Vokietijos pilietis, buvęs jaunesniuoju „Lietuvos pionieriaus“ korespondentu.I.

Valteris Otto (Walter Otto) gimė Lietuvoje, Veiveriuose (Prienų rajonas – VL) Tėvai – vokiečiai, Vokietijos piliečiai, pilietybę priėmę Antrojo pasaulinio karo metu. Turėjo ir TSRS pilietybę. Kol Valteris gyveno Lietuvoje, visi jį Valdu vadino. Paprašiau V. Otto interviu, nes nujaučiau, jog šis septintąją dešimtmetį baigiantis vyriškis turi įdomią gyvenimo istoriją. 

Papasakokite, prašom, apie savo vaikystę.

– Gyvenau Veiveriuose be rūpesčių. Jų turėjo mama, nes šeimoje augo šeši vaikai, o tėvas mus paliko dėl kitos moters, kai man buvo vieneri. Mama dirbo valytoja. Penki vyresnieji per mokyklines atostogas eidavo tarnauti, tik man nereikėjo.  Du vaikai gyveno internate, vyriausia sesuo tarnavo nuo mažumės, baigė tik penkias klases, uždirbtus pinigus turėdavo atiduoti mamai.

Išmokau iš vidaus atsikabinti namų laukujes duris ir mėgavausi laisve.  Buvau mažas, laimingas, valgydavau, ką pavogdavau iš kaimynų daržo ar sodo – kaimyno braškės buvo skaniausios.

Pradėjau eiti į mokyklą, ir katino dienos baigėsi. Buvau mandagus berniukas, įsimylėjau klasiokę Liną, kurią lydėdavau namo ir nešdavau jos portfelį. Mokslai nelabai terūpėjo. Buvau laikraščio „Lietuvos pionierius“ jaunesnysis korespondentas.

Mamos laidotuvės

Nuo to vargo mama susirgo vėžiu ir netrukus mirė. Aš buvau 8-erių. Atsirado tėvas, kurio nebuvau matęs, ir, susirinkęs vaikus, išsivežė į Šilutės rajoną, Lumpėnus. Antrą kartą pasibaigė mano katino dienos. Prasidėjo vokiška tvarka: tvarkytis, praustis, gyvulius šerti ir – į mokyklą. Keturis kilometrus pirmyn atgal pėsčiomis su kerzavais čebatais. Iš pradžių ėjau į Bardėnų pradinę mokyklą, vėliau, nuo 5  klasės, – į Lumpėnų. Mokiausi su jauniausia seserimi Irma. Ji buvo metais vyresnė, mudu laikėmės kaip vienas kumštis. Abu, nepranešę tėvui, tapome pionieriais. Mokykloje ryšėjome kaklaraištį, pakeliui namo įsikišdavom į kišenę. Klostėsi neblogai, kol neaptiko tėvas. Aš turėjau būti pionierius, nes norėjau šokti šokių ratelyje, kuriam vadovavo pionierių vadovė. Tėvas buvo rimtas, atskaitė paskaitą ir mes supratome, kad einame neteisingu keliu. Bet kaklairaiščio neišmetėm, ryšėjom ir toliau.

Buvom pavalgę, nors apsirengti ir turėjom mažiau. Tėvas buvo kalvis, labai geras, gerbiamas. Kaip gerai dirbo, taip iš dūšios ir kolchozą keikė. Mums, vaikams, kartodavo: mokytis, mokytis, mokytis. Bet aš buvau vidutiniokas, mėgau tik viena – rašyti rašinėlius per lietuvių kalbos pamokas laisva tema. Vasarą eidavom su sese dirbti į kolchozą, kurį keikdavau iš dūšios – kaip ir tėvas. Mudu su Irma turėdavome ne tik mūsų šeimai priskirtus kolchozo daržus nuravėti, bet ir kolchozo vyriausiosios buhalterės, nes tėvas norėjo premiją gauti.

1966 metais tėvas nusprendė ir mudu su Irma, jauniausius savo vaikus, atiduoti į internatą. Man tuo metu buvo 12 metų. Kiti broliai ir seserys jau mokėsi kitur – kas internatuose, kas technikume.

Pagaliau nebesisapnavo kolchozo daržai. Internate nereikėjo dirbti – tik mokytis. Pasitempiau ir aš. Ypač mėgau lietuvių kalbą ir jos mokytoją Juozą Joniką, atsidavusį vaikams ir niekada nesukūrusį savo šeimos. Paskui jis perėjo mokytojauti į Tauragę. Gal kokiais 10 metų vyresnis… Norėčiau jį dar sutikti. Mėgau ir šokių, teatro, literatų būrelius – tai, ko širdis troško. J. Jonikas ir buvo jų vadovas, taip ir klasės auklėtojas. Deja, iš internato kiemo be leidimo negalėjome išeiti, mūsų, internato vaikų, miestelyje nemėgo. Taip gyvenimas ir sukosi ankštoje erdvėje.

Kai buvau 13 metų, vasarą tėvas susikvietė savo visus vaikus į gryčią ir pasakė: „Mes esame vokiečiai ir turime gyventi Vokietijoje. Noriu paduoti dokumentus išvykti. Ar jūs norit kartu važiuoti į Vokietiją?“ Visi atsakėm „taip“.

1967 metų vasarą visa šeima gavo leidimą išvykti. Su vyresniaisiais broliais ir seserimi pradėjo rimtai dirbi sovietų saugumas. Taip uoliai, jog sugebėjo per vieną mėnesį išdraskyti visą šeimą. Vyresnieji broliai ir sesuo nusprendė pasilikti Lietuvoje. Kadangi nespėjau tėvo gerai pažinti, pasilikau su visais ir aš. Nė vienas nevažiavom. Tėvas verkė traukiny Pagėgiuose, prašė, kad nors jaunesnieji važiuotų. O mes, vaikai, stovėjom atokiai, įsirėmę rankomis į šonus, ir nė iš vietos iš Lietuvos. Saugumiečiai buvo pažadėję mumis rūpintis.

Kaip sekėsi gyventi toliau, kai tėvas išvažiavo? Ar tikrai saugumas jumis, likusiais sovietų Lietuvoje, pasirūpino?

– Apie tai tuoj ir papasakosiu.

Baigęs 8 klasę nutariau stoti į Vilniaus kultūros mokyklos Teatro skyrių. Bet sutikau seną draugą, kuris pasigyrė, kad įstojo mokytis į Klaipėdos politechnikumą, laivų remontos pecialybę. Laivų gydytojo. Bus jūreivis ir plaukios po visą pasaulį. Atsiėmiau dokumentus iš Vilniaus ir įstojau į Klaipėdą. Studento gyvenimas buvo be rūpesčių: alus, 20 rublių stipendija ir dar pasitaikanti chaltūra iškraunant laivus.

4-ame kurse įsimylėjau antrą kartą. Meilė pasiūlė ženytis ir aš sutikau. Diplomą apsigyniau neįtikėtinai gerai – gavau ketvertą (pagal penkiabalę sistemą, kai penketas buvo geriausias pažimys – A. D.).  Ir nutariau su geriausiu draugu Zenonu pasižvalgyti po pasaulį. Abu pasiėmėm siuntimus dirbti į Kamčiatkos Petropavlovską. Deja, negavom iš tos laivų remonto įmonės, kur laukė darbas, kelionpinigių ir likom Lietuvoj.
Ir tuoj pat prisistatė karinis komisariatas. Paklausė, kur norėčiau tarnauti. Pasieniečiu,“- atsakiau. „O kur gyvena tėvas?“ „Vokietijoje.“ Karininkai tik nusijuokė. Paskyrė į aviaciją.  Atsisveikinęs su žmona, pažadėjusia laukti, išvykau į plačiąją Rusiją, Maršanską Tombovo srityje. Atvažiavo žmona lankyti. Išėjęs į miestą pamaniau atsidūręs 19 amžiuje – tokios betvarkės nebuvau matęs. Tik vienai dienai buvau gavęs leidimą. Kitą dieną buvau vėl dalinyje. Negaliu pasigirti buvęs itin drausmingas karys.

Garbės lentoje…

1975 metais grįžau į Lietuvą. Pasirodo, ji manęs visai nelaukė. Negalėjau gauti darbo, nes niekur neregistruotas, negalėjau gauti registracijos, nes neturiu darbo. Žmona tuo metu studijavo Šiaulių pedagoginiame institute rusų kalbą.  Dauguma turėjo mažus butus, o prisiregistravimui reikėjo pakankamai ploto. Galiausiai atsirado turtinga giminaitė, gastronomo vadovė, kuri priregistavo, bet gyventi nepriėmė. Darbą gavau iš karto, nes darbininkai visur reikalingi. Po armijos neturėjau jokių darbo kaip laivų remontininkas įgūdžių, tai pagal specialybę dirbti meistru niekas nepriėmė. Susiradom su žmona nuomoti pereinamą kambarį pas jauną porą. Kai tik su žmona suguldavome į lovą, tuoj kaimynui prisireikdavo į tualetą ar virtuvę. Nors ir labai sudėtingomis sąlygomis, vis tik sugebėjome pasidaryti vaiką. Šeimininkai vaikų nemylėjo, todėl žmona devintame nėštumo mėnesyje išvažiavo gyventi ir gimdyti pas savo tėvus į Šilutę.  Aš išsikrausčiau nelegaliai gyventi pas seną draugą Zenoną į vyrų bendrabutį, kur vedusiems gyventi – griežtai draudžiama. Kaip šešėlis slinkdavau pro budėtoją į kambarį, ir taip visus metus.

Šilutėje gimė duktė Eglutė. Pirmosiomis dienomis negalėjau aplankyti žmonos, nes dirbau Klaipėdoje. Pamačiau abi tik šeštadienį per langą.

Prašymai duoti šeiminį bendrabutį nebuvo išgirsti. Priminus, kad saugumiečiai mums, vaikams, pažadėjo padėti, buvom pas juos ir pasiųsti: „Tai ir eikit pas tuos, kurie žadėjo!“ Kai giria tuos laikus, man šiaušiasi plaukai… Po ilgų prašymų, verkimų galiausiai susimylėjo ir paskyrė kambarį trijų kambarių bute. Kiekviename kambaryje gyveno po šeimą, o penkių kvadratinių metrų virtuvė ir vieno kvadratinio metro dydžio tualetas – bendri. Mūsų kambarys buvo pereinamas, dvylikos kvadratinių metrų,  atitvertas fanerine siena. Mes jį praminėm Būgnu. Vaiko lovelės nebebuvo, kur pastatyti, todėl dukrytė miegojo sudedamame fotelyje. Didžiausia vėlai grįžtančio, gramelį padariusio kaimyno Algio pramoga būdavo padaužyti į fanerinę sieną. Eglutė likdavo nemiegojusi. Viskas klostėsi gana neblogai, kol nesusipyko šeimininkės. Taip ir turėjo būti, kai vienoje virtuvėje trys moterys sukasi. Kai nervinė įtampa pasiekė kulminaciją, žmona atsiminė, jog mano tėvas Vakarų Vokietijoje gyvena.

1980 metais, palaimintas sovietų valdžios, po išaiškinimo, kas galima ir kas negalima, išvykau aplankyti Hanau gyvenusio tėvo, prieš tai neįspėjęs, kad atvažiuoju, – kaip Lietuvoje buvau pripratęs: užeini pakeliui pas Zenoną, išgeri alaus, eini toliau… Mokėdamas vokiškai tik „Guten Tag“.

Išlipau stotyje, sėdau į taksi, parodžiau užrašytą adresą. Penktą valandą ryto stoviu prie daugiaaukščio, kuriame gyvena tėvas. Pasirodo, laukujės durys uždarytos, pasirodo, Vokietijoje visur skambučiai. Skambinu, niekas neatidaro, skambinu, skambinu. Aštuntą valandą ryto kažkas išėjo pro duris, aš tuoj įsmukau į vidų. Užlipau į trečią aukštą, radau pavardę „Waldemar Otto“. Vėl užguliau skambutį. Truputį prasivėrė durys. Po trylikos metų vėl pamačiau savo nepažįstamą tėvą. Tėvas neatpažino savo 28 metų sūnaus. Neįsileido. Pasirodo, dar ir apkurtęs. Neturėjo tuo momentu klausos aparato ausyje. Išrėkiau savo vardą, ir tėvas apsipylė ašaromis.

