Lietuviško ilgesio liepsnelių šiluma Alpėse

Janina Survilaitė

Šveicarijos išeiviai iki mirties nepamiršo sovietinio režimo pokaryje okupuotos Lietuvos komunistų išleisto įstatymo, kad iš Lietuvos pasitraukusiems Lietuvos piliečiams, kaip tarybinės Tėvynės išdavikams, „už akių“ pritaikytas mirties bausmės įstatymas. Dvi Šveicarijos lietuvių bendruomenės nelaimingosios motinos: Joana Stasiulienė ir Marija Milvydienė, palikusios okupuotoje Lietuvoje savo kūdikius, tada prarado viltį juos pamatyti ir visus Tėvynės  okupacijos metus išgyveno nepakeliamą jų ilgesį. Motinos dienos šventės kiekvienų metų gegužyje būdavo nulaistytos gilaus skausmo ašaromis.

Joana Jurkšaitytė-Stasiulienė gimė 1911 metais Šakiuose. Šveicariją ji pasiekė 1945-ųjų  pavasarį, savo tėvams palikusi mažametį sūnelį, kurį į nežinomą kelionę pasiimti buvo pavojinga. Didžioji viltis, kad greitai galės vėl sugrįžti namo emigracijos pradžioje, vis nuramindavo motinos ilgesį,  o vėliau nusiraminimu tapo jos prasmingo darbo auka LIETUVAI.

Joanos Stasiulienės suburtas šokių ratelis.

Joana tapo lietuviškos kultūros garsintoja ne tik Šveicarijoje, bet ir Vakarų Europoje. 1965 metais Ciuriche jos suorganizuotas lietuviškų tautinių šokių ratelis gyvavo beveik tris  dešimtmečius. Įdomu, kad 1980–1990 metais ratelyje šoko vieni šveicarai, Ciuricho universiteto studentai, nes lietuvių bendruomenės šokėjai šokiams tapo per seni. Šokių Mokytojos nuopelnas – jos sugebėjimas lietuviškame tautiniame šokyje sukurti ypatingą šiaurietiško šokio dialogą, kuris savo dramatiško ilgesio išraiška toli pralenkdavo Vakarų Europos folkloro šokėjų pasirodymus.

Lietuviškų tautinių šokių muzikos fone ilgai publiką stebino nuoširdus Šveicarijos išeivių bičiulis, Berno operos teatro solistas šveicaras Otto Linsi, sodriu baritonu plėšdamas lietuvių liaudies dainas – M.Kačanausko  „Pasvarstyk, antele“, J. Šimkaus  „Tykiai tykiai…“, „Pamylėjau vakar“, „Lopšinę“  ir kt. Lietuvius žavėjo iš klausos išmokta šveicaro solisto taisyklinga tartis, kurią, kaip pavyzdį, išeivijos motinos rodė savo vaikams, trokšdamos įdiegti meilę protėvių kalbai.

Apie J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių populiarumą ir lietuviško tautinio šokio įvertinimus patvirtina įvairių Vakarų Europos žurnalistų straipsniai spaudoje. 1986 metais Italijos Gazados provincijos laikraščio korespondentas gražiai aprašo Šiaurės Italijos Religinių studijų instituto organizuotą renginį-konferenciją, kurios tikslas – supažindinti jaunimą su Europos tautų religine istorija, jos evoliucija ir politinės padėties analizavimu. Įdomu, kad 1986 metų rugsėjo 18 dienos konferencija buvo skirta Pabaltijo kraštų religinei padėčiai, atsidūrusiai po okupanto – ateisto – padu, apibūdinti.

Italų korespondentas gražiai aprašė J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių ratelio pasirodymą Religinių studijų meninėje programoje:

„Lietuviškos tautinių šokių grupės pasirodymas Gazados provincijoje buvo tikras stebuklas! Šokėjai sukūrė nepaprastai stilingą atmosferą: šokio piešiniai ir šiaurietiška režisūra privertė neatplėšti akių, žiūrint nepaprastą vaizdo scenografijos brėžinį ir metafiziškai romantišką besikaitaliojančią su dramatišką tautos likimą paryškinančiais intarpais skambančia muzika. Šiaurėtiškas dialogas pilnas įdomios prasmės! Visa tai regint, salės klausytojams ir žiūrovams užėmė kvapą…“ (J.S. vertimas iš vokiečių kalbos).

Archyvuose išlikęs 1975 metų Europos lietuviškų studijų savaitės renginio aprašymas, kaip šveicarų jaunimas, kurių dauguma turėjo akademinius laipsnius, entuziastingai scenoje trypė lietuvių liaudies šokius: „Gyvatarą“, „Subatėlę“, „Suktinį“, „Klumpakojį“, „Aštuonnytį“, „Kubilą“, „Sukčių“, salėje sukeldami stebėtinai linksmą žiūrovų reakciją. Beveik tris dešimtmečius J. Stasiulienės lietuviškų tautinių šokių ratelis sukosi visų Vakarų Europos scenų renginiuose, o taip pat Popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Šveicarijoje 1984 metais. Renginius žurnale „Pasaulio Lietuvis“ aprašė Narcizas Prielaida. Visi straipsniai archyvuose išsaugoti.

Šveicarų šokėjų ir jų Mokytojos lietuvės Joanos draugystė nenutrūko iki jos mirties… Juos sutikdavau lankydama Joaną Ciuricho kantono senelių namuose, o paskutinį kartą susitikome Ciuricho miesto bendruomenės bevardžių kapinių pievelėje 2004 metų vasario 23 dieną, kai gedulingai apsirengusios buvusios šveicarės šokėjos atnešė gyvų rožių vainiką, palydėdamos lietuviško šokio menininkę į paskutinę kelionę…

Man padovanotuoseJ. Stasiulienės asmeniniuose archyvuose (kuriuos 21 amžiaus pradžioje kartu su visais išeivijos išsaugotais archyvais dr. V. Dargužo rūpesčiu atidavėme Vilniaus universiteto Rankraščių skyriui) radau šveicarės, Ciuricho universiteto studentės Marijos Berger-Gysling 1975 metais parašytą seminarinį darbą (vadovas prof. A. Niederer) „Susitikimas su lietuviais egzilyje“. Darbo tikslas – supažindinti šveicarų visuomenę su Lietuvos istorija, jos kultūra, pradedant garbinga praeitimi Vytauto Didžiojo laikais ir baigiant sovietų okupacija.

Studentė M. Berger vaizdingai pabrėžė lietuvių tautinių šokių unikalumą, jų ryšį su žmogiškų pergyvenimų ir jausmų gelmėmis, pasaulėjauta, meile gamtai, gimtam kraštui, tėvams, šeimai, atsidavimą kasdieniniams darbams… Stebėjausi seminarinio darbo autorės gebėjimu suprasti lietuviško šokio sielą, poetiškumą, lyrizmą, subtiliai paslėptus lietuvių tautos istorijos išgyvenimų vingius – viską, kas svetimšaliui, atrodo, visai neįmanoma. Taigi, gabioji šokių Mokytoja J. Stasiulienė savo šokėjams talentingai perdavė ne tik technineslietuviškos choreografijos judesių gudrybes, bet ir sugebėjo taip suvirpinti šveicarų studentų širdis ir jausmus, jog jie lietuviškos kultūros sugėrė daugiau, negu galima tikėtis.

Kai choreografę Joaną 2002 metais aplankiau privačiose Ciuricho kantono senelių namuose, norėdama su ja pasidalinti prisiminimų interviu naujai atgaivintam „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraščiui, sutinkant iškilmingą ŠLB įkūrimo 50-mečio šventę, ji pasakojo:

«…visus  savo atsidavimo lietuviškų tautinių šokių rateliui dešimtmečius emigracijoje laikyčiau pačiais laimingiausiais savo likimo kelyje, jeigu ne tas nuolatinis širdį draskantis ilgesys Lietuvoje palikto sūnaus… Žinoma, neužmirštu visų vargų ir rūpesčių, kai reikėjo išlaikyti pastovų jaunų šokėjų kolektyvą, rūpintis kur įsigyti patraukliai spalvingus, estetiškus  lietuviškus tautinius rūbus. Juk reprezentavome Lietuvos kultūrą Vakarų Europoje tada, kai Lietuvos vardo pasaulio žemėlapiuose penkis dešimtmečius nebuvo!»

Algimantas Gegeckas, gimęs 1945 metų Šveicarijos pabėgėlių stovykloje, nuo mažumės šoko ratelyje kartu su suaugusiais. 1952 m.

Joana prisiminė, kaip šveicarai šokėjai pergyvendami, kad sensta, kad tokiai unikaliai šokių grupei gresia „laidotuvės“, 1984 metais davė mintį burti šveicarų vaikų lietuviškų šokių ratelį pavadintą „Jaunosios vilties“ vardu. Tam ėmė talkinti pačios aktyviausios J. Stasiulienės šokėjos šveicarės. Į tokią iniciatyvą aktyviai atsiliepė švaicariukų vaikų tėvai: mamos siuvo savo vaikams lietuviškus tautinius rūbus, mergaitėms augino ir pynė kasas, o rateliui vadovauti pasisiūlė diplomuota choreografė šveicarė Ursula Sigg.

