Arvydas Juozaitis. Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus

Arcydas Juozaitis. Alkas.lt nuotrauka

„Vokietijos lietuvis“ pristato lietuvių šviesuolio, filosofo Arvydo Juozaičio istorinę dramą „Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus“, kuri yra jau išleista lietuviškai (2018, „Alma littera“) bei išversta į vokiečių kalbą (išvertė Jūratė Baltušienė).

  Apie Imanuelį Kantą pasakyta labai daug. Šio žmogaus mąstymo būdas lėmė filosofinį perversmą, kuris kelis šimtmečius veikė Vokietijos, Europos ir visos Vakarų kultūros raidą. Gimė įvairios „kritinės filosofijos“ kryptys, susiformavo mokyklos, šimtai profesorių Kanto sistemai paskyrė savo gyvenimus. Visą devynioliktą, iš dalies ir dvidešimtą amžių Kantas buvo suvokiamas kaip filosofinio ir religinio apreiškimo autorius. Iš jo paskelbtos nuostabos dėl „moralės įstatymo manyje ir žvaigždėto dangaus virš manęs“ iki šiol semiamasi tariamos išminties. Jau kelis šimtus metų joks rimtas Europos universitetas neapsieina be Kanto filosofiją nagrinėjančių katedrų, centrų, konferencijų. Iš „Kanto donorystės“ neišsivaduota ir šiandien.

Mūsų dienomis Kantas tapęs kultūrine ir politine ikona. Net gimtasis filosofo miestas Kionigsbergas, po Antrojo pasaulinio karo netekęs civilizacinio kodo, praradęs tapatybę ir kultūros pamatus, tebesaugo „Kanto miesto“ pravardę. Kaliningrado universitetas, palaiminus Maskvai, šiandien oficialiai vadinamas Federaliniu Imanuelio Kanto universitetu.

Ar įmanoma pro tokius sluoksnius prasimušti prie žmogaus, keistuolio, prisiekusio senbernio – prie Imanuelio Kanto? Juk jam, kaip ir bet kuriam iš mūsų, irgi reikėjo savų donorų, gyvų žmonių, anuomet gyvenusių Prūsijos karalystėje ar Europoje.

Knygos pirmas atvartas

Arvydo Juozaičio istorinėje dramoje bandoma atsakyti į šiuos egzistencinius klausimus.
Imanuelio Kanto, Kionigsbergo Albertinos universiteto magistro, vardas tapo žinomas miesto visuomenei 1756 metais, kai Kneiphofo katedroje jis perskaitė dvi viešas paskaitas apie Lisabonos žemės drebėjimą. Ši baisi nelaimė, 1755 metais sunaikinusi vieną iš Europos civilizacijos židinių, sudrebino Švietimo epochos tikėjimą žmonijos pažanga. Iki 1762 metų Kantas buvo linkęs pripažinti švedo Emanuelio Svedenborgo mokymą apie mistinę pasaulio sąrangą. Vis dėlto jo pasaulėžiūra kito, o mokslinės nuostatos patyrė kelis lemtingus lūžius. Susipažinęs su prancūzų švietėjo Žano Žako Ruso mokymu, jis įtikėjo begaline žmogaus tobulėjimo idėja. Kritinis Kanto laikotarpis, prasidėjęs apie 1770 metus, atnešė jam filosofijos šviesulio vardą.
Dramos veiksmas apima keturių dešimtmečių lūžius, 1762–1802 metus, ir atskleidžia Kionigsbergo keistuolio gyvenimą.
Autorius tikisi skaitytojų susidomėjimo ir sutiktų su bet kokiais scenos bandymais – kad ir virtualiais.

Bibliotekininkė Viktorija, jau kelintus metus rašanti tinklaraštį „Pelėdos skaitiniai“, įvertino ir A. Juozaičio istorinę dramą „Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus“:

Na ką, pradedam! Pirmas mano įrašas, pirmas beveik išskirtinės (mano skoniui) knygos pasirinkimas. Tiesą sakant, nesu nei filosofijos, nei pjesių gerbėja. Tačiau mane suintrigavo knygos pavadinimas (kaip tai amžinybės nebus?? Kas tu toksai, drįsęs taip kalbėti?), istorinės dramos kategorija (tiek istorinės istorijos, tiek dramos man patinka), na ir būkim biedni, bet teisingi – gana nedidelė knygos apimtis. Tokia nedidelė, kad galiu sau leisti ištverti ir filosofijas, ir pjeses. O pasirodo (man nežinia, ar tai Kanto asmenybės, ar autoriaus Juozaičio dėka), knyga kupina šmaikščių dialogų, laikui nepavaldaus (juk drama – istorinė!) humoro, tad puslapiai tirpte tirpo. Manau, kad gana aiškiai atskleistas Kanto proto didumas, iki galo paliekant mįslę – jis pats tuo didžiuojasi ar esti tik paprastas filosofinis cinikas. Taip pat akcentuojamas ir jo įtakingumas, keliantis pagarbią baimę laikmečio žmonėms, nors, mąstau, kad gal dėl to ir buvo įtakingas, nes kėlė pagarbią baimę??. Pasirodo, filosofija – užkrečiamas dalykas. Iš esmės, knyga manęs nenuvylė, anaiptol – nustebino ir įtraukė. Didelės tragedijos, kaip ir intrigos, pateiktoje istorijoje nebuvo (gal kaltas mano nesusigaudymas pjesėse), todėl, sekant pačios knygos veikėjų žodžiais (p.100), moterims neturėtų būti įdomu – moterims amžinai reikia tragedijų. O aš, tiesą sakant, radau ir tragedijos, ir intrigos užuominą sau – ne(pa)vykusios meilės kibirkštį, kuri įžiebė norą susipažinti su filosofo asmenybe ne tik per istorinės dramos prizmę. Taigi ėmiausi išsamiau domėtis Kanto gyvenimu! Ir, o dangau, informacijos tiek, kad, vos pirštų galiukais pateliuskavus jūros bangos purslus, supratau, jog mano asmeniniams poreikiams Kanto gyvenimo štrichų užteks ir iš šios istorinės dramos bei dar kelių papildomų detalių. Autoriui dėkoju, kad pataisė asmeninius nusistatymus prieš pjeses ir labai lengva plunksna pagilino mano ne tik filosofines, bet ir istorines žinias, grąžino norą rinkti ir tikrinti faktus. Ir labai trumpai. Amžinybės nebus, bet kam jos ir reikia???