Prasidėjo smagus laikas kartu.  Giminių lankymas. Jų buvo labai daug, išvažiavę dar anksčiau už tėvą. Prasidėjo man gyvenimas: visi myli, vaišina. Dėdės –  pastolių statytojai,  turi didžiausius namus, daugelis namuose – barus, visko pilna, gražiausios mašinos. Niekada nebūčiau patikėjęs, jei kas anksčiau būtų pasakęs, kaip gyvena darbininkas Vokietijoje. Būčiau sakęs: „Vakarų propaganda!“ Ir žinot ką?!. Pradėjau pykti. Ant viso pasaulio: kaip galima šitaip, kad mes karbonadą, serveladą po blatu gaudavom, mėsos gastronome būdavo tik kelių rūšių – su kaulu, be kaulo ir lašinių, ir dėl to dar reikėdavo pastovėti eilėje. O čia – trisdešimt rūšių dešrų! Ir kas bjauriausia, vokiečiai žino, kaip kas atrodo. Ir guli keturiasdešimt rūšių sūrio. Ir vokiečiai žino jų visų pavadinimus! Tėvas paprašė mėsos parduotuvėje virtų šonkauliukų.  Ir išvirė! Sako, ateikit po pusvalandžio ir gausit. 1980-ieji. Ir bananų, apelsinų dėžės stovi tiesiai ant gatvės. Ir niekas nevagia! Ir rūbai ant gatvės. Ir jų niekas nevagia! Po truputį pradėjau kūprintis., vaikščiojau rankas sunėręs už nugaros. Tėvas išsigando: „Sūneli, kas darosi? Pirk viską, aš moku!“ O aš negaliu. Ne dėl to, kad nenoriu. Žinoma, noriu parvežti Eglutei, žmonai, uošvienei dovanų, bet negaliu pasakyti, nes pykstu ant viso pasaulio.

Išorėje – kapitalistas

Vieną dieną mano dėdė pasiėmė parodyti Vokietijos valstybinę sieną. Malonus dėdė, draugiškas, daug parodė. Nuvažiavom už 150 kilometrų, palikom automobilį aikštelėje, einam. Pamatėm gal penkių metrų aukščio dratinę sieną, toliau – tarpas, vėl dratinė siena ir tolumoje – kareivis. Dėdė sako: „Čia – VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos – VL) siena.“ Klausiu, o kur VFR (Vokietijos Federacinės Respublikos – VL) siena? Dėdė parodė stulpelį su užrašu, kad artėjame prie VDR sienos. Labai nustebau. Dėdė paaiškino: „Mums nereikia. Jie turi, jie saugo savo žmones už sienos. O mums nereikia.“

Tąkart pirmąkart suabejojau, pirmąkart buvo įvarytas pleištas į mano supratimą. Nei kareivių, nei šunų, nei bokštelių Vakarų pusėje nebuvo.

Likus savaitei iki mano išvažiavimo pradėjom ieškoti lauktuvių. Tėvas pirko viską, ko aš norėjau. Pragyvenęs tik trylika metų Vokietijoje, galėjo sūnui įpirkti viską! O sūnus norėjo nemažai: ir kailinių žmonai, ir sau velvetinį kostiumą, visko.  Dirbęs šešerius metus ir jau išėjęs į pensiją, tėvas išpildė visus mano norus! Jam išeinant į pensiją, Vokietija Lietuvoje įgytą darbo stažą prilygino vokiškam, nes laikyta, kad dirbęs nelaisvėje. Gavo visą pensiją. Norėčiau pabrėžti: taip valstybė rūpinasi savo piliečiais. Aš, baigęs technikumą, grįžau iš sovietų armijos ir negalėjau darbo rasti, nes vedęs! Nusikaltau, nes per anksti sukūriau šeimą…

Atėjo paskutinė diena. Sunkiai stumiu vežimėlį su šešiais lagaminais link traukinio. Šalia stovi du policininkai, juokiasi ir kažką rodo. Pasirodo, vežimėlis turi stabdžius! O aš, atvažiavęs iš geriausios, protingiausios šalies, to nežinau. Dar neatleidęs visam pasauliui, džiaugiuosi ištrūksiąs iš tos kapitalistinės šalies. Pasirodo, visas traukinys vokiškas, man tinka tik vienas vagonas. Tik išgirdau: „Эй ты, иди сюда!“ Tą tai jau supratau. Эй ты – tai aš. Sugriuvau į vagoną su visais lagaminais.  Buvau dolerių gavęs dovanų, įsisiuvau į batą. 350. Nedaug, o aš drebėjau, bijojau, kad už juos sušaudys, Eglutės nebepamatysiu. Važiuoju į savo butą-„barabaną“…

Viskas išgyventa, permąstyta. Kai giria kas nors sovietinius laikus, aš negaliu skaityti…

Parvažiavau namo kaip Senis Šaltis. Visi džiaugėsi. Eglė, žmona, uošvienė, broliai ir seserys. Tėvas nepamiršo nė vieno. Aš tik žmonai žieminių batų nenupirkau – nežinojau numerio. Lietuvoje žieminių moteriškų batų nebūdavo. Žmona susiruošė važiuoti pirkti batų į Jerevaną. Mokytoja.

O man vėl ramu gyventi: nes nieko nėra. Nereikia žinoti keturiasdešimt sūrių pavadinimų. Tau nereikia, kaimynui nereikia. Taip iš kartos į kartą. Sovietinė politika: Jums nieko nereikia! Mes jumis pasirūpinsim. Mes jus išauklėsime internate sovietiniais žmonėmis!

Taigi nusprendė žmona mokytoja važiuoti į Jerevaną pirkti žieminių batų. Pasipasakojo draugėms, pasiėmė kontrabandinius dolerius. Palangos oro uoste žmonos, grįžusios su batais, laukė „abchesas“ (ekonominė policija, kovojusi su spekuliacija – A. D.). Lagamine – penkios poros batų. Tiek sovietinė moteris negali turėti. Žmoną uždarė Klaipėdoje į areštinę. Atvėrė piniginę – o ten doleriai. Sovietinis žmogus negali turėti dolerių – juo rūpinasi valstybė, jam galvoti nereikia! Žmona taip išsigando, kad pasakė teisybę: Valteris parvežė dolerių.

Ketvirtą valandą ryto skambutis į duris. Du stovi. Sako, eisit su mumis. „Negaliu, mano trejų metukų dukrytė miega, negaliu vienos palikti,“ – atsakau. Klausia, kas dar gyvena bute. Sakau, kaimynai. Numoja ranka: jie ir pažiūrės.

Taip gali atsitikti tik Afrikos valstybėse, ne Europoje. To aš negaliu atleisti sovietinei santvarkai…

Uždarė mane į areštinę, kur apačioje kalėjimas. Atėjo Potapovas, kietas, lojalus sovietų valdžiai. Sako:  „Rūsy yra du juodaodžiai, kurie labai myli vyrus. Įmesiu ten – ir tu labai greitai viską papasakosi!“ Atsakiau, jog nenoriu meluoti: aplankiau tėvą, gavau dovanų, įsidėjau į kišenę ir parsivežiau. Potapovas visą dieną ir šiaip, ir taip. O aš: „Įsidėjau į kišenę ir parsivežiau!“ Turėjo paleisti. Grįžtu, Eglutė sėdi kampe apsiverkusi. Vėliau grįžo žmona, be dolerių, bet su visais batais. Nes mokyta, sugebėjo paaiškinti, jog batai – seserims.

Bijojom, kad nepraneštų mano darbovietei, nes stovėjome eilėje butui gauti, kur dar tūkstantis laukia. Už tokį nusikaltimą būtų vėl į pačią eilės apačią numetę. Išsilaižėm žaizdas. Įmonė nesužinojo.  Supratom, ateities sovietų Lietuvoje mudviems – mokytojai ir darbininkui, „kabančiam“ Garbės lentoje, – nėra.  Eglutei, kurios mama – tik mokytoja ir tėvas – tik darbininkas, irgi nėra. Todėl, kad patikėjom, jog sovietų valdžia savais žmonėmis pasirūpins. Mudu nutarėm, jog nebevažiuosim į svečius pas tėvą į Vakarų Vokietiją – tik visam. Pasakyta – padaryta!

Tėveli, siųsk iškvietimą! Tėvelis netiki. Kad iš „raudono“ sūnus pasidarė normalus. Tik po šešerių metų vėl pamačiau tėvą. Kas pusę metų tėvas siuntė iškvietimą. Dvylika iškvietimų. Neišleido. Ne, ir viskas. Tėvas pradėjo įtarti, kad sūnus nė nesiprašo išleidžiamas, nuėjo pats į Raudonąjį kryžių. Šis padėjo. 1986 metų vasarį išvykome į Vakarų Vokietiją pas tėvą gyventi.

Bus daugiau…

Valterio Otto asmeninio archyvo nuotraukos