ŠLB narė dr. J. Pečiulionytė prisimena: „… kelios J. Stasiulienės buvusios šokėjos Ciuricho kantono gimnazijose kelerius metus vedė lietuvių tautinių šokių kursą-fakultatyvą su Lietuvos istorijos įvadu…“

1985 metais, minint J. Stasiulienės tautinių šokių ratelio 25-etį, vadovei Joanai Stasiulienei buvo suteiktas ŠLB Garbės narės vardas, o dailininkė Juzė Katiliūtė nupiešė plakatą, iki šiol išlikusį archyvuose. Gaila, bet su didžiuliu entuziazmu suburtasis šveicariukų šokių ratelis be energingosios šokių mokytojas Joanos pastangų dėl jos senatvinių negalavimų išsilaikė neilgai…

Savo sūnų J. Stasiulienė pamatė tik 1982 metais po ilgų prašymų, kai Lietuvos komunistų vyriausybė (tik  Maskvai įsikišus!), jam, jau 40-mečiui, žilais smilkiniais vyrui, davė 2 savaitėms leidimą aplankyti Ciuriche gyvenančią motiną.

Apie jų pirmuosiu pokalbius su sūnumi Joana sakydavo: «Sunkus buvo tas mūsų susikalbėjimas, nes jis, užaugęs sovietinio režimo auklėjime,  nesuprato laisvojo pasaulio politikos, buvo savyje susigūžęs, užsisklendęs, įtarus, pilnas baimių, viskuo nusivylęs… Tačiau mudu vieningai nutarėme daugiau nesiskirti. Savo visas santaupas pervedžiau jam į Lietuvą, kad jis savo šeimai nupirktų prie Kauno namą, tada aš atvyksiu į Lietuvą numirti, ant savo sūnaus rankų, kaip pusę amžiaus svajojau…»

Nelaimingosios šokių mokytojos svajonė neišsipildė. Grįžęs į Lietuvą, sūnus staiga mirė nuo širdies infarkto. Joana iki mirties liko Šveicarijos senelių namuose, savo testamente palikusi įrašą: „Palaidoti Ciuricho miesto anoniminėse kapinėse.“

Marija Milvydienė gimė 1917 metų liepos 13 dieną Grozne, Kaukaze, kur jos tėvas dirbo buhalteriu. 1921 metais visa šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kėdainiuose. Čia Marija baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti vokiečių ir prancūzų filologiją.  Ji buvo aktyvi skautė. 1940 metais Marija ištekėjo už inžinieriaus Juozo Milvydo. 1941 metų gegužės 7 dieną jiems gimė dukra Dalia. 1941 metų birželio 23 dieną vyras J. Milvydas žuvo žymiausio Lietuvoje sukilimo prieš pirmąją sovietų okupaciją savanorių gretose. 1999 metų lapkričio 22 dieną inžinieriui Juozui Milvydui kaip pirmojo žymiausio ginkluoto pasipriešinimo okupantams dalyviui Lietuvos Respublikos Vyriausybė po mirties skyrė apdovanojimą – Vyčio kryžiaus ordiną).

Marija Milvydienė Davose su dailininke Juze Katiliūte. 1975 m.

Sukrėsta baisios nelaimės, netekusi brangiausio žmogaus, su tik 1,5 mėnesio dukrele ant rankų, M. Milvydienė susirgo plaučių tuberkulioze. Gydėsi Panemunės sanatorijoje, tačiau sveikata negerėjo. Tai sutrukdė jai universitete apsiginti filologės diplomą. Sveikatai kasdien blogėjant, sanatorijos gydytojų konsiliumas patarė nedelsiat vykti gydytis į Vokietiją. 1944 metų liepos 7 dieną, palikusi motinos globai savo trimetę dukrytę (kurią paskui likimas lėmė pamatyti tik po 30 metų), išvyko gydytis į užsienį su didžiule viltimi širdyje greitai pas dukrelę sugrįžti sveika.

Kai pokaryje vokiečių sanatorijoms tapo per sunku išlaikyti daugybę priplūdusių ligonių, juos išskirstė po kitas Europos šalis. Marija 1951 metais atsidūrė Šveicarijoje, Davoso sanatorijoje. Kiek pagerėjus sveikatai, gerai mokėdama vokiečių ir prancūzų kalbas, apsigyvenusi sanatorijos pensione galėjo po kelias valandas dirbti slauge. Susitaupiusi pinigų, 1962 metais išsinuomojo pigų butą, susirado darbą Davoso miesto architekto biure sekretore, kur dirbo iki pensijos.

