Pralenkęs savo laikmetį

Kovo 25-oji – Juozo Keliuočio mirties diena. Tai atsitiko 1983 metais.

Vienas iš nuolatinių „Konrado“ kavinės lankytojų buvo žurnalistikos tėvu tituluojamas savaitraštinio kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis. Jis visą gyvenimą išliko toks, koks buvo. Nepraradęs asmenybės orumo ir savo tikėjimo. Jis turėjo tvirtą nuomonę, kurią skleidė savo leidžiamo ir redaguojamo savaitinio kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) puslapiuose.

Anot J. Keliuočio, svetimų kultūrų įtaka, lietuvių kultūros ir savo tautinės civilizacijos nepaisymas buvo pagrindinė Lietuvos valstybės žlugimo, lietuvių tautos kultūrinio atsilikimo ir milžiniško jos nutautėjimo priežastis. Vos tik atslūgo nepriklausomybės kovos, vėl atgijo tradicinės lietuviškos kultūros ir jos tautos civilizacijos ignoravimas, savo kultūrinių poreikių tenkinimas svetimomis kultūromis ir miesčioniškas pomėgis puoštis svetimomis plunksnomis.
Lietuvišką kultūrą ugdyti ir jai vadovauti privalo tik patys lietuviai. Svetimšaliai gali tik kai ko pamokyti (pvz., kaip industrializuoti ir elektifikuoti šalį), bet jie negali išmokyti kurti ir galvoti lietuviškai. Mes patys turime būti savo valstybės ir savo tautos šeimininkai. Tik tuomet ji prasiskins kelią į pasaulio kultūrą. Tik per laisvę ir originalumą atsiskleis Lietuvos genijus ir ir išsikovos teisę egzistuoti bei dalyvauti pasaulinės kultūros procese.
          Tokia lietuviškumo samprata neturėjo nieko bendro nei su šovinistiniu nacionalizmu, nei su miesčionišku kosmopolizmu. Bet gindamas tokią lietuviškos kultūros sampratą, J. Keliuotis turėjo nuolat kovoti su autoritarine valdžia, su klerikalizmu, rusicizmu, polonizmu ir germanizmu.

          Greta „Naujosios Romuvos” susikūrė kitas, oficialaus vardo neturintis sambūris –„kultūrininkai“, „jaunieji krikščionys demokratai“, „16-os daktarų klubas”. Apie šį būrelį švietimo ministras Juozas Tonkūnas buvo išsitaręs, kad kiekvienas jo narys vertas bent pusės milijono litų. Šis vertinimas pernelyg materialistiškas, bet parodo, kad būrelis buvo neįkainuojamos dvasinės vertės šeima. Nors jie rinkosi pas K. Pakštą, bet tikrasis dvasinis vadas buvo profesorius Stasys Šalkauskis, nes kone visi sambūrio nariai buvo jo studentai.

          1934 metų kovo 3–6 dienomis Vytauto Didžiojo universitete J. Keliuotis organizavo pirmąjį ir vienintelį Lietuviškos kultūros kongresą. Kultūra J. Keliuočiui buvo kolektyvinis veiksmas, kuriame visiems užteko vietos. Kongrese bandyta lietuviškos kultūros problemas aptarti pasaulinės kultūros ir civilizacijos kontekste.

             1935–1937 metais J. Keliuotis dėstė Vytauto Didžiojo universitete žurnalistiką. Jam išėjus iš universiteto, 1939 metų rudenį iki 1940 metų pavasario semestro jo dėstomą discipliną perėmė jos pradininkas Lietuvoje profesorius Juozas Eretas.

             Didžiuliame meninių įspūdžių ir visuomeninių interesų sraute Juozo Keliuočio intelektas veržėsi į priekį, skubėdamas pastebėti kažką naujo ir įteisinti. Jis drąsiai kritikavo, bet dar dažniau siekė palaikyti, žadinti, telkti kylančias jėgas, iškovoti joms „gyvybinę erdvę“, formuluoti jų uždavinius lietuvių kultūroje.
          1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, J. Keliuočiui buvo pasiūlyta tapti „Kultūros“ leidyklos techniniu redaktoriumi. Apsispręsti turėjo padėti pagrasinimas kelione į Sibirą („Mane šiam darbui paskyrė prievarta, prieš mano valią ir mano interesus.“).

              Vokiečių okupacijos metais, nieko gero nesitikėdamas iš dar vienų atėjūnų, Juozas Keliuotis pasiryžo atsidėti vien literatūriniams darbui. Dar bandė atgaivinti „Naujosios Romuvos“ leidybą, deja, nesėkmingai. Vokiečių žodžiais tariant, negalima atkurti „bolševikų uždaryto“ žurnalo.
         Kaune veikusi Lietuvos laikinoji vyriausybė, vadovaujama einančio ministro pirmininko ir švietimo ministro pareigas Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio), J. Keliuočiui patikėjo vadovauti Meno reikalų valdybai prie vyriausybės. Šio darbo žurnalistas ėmėsi iš patriotinių ir humanistinių paskatų.

