Nepriklausomybė – didysis mūsų išbandymas

      Sovietmečiu žmogui reikėjo gyventi, pragyventi, išgyventi. Net tokiomis sąlygomis privalėjai išlikti žmogumi. Okupuoto laiko  kompromisai atvedė į bekompromisinę laikyseną Atgimimo metais. Bet galima buvo pasielgti ir radikaliau. Tai liudija Sąjūdžio istorija.

      Sovietų Lietuvoje būta sąlygų formuotis aukšto intelekto kūrėjui. Sovietmečio  sąlygos skatino pasipriešinimą žmogaus dvasios pavergimui. Kai buvo peržengtos priešinimuisi leistinos ribos, kūrėjas turėjo palikti Lietuvą – emigruoti. Likę Lietuvoje ieškojo kompromiso. Kitaip galėjai atsidurti net beprotnamyje, nusigerti, nusižudyti. Bet ne visi žudėsi, ėjo iš proto. Rinkosi kitą gyvenimo kelią. Kultūrininkas Juozas Keliuotis du kartus buvo ištremtas, sugrįžęs į Lietuvą, pasirinko nebendradarbiavimo kelią su sovietų valdžia.  Kuris kelias buvo priimtiniausias – jau buvo kiekvieno žmogaus apsisprendimas.

        1966 metais straipsnyje apie likusius Lietuvoje žinomas išeivijos filosofas Juozas Girnius rašė: „Tėvynėje pasilikusieji yra ne raupsuotieji, o nelaimingi […]. Galime jų dalią užjausti, o ne juos pačius teisti. Nebuvo mūsų nuopelnas palikti tėvynę, dar labiau nebuvo jų kaltė likti tėvynėje. Iš toli mes neturime nei teisės krašte likusiuosius, nei duomenų spręsti, kur tikras okupantui parsidavimas, ir kur tik neišvengiamas savisaugos prisitaikymas“.   

       Filosofas Juozas Girnius (1915–1994) 1949 metais pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas ir gyveno Bostone.  Jis pastebėjo, kad „patriotizmas visų pirma turi būti gyvenamas, o ne skelbiamas“. Tai aktualu ir šiandien.  

      Jaunieji dabartiniai mūsų sovietologai įniko teisti rašytojus, kitus kultūrininkus. Patiems negyvenusiems tuo metu sunku suvokti tą okupuotą laiką. Šiandieninis mūsų žinojimas apie ankstesnius laikus veda šalikelėn, o ne link tiesos.   

       Radijas, televizija buvo verčiami ir paversti vienu svarbiausiu propagandos įrankiu. Dabar vėl bandoma politizuoti Lietuvos radiją ir televiziją, apriboti žiniasklaidos laisvę prisidengus viešumo ir skaidrumo principais. Ar vėl neatgims tie patys žodžiai – prisitaikymas, patarnavimas, tik jau dabartinei, savai valdžiai?..

      O gal iš tikrųjų esame savųjų pavergti? Bent jau dvasioje. Žmonių sąmonė sąmoningai jaukiama. Peršama mintis, kad niekas negali pasakyti, kas yra kultūra, švietimas, menas, ir dėl to negalime susitarti…

       Kalbininką Joną Kazlauską pražudė sovietinis saugumas 1970 metų spalį.  Poetą, Lietuvos atgimimo šauklį,  Justiną Marcinkevičių sugniuždė savųjų mesti kaltinimai jau 1991-ųjų vasarą. Ir tam pabaigos nėra iki šiol. „Plakami ne prisitaikėliai, o gabesni, pelniusieji autoritetą tada ir paskatinusieji tautos prisikėlimą. Kas tai? Aikštelės valymas naujiems, per ankšta?“ (Valentinas Sventickas). Dar 1970 metais poetas Alfonas Maldonis rašė:

Ir kuo skaudesnis smūgis –
Tuo skardesnė
Kraujo banga ir balsas
Virpa mumyse. 

       Menas yra kuriančiojo gyvenimas. Ne tai, kas pigiai perkama ir parduodama. Bet kaip be to pragyventi? Žadėta, kad kultūra ir švietimas bus valstybės prioritetas. Liko vien tik skambūs žodžiai?..

       Žmonėms, apimtiems netikrumo, ne kūryba rūpi, o rūpestis, kaip toliau gyventi, pragyventi, išgyventi, išlikti žmogumi. Vėl grįžome prie tos pačios minties. Žmogus gyvena vieną kartą.

      Gyvenimas stipresnis už įvairias nuomones ir vertinimus. Lietuva buvo okupuota 1940 metų birželį, bet iki šiol jaučiame jos pasekmes. Šviesios atminties rašytojas Romualdas Granauskas ramino kelyje sutiktą verkiančią merginą : „Niekada neverk, kai skauda. Niekas nesupras. Sukąsk dantis ir eik“. Bet ar nuo to bus lengviau?

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas