Knygnešystės beieškant

         Prieštaringi jausmai užvaldo mus kovo 16-ąją – Knynešio dieną. Pirmojo tautinio atgimimo didžiavyriai dėjo pamatą nacionalinei raštijai, knygai, mokslui, suvokę jį kaip svarbiausią sąlygą tautos gyvavimui ir išlikimui. Vincas Kudirka jį aplankiusiems tautinio atgimimo veikėjams sakė: „Jei teks jums rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“. Apima pasididžiavimo, džiaugsmo jausmai. Tuomet buvome išdidūs dėl svarbiausio idealo ir tikslo. 1918 metais atkūrėme Lietuvos valstybę,  bet daug didžavyrių nesulaukė Vasario 16-osios…

       Šiandien daugiau apninka kartėlio jausmai. Sugebėdami paminėti savo raštijos atgavimo aplinkybes, vis dar  negalime suprasti savo protėvių kovos, jų didybės, nusileidžiame svetimybių invazijai, reklaminiams jų blizgučiams ir liežuvio laužymams (Romas Gudaitis).

       Svarbiausia, nesugebame iškelti pagarbos savo kalbai kaip visą tautą vienijančios idėjos. Knygnešystė šiandien yra ne tik mano garbės reikalas. Tame kontekste, kas vyksta Lietuvoje, reikia būti dabarties laikų knygnešiu. Dabar ir kitokie žandarai bei jų prižiūrėtojai. Jie užsimaskavę. Vyksta visuotinis mūsų sąmonės užvaldymas.Viso to nematyti – reiškia, išduoti  knygnešių idealus – matyti Lietuvą laisvą, be pavergėjų.

       Baisiausia būtų regėti Lietuvą be savo rašto, kalbos – kaip be žiburio… Ar kas knygnešius ateityje atmins, priklausys ne tik nuo mūsų, vis dar mininčių Knygnešio dieną. 

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas, Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019)

Nuotraukoje – skulptoriaus Juozo Zikaro „Knygnešys“, saugomas Lietuvos dailės muziejuje.