          Lietuvos laikinoji vyriausybė nutarė iš visų valstybinių įstaigų išvyti bolševikus. Ketinta atleisti daug menininkų. Tam buvo reikalingas Menų reikalų valdybos viršininko pritarimas. „Kaip bolševikas buvo iš Panevėžio teatro direktoriaus pareigų atleistas ir Juozas Miltinis. Į jo vietą paskyrė… krautuvininką Vincą Kurdzikauską. Teatre kilo chaosas. Abu direktoriai atvyko pas J. Keliuotį ir paprašė įvesti tvarką. J. Keliuotis pasakė, kad tokių kaip šis krautuvininkas galim rasti kiekvienoje krautuvėje, o tokį Juozą Miltinį Lietuva tik vieną turi… Krautuvininkas buvo atleistas, o teatro direktoriumi vėl paskirtas J. Miltinis.

         Tokių atvejų būta ir daugiau. Lietuvos laikinajai vyriausybei nepatiko toks J. Keliuočio savarankiškumas. Siekiant jį sutramdyti, buvo uždaryta Meno reikalų valdyba, turėjusi ministerijos teises, ir vietoj jos įkurta Meno reikalų departamentas, pavaldus Švietimo ministerijai. J. Keliuotis tapo departemento direktoriumi ir turėjo persikelti į Kauną. Jo dėka šimtai menininkų buvo išgelbėti nuo nacių teroro, o gal ir nuo mirties, sudeginus jų asmens kartotekas, kuriose buvo likę jų nuopelnų komunizmui liudijimai. Vėliau sovietiniam teismui buvo primintas šis J. Keliuočio poelgis ir jis išvengė bausmės už darbą vokiečių okupacijos metais.
          Matydama, kad tolesnis jos egzistavimas yra beprasmis, Lietuvos laikinoji  vyriausybė 1941 metų rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustabdė. Vietoj jos vokiečių karinė administracija įkūrė tarėjų tarnybas prie vyriausiojo Lietuvos komisaro Teodoro Adriano von Rentelno.
          Juozo Keliuočio likimas buvo tragiškas. Nors ir raginamas trauktis į Vakarus, jis liko Lietuvoje. Vienintelis iš 40 Kauno universiteto Teologijos-Filosofijos fakulteto dėstytojų. Kad čia ugdytų ir skleistų kultūrą, kuri bus reikalinga nelaimingai tautai…

         1945 metų kovo 9 dieną jis buvo  pašalintas iš Rašytojų sąjungos, netrukus suimtas, tardytas ir ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 metais LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis Keliuočiui padėjo ištrūkti iš pirmosios tremties. Gavęs dailininkų ir rašytojų peticijas su daugybe parašų, ėmęsis žygių, kad Keliuotis būtų grąžintas į Lietuvą. J. Keliuotis buvo dėkingas už tokį, rodos, nelabai reikšmingą gestą. Lydint Balį Sruogą į Rasų kapines, J.  Paleckis paėmęs už parankės Keliuotį, kartu ėjo paskui karstą.

            1947–1952 metais J. Keliuotis buvo Grožinės literatūros leidyklos Vilniuje ir Kaune vertėjas. Bet 1952 metų sausio 28 dieną vėl suimtas. Naujos bylos įkalčiais tapo Nepriklausomoje Lietuvoje rašyti straipsniai į „Naująją Romuvą“ ir „Kūrybą“. Bylą sufabrikuoti padėjo buvę geri pažįstami – rašytojas Antanas Venclova ir Kostas Korsakas. A. Venclova saugumui parašė charakteristiką, kurioje J. Keliuočiui primetė visus galimus politinius nusikaltimus. Žurnalistas buvo kaltinamas bendradarbiavimu su naciais, pataikavimu jiems. Byloje minima, kad Juozas Keliuotis skleidė antisovietines pažiūras.  Sovietinis teismas rašytoją skyrė 25 metus ir išsiuntė į Solikamsko lagerius. Į laisvę J. Keliuotis būtų išėjęs tik 75-erių. Tikėtina, jog ten būtų ir atgulęs amžinojo poilsio.

