Permainų miestas

Andrius Šimkus

Novelė

Andrius Šimkus

     Asta buvo viena iš daugelio provincijos merginų, niekuo neišsiskirianti. Ką tik baigusi vidurinę. Be jokių planų mokytis toliau. Ji nebuvo prasta mokinė, tiesiog jai tai atrodė nuobodu ir beprasmiška, nes galvoje vienos svajonės keitė kitas ir ji net neįsivaizdavo, jog galėtų gyventi blogai. Tik ne ji. Juolab, kad jos vaikinas – Antanukas, tikrai ja pasirūpins. Jis buvo porą metų vyresnis už Astą. Turėjo automobilį, jos supratimu, labai gerą, nes ne viena panelė norėjo nuvilioti Antanuką nuo jos, bet ji saugojo – neleido, akylai tikrindavo mylimojo telefoną, skaitydavo jo žinutes, tikrindavo socialinius tinklus, švelniai užkalbinėdama jį, jog tai daro dėl judviejų, nes pasitikėjimas pasitikėjimu, bet daug ramiau, kai gali tuo ir įsitikinti. Ji labai norėjo viską kontroliuoti ir net neįsivaizdavo, jog galėtų būt kažkaip kitaip. Todėl net jos vienos svajonės visuomet pavirsdavo judviejų. Antanukas neretai jautėsi labai spaudžiamas į kampą, jautė, kaip slegia jį vis nauji Astos užmojai, bet nesipriešino tam ir su viskuo sutikdavo, nes jis net nesimokė vidurinėje. Iš pagrindinės – tiesiai į profesinę, o paskui – į tėvo autoservisą, o jo Asta net dvylika baigė. Antanukui patiko krapštytis prie mašinų, o ir gaunamų už jo triūsą pinigų jam pakako, bet ne judviem. Astos užmojai kaskart darėsi vis didesni, neaprėpiami, kartais net nerealūs, todėl, kai Antanuko draugas pasiūlė atvažiuoti į Angliją, jis ta žinia skubiai pasidalino su Asta. Ji nudžiugo, nes tai buvo puiki galimybė ištrūkti ne tik iš šio mažyčio miestelio, bet ir iš Lietuvos. Nauja šalis, nauja kultūra, kita kalba – visa tai atrodė taip egzotiška, kad ji su didžiausiu nekantrumu laukė paskutinės mokslo metų dienos, per daug nebesistengdama išlaikyti kuo geriau egzaminus, nes jos laukė naujas gyvenimas – visiškai kitoks, nei čia – juk užsienyje visi gyvena be rūpesčių. Ten net nereikia sunkiai dirbti, o darbdaviai vaikyte vaikosi darbininkų iš Pabaltijo…

     Jau antra para sausakimšame autobusiuke. Kas minutę Asta darėsi irzlesnė ir priekabesnė. Jai labai prailgo kelionė. Maudė kojas nuo sėdėjimo, o ir užpakalis atbuko nuo kietų sėdynių. Ji norėjo sustoti ir pasivaikščioti. Išjudinti sustirusius raumenis, bet negalėjo, mat visi – vairuotojas ir kiti keleiviai – skubėjo galutinio sustojimo link.

     –  Dar dvylika valandų ir būsim vietoj, – pranešė vairuotojas.
     –  Kiek?!. – suspigo Asta, piktai ir su neapykanta nužvelgdama Antanuką.

      Jis neretai gaudavo pylos net ir dėl menkesnių dalykų, nes Asta nei kiek nesidrovėjo jo koneveikti, sakydama, kad jis yra vyras ir privalo už viską atsakyti bei rūpintis, kad ji visuomet jaustųsi puikiai, o Antanukas ir neprieštaravo tam, manydamas, jog būtų nevyriška ginti savo poziciją, išsakant kitokią nuomonę. Taikstėsi su viskuo, numodamas ranka „Ah, tos moterys…” – lyg turėtų patirties ir žinotų apie jas kažin kiek daugiau, nei jo Asta. Ji buvo jam pirma moteris, pirma saldi nuodėmė, todėl jautėsi besąlygiškai įsimylėjęs. Kiti, kas juos matydavo iš šalies, tik palinguodavo galvomis, lyg užjausdami, lyg norėdami išsakyti savo mintis, kad toks gyvenimas neturi ateities, kad judviem tikrai ne pakeliui, jei jis nesusiims ir bent kartą jai nepaprieštaraus. Antanukas tik ir vėl numodavo ranka, manydamas, kad jie visi tiek neišmano ir tegu žiūri savų reikalų.

     –  Ką ji veiks ten tokia aikštinga?.. – sumurmėjo kažkas iš keleivių. – Ten dirbti reikės. Ir sunkiai.

      Asta to neišgirdo, o Antanukas tik dėbtelėjo piktai į tą pusę, tarsi sakydamas, jog tai tikrai nėra jų reikalas. Jie… E… Jis tikrai susitvarkys. Jiedu buvo beprotiškai entuziastingi, manydami, jog Anglija – viena iš tų egzotinių šalių, kur medžiai augina ne lapus, o pinigus, ir nei karto nesusimąstė, nedėliojo planų, kaip iš tiesų teks gyventi. Mintyse jiedu tik leido pinigus, pirko namus, firminius drabužius, siuntė į Lietuvą tėvams, remontavo jų butus ir patys keliavo po pasaulį – skraidė lėktuvais ir plaukiojo laivais. Tai jų pirma ir paskutinė kelionė autobusiuku. Nuo šiol jie nusipirks savo prabangų automobilį ir Antanukas vežios Astą visur, kur tik ji norės…

     Svajonės vijo svajones ir užsimerkus nesijusdavo taip stipriai, jog jie susispaudę ant ankštų sėdynių prastai ventiliuojamame mikroautobusiuke.

     Pagaliau! Vakarėjo, kai jie pagaliau pasiekė Visbičo miestelį. Vairuotojas stabtelėjo nurodytu adresu, išlaipindamas juos. Asta tik stovėjo ant šaligatvio, laukdama, kol vyrai paims visus krepšius.
– Sėkmės! – mirktelėjo vairuotojas, nužvelgdamas Astą ir paduodamas ranką Antanukui.

     Juodu pasitiko Antanuko draugas Algis. Pusamžis vyras, pažįstamas iš darbo tėvo garaže.
– Sveiki atvykę, – maloniai nusišypsojo.

     Algis pagriebė porą krepšių ir pasuko durų link, kad parodytų namą iš vidaus ir jų kambarį. Asta sliūkino paskutinė. Ne taip, tikrai ne taip ji įsivaizdavo sutiktuves. Tikėjosi bent jau atskiro namo, o čia, pasirodo, reikės gyvent dar su keturiais žmonėmis, taigi privatumo labai trūks, nes bus bendra vonia, tualetas, net virtuvė, galų gale. Antanukas tįsė krepšius nuleista galva, melsdamas, kad Asta neprapliuptų priekaištauti ir maloniai nusišypsodavo Algiui, kai šis ko paklausdavo apie kelionę ar jo tėvo garažą.

    – Gerai išsimiegokit, – šyptelėjo Algis. – O ryt iš ryto nuvešiu užregistruoti į įdarbinimo agentūrą, tai, manau, jau poryt pradėsite dirbt.
    – Dirbt?!. – atsitokėjo Asta. – Aš tai n…
    –  Šaunu! – pertarė ją Antanukas, nutraukdamas jos nepasitenkinimą.

      Asta išbuvo pirmoj savo darbo vietoj tik apie valandą. Buvo išvaryta dėl lėto ir netinkamai atliekamo darbo bei nuolatinio noro ginčytis, mat, jos supratimu, viską reikėdavo daryti kitaip. Kitą dieną taip pat ir iš kitos vietos. Per savaitę ji buvo atleista iš penkių darbo vietų. Darbo agentūra atsisakė jai toliau teikti darbo pasiūlymus, tad teko registruotis į kitą, kol galop Antanukas leido jai būti namie – nedirbti, sakydamas, jog jis vienas išlaikys juos abu.

     Antanukui, skirtingai nei Astai, sekėsi labai gerai, tik jo darbas buvo labai sunkus. Jis pakliuvo prie laukų darbų, kur buvo mokama ne už valandas, o už padirbtą darbą, tad jis bei visi kiti likimo broliai per kuo trumpesnį laiką stengdavosi kuo daugiau padaryti. Žinoma, atlyginimas tokiu būdu būdavo didesnis, nei nustatytas minimalus, bet tuo pačiu ir darbas buvo labai sunkus. Grįžęs namo norėdavo tik griūt į lovą ir miegot miegot, nes kitą dieną vėl tas pats – mažiausiai dvylika valandų maratono, besivaikant nuostabiuosius svarus, bet Asta neleisdavo. Jai būdavo nuobodu per dieną, tad vakare norėdavo išeit pasivaikščioti, nueit iki parduotuvės, nusipirkt ledų porciją ir panašiai.

    – Antanuk, kodėl tu nenusiperki mašinos? – vylingai pasukiojo pirštukus tarp plaukų. – Nuvažiuotume prie jūros ar kur į kalnus. Aš čia kiauras dienas sėdžiu namie viena. Man nuobodu! Žiauriai nuobodu!
   – Gerai, – nenoriai sutiko Antanukas. – Aš tik su Algiu pasitarsiu, kaip tai geriau padaryti. Dėl draudimo ir kitų mokesčių bei kur geriau ieškoti.

      Ir jau kitą dieną…

     – Sakai, mašinos reikia? – palingavo galva Algis. – O pinigų jau turi susitaupęs kiek? Čia mašinos nėra brangios, bet mokesčiai dideli. Ypač draudimas. Pagalvok, ar tikrai tau jos reikia.

      Antanukas nieko daug negalvojo, nes turėjo būti taip, kaip Asta pasakė. Jis dar nedrįso jai paprieštarauti, tad jau po poros dienų jie važiavo savo automobiliu – dalinai pirktu iš savų santaupų, dalinai iš šiek tiek skolintų iš Algio. Astos veide netilpo jos plati šypsena. Ji spindėte spindėjo.

      – Antanuk, kodėl tu manęs nenusivedi į kokį restoraną ar bent kavinę, – pabambėjo vėl Asta.
      – Gerai, – neprieštaravo jos draugas. – Pirma prie jūros, o vėliau nueisime kur nors.

     Asta ranka perbraukė per savo gelsvus plaukus. Pagaliau jiedu pradeda gyventi kaip dera, kaip svajojo tame sausakimšame autobusiuke: keliaus, pramogaus – pagyvens jau dabar.

     Paplūdimys, vėjas, saulė, bangos… Asta bėgiojo smėliu, rankiodama ant kranto išmestas kriaukles ar jūros žvaigždes. Ji visa švytėjo, skirtingai nei Antanukas, kuris jau per keletą savaičių sublogo dėl miego stygiaus ir nuovargio. Jei tik galėtų – jis dvi dienas ir naktis miegotų, o tada dar greičiau dirbtų laukuose ir aplenktų visus senbuvius, kurie čia dirba jau kelinti metai ir gal tada jo atlyginimas atitiktų esamas išlaidas. O dar taip norėtų nupirkt ir parsiųst tėvui naujų įrankių į garažą. Jis turėjo ir savų svajonių, tik Asta niekuomet neįsiklausydavo…

     Astai greit pabodo paplūdimys, tad ji pasiprašė, kad ją nuvestų kur pavalgyt.

     Pirmoje kavinėje jai nepatiko, nes per daug žmonių, su mažamečiais vaikais, kurie tai triukšmavo žaisdami, tai verkė, nes nenorėdavo valgyti jiems brukamo maisto. Antroje grojo muzika, o ir nepatiko priėjęs padavėjas – toks pagyvenęs vyriškis, netvarkingais plaukais. Trečioje…

     – Antanuk, čia smirdi, – pasiskundė ji.

     Staiga kažkas pokštelėjo Antanuko galvoje. Lyg kas stipriai trinktelėjo durimis. Jo akys tik persivertė, pabalendamos baltymais. Vien nuo jo persimainymo Asta nustėro, lyg būtų šalia jai nepažįstamo žmogaus ir nebesimaivė, nebeinkštė, kai Antanukas stipriai, gal kiek per skaudžiai, sugriebė jos ranką ir tempte – ne vesdamas, o tempdamas per visą kavinės salę – nuskuodė greitu žingsniu mašinos link. Asta net nespėjo eit savo mažais žingsneliais, tad jai teko bėgt ristele, kad neatsiliktų ir nepargriūtų, nes jos ranka buvo suspausta lyg kalvio replėmis. Įgrūsta mašinon, Asta dar bandė vaizduot įsižeidusią – papūtė lūpytes, nusigręžė į langą, visa savo esybe rodydama, kad labiausiai įsižeidė, bet Antanukui tai jau buvo nė motais – jis didžiuliu greičiu išrūko iš automobilių stovėjimo aikštelės ir, neretai viršydamas leistiną greitį, nulėkė namų link.

     Vos tik pasiekė namus, Asta nubėgo į savo kambarį, tikėdamasi, jog Antanukas jau kiek nurimo ir atsliūkins taikytis su ja, bet ji jam nenusileis – spyriosis kokią savaitę ar dvi. Ir iš vis – kaip jis drįso?! – ją pažeminti prie kitų žmonių? Nesvarbu, kad jie nepažįstami, bet ji vis tiek jautė gėdą ir todėl jai buvo baisiai nesmagu.

     Bet šįkart Antanukas buvo kitoks. Išsitraukė iš piniginės šimtinę riktelėdamas „Už visus!“ ir išsidrėbė ant sofos.

     Tą naktį be saiko gėrė – alų, degtinę brendį. Gėrė ir guodėsi Algiui, kaip jis pavargo, kaip jam jau va ligi čia ta Asta, rankos gestu parodydamas ties kaklu, kaip jis jau nebežino, ar dar vis myli ją ir ką toliau daryt.

     – Vyk ją laukan, – patarė jam Algis. – Nebijok, neprapuls. Išalks ir dirbti pradės. Man tavęs, seniuk, jau senai gaila. Matau, kaip vienas plėšaisi. Patrūksi juk ir net jai patapsi nereikalingas. Kol jaunas, stiprus ir gražus, susirask protingesnę ir ne tokią išpaikintą. Pamatysi, dviese bus daug lengviau.

     Išsipagiriojęs Antanukas paklausė Algio patarimo. Be žodžių surinko Astos daiktus. Į krepšį įdėjo keletą šimtinių. Kol prasigyvens. Asta sėdėjo ant lovos, be žado, nemirksėdama. Dar gilumoje kirbėjo, jog tai netiesa, tai tik pokštas, pagąsdins, kol nusiramins ir vis niekaip negalėjo suprasti, negi dėl to jis taip supyko, kad jai nepatiko nei viena iš trijų kavinių…

     Apgyvendino ją kitame name. Pas Algio pažįstamus žmones iš jo darbovietės. Visi buvo jaunučiai. Namuose iš karto pasimatė netvarka, visur prišiukšlinta, nevalyta, neplauta. Akivaizdžiai trūksta moteriškų rankų. Visi lig vieno nužvelgė ją, slėpdami pašaipias šypsenas. Pusnuogis jaunuolis prisistatė esąs šių namų šeimininkas ir kad visi čia privalo klausyti jo, o jei ne – durys nerakintos ir niekas čia nelaikys. Iš karto sugalvojo taisyklę, kad ji,Asta, privalės prižiūrėti tvarką namuose, nes kita čia jau seniau gyvenanti mergina gamina valgį ir skalbia. Parodė Astai jos kambarėlį – tokį mažytį, kur tilpo tik lova ir naktinė spintelė. „Gerai, kad nors langelis yra, – pasiguodė mergina mintyse. Vis tiek ji čia neilgam, tik kol Antanukas atlyš. Ir kas jam čia dabar pasidarė? Prisiminė darsyk. Ji net negalvojo, kaip taikytis. Jos galvelėje kirbėjo aibė minčių, kaip ji erzins jį, apsimetinėdama baisiausiai įsižeidusią, kaip prigalvos jam visokių užduočių, kurias privalės įvykdyti, kad tik ją susigražintų. Oi, užkurs ji jam pirtelę, kad daugiau niekada net minties neturėtų su ja šitaip pasielgti.

     Diena keitė dieną, bet Antanukas taip ir nepasirodė. Taip ir nesustojo gatvėje prie šio namo, kur dabar gyveno Asta, kad prieitų prie durų, nešinas pačia didžiausia puokšte gėlių ir pultų ant kelių prieš ją, su ašaromis akyse maldaudamas atleisti. Asta nebegalvojo, kaip ilgai kerštautų, vaizduodama baisiausiai įsižeidusią. Dabar ji jau sutiktų greičiau jam atleisti, kad tik jis ją ištrauktų iš šių baisių namų, kurių kvapas ją vimdė ir nesiliaujantys išgėrinėjimai vargino. Norom nenorom jai buvo tekę pradėti dirbti. Sugebėdavo užsibūti jau ir keletą dienų tame pačiame fabrike. Blėso jos išdidumas ir vaikiškas naivumas. Pamažu brendo. Pamažu ji ėmė suprasti, ką teko išgyventi Antanukui, kai tik jiedu čia atvyko. Pamažu ji pradėjo suvokti, ką padarė…

     Tuk tuk tuk! Kažkas smarkiai pabeldė į duris.
     – Kas čia? – atsiliepė Asta.
     – Čia aš, Audrius, – pasigirdo vyriškio balsas už durų. Vyras, nelaukdamas kvietimo, įsiveržė vidun.
     – Ką čia viena veiki? – paklausė, nužiūrinėdamas Astą. – Ko nenusileidi apačion, prie visų? – kamantinėjo, nutaisęs įžūlią veido miną.
     Asta tik susigūžė ant lovos, arčiau sienos. Nesitikėjo tokio neprašyto svečio.
     – Tai kad man ir čia gerai, – išlemeno nusigandusiu balsu.
     –  Tu vėluoji susimokėti nuomą, – griežtai pasakė Audrius. – Žinai, man iš tiesų tai gaila tavęs. Tavo Antanas su kita voliojasi, o tu čia viena vysti.

     Tie žodžiai lyg šimtai peilių persmelkė jos širdį. Ne, negali taip būti. Meluoja. Bet kodėl? Kodėl meluoja? Ne, tik ne jos Antanukas. Juk tai jam ji savo nekaltybę padovanojo ant jo automobilio galinės sėdynės. Jie juk prisiekė vienas kitam, kad ir kas benutiktų, išlikti ištikimi.

     – Nusirenk, šliundra! – paliepė Audrius ir žinovo balsu patikino. – Kiekvienai kalei reikia vyriško koto, kad neuždžiūtų.  
     – Baik, Audriau, ką tu čia?!. – nustebo Asta, nesuprasdama, ar šis pokštauja, ir jei taip, tai kas čia juokinga.
      – Daili boba esi ir aš noriu tavęs. Dabar. Supratai? O jei ne – pyzdink lauk iš šių namų! Aš visada gaunu tai, ko noriu.
      – Neee!!! – dar spėjo suklikti Asta.

     Audrius trenkė Astai per veidą delnu kelis kartus ir stovėjo priešais ją, visas išsiviepęs, aiškiai parodydamas, jog niekur neketina trauktis tol, kol negaus savo – gražiuoju ar piktuoju – tai čia jau pačiai Astai spręsti, nes ji juk vis tiek neturi kam pasiskųsti. Begalinė baimė sukaustė jos kūną ir mintis. Apėmė toks gilus, nesuvokiamas bejėgiškumo jausmas. Taip norėtųsi, jog tai būtų tik sapnas. Bjaurus ir baisus sapnas. Daug blogesnis už visus, kartu sudėjus, košmarus, sapnuotus ligi šiol, bet sapnas.

     Asta pramerkė akis. Kambaryje tamsu. Įjungė šviesą. Nuoga. Ant grindų mėtėsi jos suplėšyti drabužiai ir apatiniai. Kraujas ant šlaunų. Jautė sumušimus ant veido, išpešiotus plaukus. Pilnomis siaubo akimis dairėsi aplink, lyg norėdama įsitikinti, kad jau saugi, lyg ieškodama… pagalbos. Pamažu budinosi sąmonė ir Asta, nieko nelaukdama, paskubomis, apsirengusi keletą drabužių, tyliais žingsniais išsliūkino iš kambario, laiptų link, vis įdėmiai klausydamasi, ar tikrai visi miega, ar tik kas jos negirdi.

     Audrius miegojo apačioje, svetainėje ant sofos, greičiausiai ir vėl prisigėręs iki sąmonės netekimo. Ji paskubomis pasuko laukujų durų link. Pagaliau. Kiemas. Gatvė. Tvirtai sugniaužusi švarkelio skvernus, ji tarsi bandė pati save apkabinti, apsaugoti nuo bet kokios prievartos. Ėjo gatve skubiais žingsniais, baidydamasi nakties šešėlių. Kad tik niekas jos nepamatytų…

     Asta puikiai žinojo, kur gyvena Antanukas. Dabar jau ji pati nueis pas jį ir atsiprašys. Nusižemins ir  su ašaromis akyse maldaus jai atleisti. Ji prižadės jam pasitaisyti, būti darbščia ir šeimyniška. Nebereikės jam vienam dirbt už du. Ji taip pat stengsis, visomis išgalėmis. Ji jau nebe ta Asta, kuri atvažiavo į Angliją. Gyvenimas čia ją pakeitė ir dabar Antanukui ji dar labiau patiks. Tikrai. Štai dar vienas posūkis ir jau tie namai…

     Brėško. Gatvėje darėsi vis šviesiau. Jos gale Asta jau matė namą, kuriame gyvena Antanukas. Ji paspartino žingsnį, kad tik kuo greičiau atsidurtų prie jo durų, jog vėl pasijaustų saugi. Dar šimtas metrų, dar…

     Prasivėrė laukujos namo durys ir pasirodė Antanukas, apsitaisęs darbo rūbais. Kažkas iš vidaus jį pašaukė vardu.
– Taip, mieloji, aš dar čia, – atsiliepė meiliai vyriškis kažkam.
Iš namo išėjus daili mergaičiukė apsivijo Antanuką aplink kaklą ir priglaudė lūpas aistringam bučiniui. Bučiniui iš jos – Astos – Antanuko.

     Asta net nepajautė, kaip nevalingai sprygo skersgatvin, iš paskutiniųjų tramdydama savyje žvėrišką skausmą ir puolė bėgt, kur tik akys veda, kuo tolyn nuo Antanuko. Bėgo, kol priduso, nors per ašaras nematė nieko – nei kelio, nei žmonių. Sugniubo parke ant suolelio ir jau balsu, nesivaržydama, prapliupo raudoti.

    – Kas gi tau nutiko, vaikeli? – kreipėsi į ją pagyvenusi moteris, gailiai nužvelgdama ją visą.

     Asta tik dar labiau susigūžė, tarsi labiau norėdama pasislėpti nuo svetimų akių, saugodama savo širdies skausmą bei išniekinimą. Ji net nepajautė, kaip įpusėjo rytas ir kaip daugybė žmonių, skubėdami darban, praėjo pro ją, vieni nužiūrinėdami ją užjaučiamais žvilgsniais, o kiti pašaipiai replikuodami: „Kokia yra – tą ir gavo”. Tik viena moteris išdrįso nepraeit pro šalį. Stabtelėjo, užkalbino, padavė vandens. Gal todėl, kad jai pagailo Astos, o gal todėl, jog kaip tik ėjo namo iš naktinės pamainos.

     Ta moteris, Ana, priglaudė Astą pas save. Leido būt, kol pasveiks ir sustiprės, neskaičiuodama to laiko skolon. Sakėsi, jog viską suprantanti ir kad jai labai jos gaila.  Juk ir pati buvo jauna. Guodė, kad jos namuose ji saugi ir niekas čia jos nenuskriaus.

     Astai labai patiko gyventi kartu su Ana, bet šis miestas jai jau buvo svetimas, gal net ir gąsdinantis. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų žingsniuoti gatve, nesidairydama atgal, lyg ją kas sektų. Ji nebenorėjo dar kada pamatyti Antanuką. Iš dalies jai buvo gėda, bet kitą vertus ir pyko. Koks jis vyras, jei tiek metų lepino, nei karto nedrausmino, nepamokino, koks iš tiesų yra gyvenimas. Bijojo ir Audrių sutikt – nežinia, kas jo galvoje. Gal pyksta ir ieško, kad tąnakt pabėgo? Gal norės sugriebt ją ir partemt į tuos namus? Gal ir vėl?… Ne, ne, ne, Asta negali čia likt…

     Sūrus vėjas dvelkė į veidą, plaikstydamas nesurištus plaukus. Saulė spindėjo nedidelėse bangose, o po kojomis jautėsi, kaip visas denis dūzgia, lyg kubilas, pilnas bičių. Tolumoje pasimatė krantai. Airija.

2021 m. kovas, Visbechas, Jungtinė Karalystė