neišdavė savo idėjos draugų.

Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje knygenšys buvo gražiai pagerbtas. Jo vardas iškaltas Kauno istorinio muziejaus knygnešių sienelėje, valstybė jam paskyrė nemokamą gydymą.

Knygnešys Martynas Survila mirė 1937 metais kovo 27 dieną.  Kapinėse stovi marmuro paminklas su užrašu „KNYGNEŠYS“.

Tėvas – mokytojas Jonas Survila

Mokytojas Jonas Survila

Jonas Survila priklauso prie tų pasišventusių Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, kurių tiksluose buvo reikšmingiausi tautai darbai: patriotinis auklėjimas, kokybiškas jaunosios kartos lavinimas ir labdara. Visos pažangios pasaulio šalys tokius pedagogus vadino savo tautos pranašais. Tobula tauta bus tada, kai jos piliečiai bus patriotai, turtingieji pagelbės neturtingiems ir gerą išsilavinimą gaus visi valstybės piliečiai.

Jonas Survila gimė 1899 metų sausio 31dieną Raseinių apskrityje, Batakių valsčiaus Varnaičių kaime knygnešio Martyno Survilos šeimoje. Pradinę mokyklą baigė Batakiuose, o 1919 metais įstojo į Raseinių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, 1922 metais pradėjo studijuoti Tauragės mokytojų seminarijoje, vėliau baigė Kauno mokytojų seminarijos aukštuosius pedagoginius kursus. Išvyko mokytojauti į Šakių apskritį.

      1928 metais Lietuvos vyriausybė patvirtino privalomą vaikų pradinės mokyklos lankymą. J. Survila sugrįžo į gimtųjų Raseinių apskritį ieškoti galimybių steigti pradinių mokyklų tinklą. Jo pastangomis buvo įkurtos ir sėkmingai veikė Paišlynio, Pašaltuonio, Alėjų, Kalnujų pradinės mokyklos. Bendraamžiai Survilą apibūdino kaip pedagoginės profesijos meistrą, besiremiantį žymių Europos pedagogų patirtimi ir savo veikloje matantį viso savo gyvenimo prasmę.
      
J. Survilos bendradarbiavimas su vadovėlių pradinėms klasėms sudarytoju Jonu Murka davė gražių rezultatų. Mokytojas praktikas rengė programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius pedagoginius leidinius, jo galimybės įžvelgti galutinius rezultatus likviduojant neraštingumą pakėlė ne tik Raseinių, bet ir Lietuvos švietimo sistemą.
       
Patriotinį jaunimo auklėjimą J. Survila suprato žymiai plačiau. Pastebėjęs, kad Lietuvos žemdirbystei pakelti reikia pažangių ūkininkavimo būdų, jis organizavo jaunųjų ūkininkų kursus viso rajono jaunimui. Už tai, kad Raseinių ūkininkai pradėjo auginti pirmarūšes daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius, javus, veisti naminius gyvulius, paukščius (pvz., Pekino antis, didžiąsias baltąsias žąsis ar linus „Vaižgantas“), turi būti dėkingi savo mokytojui Jonui Survilai.
      
Mokytojo dosnumą, pagelbėjant kiekvienam neturtingam ir nelaimingam savo mokiniui, būtų sunku aprašyti net keliolikoje puslapių. Ariogaloje gyvenantis Marijonas Globys „Naujo ryto“ korespondentui Barevičiui pasakojo: „<…> Mūsų mokytojas Jonas Survila buvo nuostabus žmogus. Mes jo laukdavome kaip kažin ko brangiausio. Jis mus šelpė ir išmokė ne tik rašto. Dabar jo dėka galiu rišti knygas, išmokau auginti, prižiūrėti, skiepyti vaismedžius. <…> Dovanodavo sąsiuvinius, knygas…“
     
Okupavus Lietuvą, 1940 metų lapkričio mėnesį mokytojas Jonas Survila buvo areštuotas, o 1941 metais nuteistas mirties bausme – sušaudyti. 2003 metais Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis teismas jam pripažino Laisvės kovotojo statusą.
                                          
Anūkė – pedagogė ir rašytoja

Janina Irena Survilaitė-Vaitkevičius

Janina Irena Survilaitė-Vaitkevičius priklauso tai lietuvių kartai, kuri 50 metų niekam negalėjo atskleisti savo kilmės – nuo gimimo iki senatvės ar mirties. Jos pase įrašyta krikšto data: 1941 metų sausio 2-oji, o ne gimimo – 1940 metų gruodžio 19-oji.

Enkavėdistų suspardyta nėščia jos motina pagimdė anksčiau, todėl geraširdis Kalnujų klebonas Antanas Brazaitis tiesiog nenorėjo gimusios Janinos vieneriais metais „pasendinti“…

Savo tėvo, Raseinių rajonui daug nusipelniusio pedagogo, Kalnujų mokykloje areštuoto 1940-ųjų lapkričio 8 dieną, dukra nebepamatė – jos gimimo momentu jis jau sėdėjo Raseinių kalėjime už pasipriešinimą sovietų okupacijai, o 1941 metų birželį, prasidėjus vokiečių-sovietų  karui, iš Raseinių kalėjimo išvežtas į Rusijos gilumą ir per dukros pirmąjį gimtadienį (1941-12-19) už kontrrevoliucinę veiklą sušaudytas Orenburgo kalėjime.

Kur dingęs Tėvas, šeima nežinojo 50 metų, kol dokumentai apie jo mirties nuosprendžio ir įvykdymo datą 1993 metais buvo parvežti į Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvus.

2003 metais tėvui mokytojui Jonui Survilai Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis teismas pripažino Lietuvos laisvės kovotojo statusą, o jo visai šeimai  pripažintas nukentėjusių nuo okupacijos statusas.

Lietuvai atgimus, tokie dokumentai yra brangiausi visoms okupantų iškankintoms ir išžudytoms lietuvių šeimoms, tik, gaila, kad atgimusios Lietuvos valdžios nevertinami. Taip Raseinių rajono rajono savivaldybė net 3 kartus pasielgė ir su jos tėvo, laisvės kovotojo, pripažinimo dokumentais. Pirmieji Janinos mokslai buvo Kalnujų pradinėje mokykloje ir Kalnujų septynmetėje, kurias baigė labai gerais pažymiais.

1940–1950 metų laikotarpyje jos šeimą lydėjo skaudžios netektys: okupacinio režimo skriaudos, išvežimo į Sibirą baimės ir pažeminimai, dviejų brolių žūtys nuo minų. Todėl viską labai skaudžiai išgyvenusi, jau iki savo 10-ojo gimtadienio daug labiau subrendo, negu jos bendraamžiai.

Iš keturių vaikų, kai 1949 metais kalėjimu Sibire buvo nuteistas vyriausias brolis Algirdas, mamai Janina liko vienintelė, todėl ji stengėsi, kad užaugtų tikra Lietuvos patriotė. Ponia Janina stebisi, kad dar vaikystėje Lietuvos istorija tapo aiški: nuo vyskupo M. Valančiaus laikų skelbiamos idėjos savo išraišką subrendo J. Basanavičiaus ir jo bendražygių tautos Atgimime, o 1918 metų vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybė. Žinoma, labai daug prisidėjo ir jos senelio knygnešio Martyno Survilos kasdien prisimenami žygiai, kovojant už lietuviškos spaudos atgaivinimą.

1959 metais, gavusi atestatą, Janina Survilaitė svajojo studijuoti pedagogikos mokslus Vilniaus institute, tačiau ten stojant reikėjo būti komjaunuole arba gauti iš rajono komjaunimo komiteto rekomendaciją, kad subrendusi politiškai, o ant jos kaktos buvo parašyta, kad tam nė iš tolo netinkanti…

J. Survilaitė baigė 1962 metais Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir gavo paskyrimą į Raseinių rajoną. Raseinių vidurinėje mokykloje išdirbo 19 metų. 1972 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

Janinos Survilaitės gyvenime Lietuvoje buvo dvi santuokos ir dvejos skyrybos, dėl kurių niekada nesigailėjo. Trečioji santuoka įvyko emigracijoje Šveicarijoje, Ciuriche. Ištekėjo už lietuvio išeivio Stanislovo Vaitkevičiaus, per prieškario jaunųjų šaulių bendrą veiklą gerai pažinojusio jos Tėvą ir visą gyvenimą jį prisimenančio, vakarietišką išsilavinimą turinčio tikro Lietuvos patrioto. Jis atstojo Janinai ir vyrą, ir Tėvą. Santuokoje su juo laimingai iki jo mirties išgyveno 8 metus.

Ciuriche ponia Janina įgijo slaugymo asistentės diplomą ir dešimtis metų išdirbo Ciuricho milijonierių senelių namuose, patyrė visapusiškai turtingą žmogaus ir pasaulio pažinimą. To niekada nesuteiks joks pasaulio universitetas.

Patys dėkingiausi ir reikšmingiausi jos gyvenimo metai buvo vadovavimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai (1998–2006), nuoširdus bendravimas ir atlikti Lietuvai reikšmingi darbai su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių karta ir, žinoma, intensyvus kūrybinis laikotarpis.

Per 28-erius gyvenimo Šveicarijoje metus J. Survilaitė parašė ir išleido 16 knygų, gavo 20 valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų, tarp jų – Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, Lietuvos Respublikos Knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Sidabro ženklą ir Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną.

Apdovanojimais ponia Janina niekada nesididžiavo, tačiau, kai apdovanojimai atspindi jos darbų rezultatą, garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, jie tampa lyg paties Dievo dovana. Reiškia, savo mylimam, okupaciją iškentėjusiam kraštui ir gimtajam rajonui gėdos tikrai nepadarė.

Nuo 2007 metų Janina Survilaitė – Lietuvos rašytojų sąjungos narė, turi pripažintą Lietuvos respublikos meno kūrėjo statusą, dešimtimis tūkstančių eurų jau skaičiuojanti savo asmeninę finansinę paramą Tėvynei.

Aukoti neturtingam ir nelaimingam jai yra didžiausias pasitenkinimas ir sveikata. Tą tikrai paveldėjo iš savo Tėvo, kuris, pagal jo buvusių mokinių atsiminimus, savo mokiniams galėjęs atiduoti paskutinį duonos kąsnį…

Gyvenant Šveicarijoje ir matant valstybės vykdomą politiką, matant, kaip vertinamas kiekvienas jos pilietis, pasikeitė ponios Janinos gyvenimo tikslo ir prasmės supratimas.

Gaila, kad reikšmingiems ateities tikslams laiko ir jėgų jau liko nedaug. Viską apsunkina ir 2017 metų vasario 24 dieną J. Survilaitę ištikęs smegenų insultas, kurio pasekmes moteris dar jaučia.

Gyvenimą palengvina tik žinojimas, kad Lietuva ir Raseinių  rajonas užaugins naujus patriotus, kurie mylės eilinį žmogų ir savo Tėvynei sugebės kurti tikrą šviesią ateitį.  

Janina Survilaitė-Vaitkevičius nėra „nukvakusi senė“, kaip ją dabar visur šmeižia jos įpėdinė, dabartinė Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen. Ponia Janina – šviesaus proto garbingos šeimos atstovė.