           Bet mirus Stalinui, Juozui Keliuočiui bausmė buvo sutrumpinta iki 10 metų. Po poros metų bičiuliai, tarpininkaujant Justui Peleckiui, vėl pabandė ištraukti rašytoją iš lagerio. J. Keliuočiui ypač padėjo rašytojai Ilja Erenburgas ir Antanas Vienuolis-Žukauskas.     
           1956 metų rugpjūčio 11 dieną Juozas Keliuotis grįžo iš Solikamsko lagerių ir pateko į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Jam nepavyko įsilieti į sovietinės Lietuvos literatūrinį gyvenimą ir įtikinti savo „globėjus“ iš KGB, kad jis ne politikas, o tik kultūros žmogus… O būtų užtekę tik viešai atgailauti, mušis į krūtinę („kaltas“) ir pradėti garbinti sovietų valdžią. Tačiau Juozas Keliuotis neatgailavo: „Aš tokiu keliu neisiu“. Tai prieštaravo jo nusistatymams prieš nieką nekeliaklupsčiauti, nedaryti kompromisų su savo sąžine, turėti savigarbos.
          Kultūrininkui buvo du keliai: veikti sovietų sistemoje arba į ją neįsitraukti. Juozas Keliuotis pasirinko antrąjį. Kaimo žmogus, grįžęs iš tremties, bandė verstis iš likusios jam žemės. Žymus intelektualas, plačiai žinmas kultūrininkas, nepratęs dirbti fizinio darbo ir gyvenęs dvasinį tautos gyvenimą, kentė sovietų valdžios priespaudą. Rašė, nes nemokėjo nieko daugiau daryti. Tai išgelbėjo nuo kraštutinės depresijos. Visomis priemonėmis stengėsi nepalūžti.

          Intensyviausias saugumo sekimas tęsėsi 1960–1970 metais. Juozą Keliuotį sekė mažiausiai apie 60 agentų.  Spaudimas rašytojui buvo neįtikėtinas: jis buvo visur užblokuotas. Jo menotyros ir estetikos darbų nespausdino nei žurnalai, nei leidyklos. Šantažuojamas, sekamas, apstatytas agentais, J. Keliuotis suprato visiškai susipainiojęs: jis nebeskyrė priešų nuo draugų. Jam atrodė, kad visi jį seka… Juozo Keliuočio lūžis – straipsnis „Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971, Nr. 12, p. 21-23), kuriame iškėlė ekonominius ir kultūrinius sovietinės Lietuvos pranašumus ir pasmerkė emigrantų veiklą. 1972 metais svaitraštis „Literatūra ir menas“ pasveikino J. Keliuotį 70-ečio proga. Atrodė, kad disidentas pagaliau nusilenkė sovietų valdžiai. Daugelis išeivių suprato, kad tai KGB provokacija. 70-ečio proga Juozą Keliuotį nuoširdžiai pasveikino filosofas egzistencialistas Juozas Girnius. O saugumiečių voratinklis dar labiau smaugė ligotą žmogų. Jie bandė senuką sukiršininti su kolegomis menininkais.  

          Ne tik KGB nedavė Juozui Keliuočiui ramybės – jis pats meistriškai vedžiojo saugumą už nosies, su jais flirtavo, žaidė, kas ką apgaus. Jis kūrė apie save legendas, prasimanymus.

          Juozas Keliuotis mėgo būti dėmesio centre ir kalbėti. Kaip ir jaunystėje, mielai lankydavosi kavinėse. „Kregždutės“ kavinėje Antakalnyje jis nuolat su kuo nors gėrė kavą ir kalbėjosi. Du trečdaliai kavos gėrėjų ir pokalbių dalyvių buvo su užduotimis atsiųsti KGB agentai. Jie ypač mėgdavo pasikviesti J. Keliuotį į „Neringos“ kavinę, gasėjusią kaip disidentų susibūrimo vieta.
        1978 metų gegužę jo byloje įrašomas nutarimas: „J. Keliuotis priešiškai nebeveikia. Jau senas (76 m.), silpnos sveikatos, beveik negirdi, iš namų toli neina. Sumažėjo jį lankančių žmonių. Jis nustojo reikšti pavojų tarybinei tėvynei“. Keturių tomų byla atiduota į archyvą. Beliko laukti intelektualo mirties…

        1981 metų vasarą su Juozu Keliuočiu susipažįsta jaunas filosofas Arvydas Juozaitis. Prasidėjo jo „vakarai pas Juozą Keliuotį“. Nusilpusi profesoriaus klausa apsunkino bendravimą ir versdavo jį leistis į ilgus monologas.  Bet laisvė, demokratija, tolerancija buvo nuolatiniai Juozo Keliuočio kalbų žodžiai. Net didžiausios depresijos ir persekiojimo manijos valandomis.

          Juozas Keliuotis mirė 1983 metų kovo 25 dieną Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. 1988 metų gruodžio 16 dieną LTSR Aukščiausiasis Teismas reabilitavo intelektualą. Oficialiai nustota jį laikyti sovietinės santvarkos priešu.
          Kažin ar turime moralinę teisę smerkti aukas dėl jų pažeminimo ar nusižeminimo, kai lieka nepasmerkti budeliai.           Juozo Keliuočio atsiminimų knyga „Mano biografija: atsiminimai“ – turbūt vertingiausias jo izoliacijos metų darbas – išleista 2003 metais.

Ištrauka iš leidimui rengiamos Juozo Brazausko istorinės apybraižos „LEGENDINĖ „KONRADO“ KAVINĖ“