Marija visą gyvenimą liko pažymėta savo persirgtos ligos. Bet, sirgdama sunkia astma, puikiai atliko visas reiklaus architekto sekretorės pareigas ir aktyviai dalyvavo 1952 metais Šveicarijoje įsikūrusios lietuvių bendruomenės renginiuose. Turėdama filologinį išsilavinimą, rašė asmenišką ir ŠLB veiklos dienoraštį, kaip sovietų okupuotos Lietuvos  atstovė, puikiai mokėdama vokiečių ir prancūzų kalbas, įtaigiai pasisakydavo Vakarų Europos antisovietinio judėjimo tarptautinėse konferencijose, kalbėdavo Vakarų Europos ir Amerikos radijo laidose.

Kankinama skausmingo Lietuvoje paliktos dukros ilgesio,30 metų rašė laiškus Lietuvos ir Maskvos vyriausybėms, prašydama, kad jos dukra gautų leidimą atvykti pas ją į Šveicariją arba jai pačiai būtų suteikta viza aplankyti dukrą okupuotoje Tėvynėje. Visi atsakymai buvo neigiami.

Pažymėdami įvairias religines ir tautines šventes, ŠLB Valdyba visada kreipdavosi į M. Milvydienę, kad ji tartų gražų, šiltą žodį. Visos jos kalbos yra išlikusios išeivijos archyvuose. 1970-aisiais Motinos dienos proga per iš Jungtinių Amerikos Valstijų transliuojamą „Laisvės“ radijo laidą ji kalbėjo: „Motinos meilė savo vaikui yra didžiausia meilė pasaulyje. Jokia kita meilė negali jos viršyti ir jai prilygti… Meilės pojūčio pradžią ir pagrindą gauname iš MOTINOS. Jei ji to pirmojo grūdelio neįdiegia į savo kūdikio širdį, tai toji širdelė auga ir vystosi šalta visai savo aplinkai…“

1974 metais išlaikiusi egzaminus Šveicarijos pilietybei gauti, „tapo šveicare“ ir su šveicarų turistų grupe galėjo nuskristi į Vilnių, bet negavo leidimo į Kauną, kur tada gyveno jos 30 metų dukra. Artimi giminės, rizikuodami savo likimu, naktį nugabeno ją iki Kauno, kur įvyko pirmasis Motinos ir dukros susitikimas…

M. Milvydienės svajonė sugrįžti numirti į Tėvynę išsipildė Lietuvai atgimus, 1998 metais. Tuo pasirūpino Vilniuje gyvenanti dukra Dalia. Tačiau sunki astmos liga, moteriai apsigyvenus šaltame ir drėgname, užterštos lietuviškos aplinkos klimate, progresavo ir 2000 metų birželio 21 dieną, savo 60-ojo vestuvių jubiliejaus išvakarėse. Marija Milvydienė  nukeliavo pas savo mylimiausią vyrą, kovotoją už Lietuvos laisvę Juozą Milvydą į Amžinybę. Abu liko amžiams kartu bendrame kape Kauno Eigulių kapinėse.

Kai rašiau knygą „Alpių lietuviai“ (2005), M. Milvydienės dukra atsiuntė man kelis motinos sukurtus literatūrinius vaizdelius iš liūdnų emigrantinių laikų. Galbūt Marija turėjo tikslą, kada nors atsiminimus sudėti į knygą. Vienas vaizdelis „Žiburėlis lange“ jau man buvo girdėtas. Jį perskaitė pati autorė Marija Berne, per nuostabios asmenybės, diplomato dr. A. Geručio žmonos Elenos Gerutienės laidotuves 1997-ųjų vasarį:

„…iš kur Ji ėmė tiek jėgų? Iš kokio šaltinio Ji gėrė gyvybės vandenį?.. Atsakymas visada toks paprastas, toks įtikinantis – tai neišsenkančios meilės šaltinis. MEILĖ ŽMOGUI IR TĖVYNEI… Toji meilė be savimeilės, be reikalavimų… Tai vienintelis raktas į tos vienišos moters širdies labirintus… Tokios vienišos širdys geriausiai supranta, kaip visi peryvenimai, vargai ir Tėvynės netekties skausmai subrandina sielose sugebėjimą pajusti, kas gera ir kas bloga, kad gyvenime reikia daugiau duoti, negu imti…“

Prisiminimai apie dviejų lietuvių Motinų skausmą okupuotos Lietuvos istorijos puslapiuose kelioms viso pasaulio kartoms liudys sovietinio režimo žiaurumą.

Janinos Survilaitės asmeninio archyvo nuotraukos. Viršutinėje – 1984 metais suburtas jaunų šveicariukų lietuviškų tautinių šokių ratelis.