Metų emigrantė Angelika Krause

Pradžia

Balandžio mėnesį informacinio portalo Delfis.lt skaitytojai išrinko Metų emigrantę. Ja tapo Austrijos sostinėje Vienoje gyvenanti Angelika Kreuse. „Vokietijos lietuvis“ kviečia skaitytojus susipažinti su šia aktyvia ir plačiai žinoma moterimi.

 – Kur Tavo šaknys?

 – Aš pati iš Klaipėdos. Gimiau ir augau Klaipėdoje – iki dvidešimties metų, kol pradėjau po pasaulį klajoti. Ir, va, nuo 2000-ųjų vis į Austriją. Šiaip daug kur esu dar dirbusi – ir Anglijoje, ir Vokietijoje, ir Tenerifėje, Ispanijoje.
    Mano mama Jūratė Krauzė, tėvas – Ivan Golubovskij. Mama yra „vilko vaiko“ dukra, esu „vilko vaiko“ anūkė. Mano tėvas – rusų sentikis, kilęs iš Lenkijos, iš Suvalkų. O senelis, mamos tėvas,  Reinhold – iš Alenšteino (dabar Olstyn, Lenkija), iš Rytprūsių.

–  Krause?

–  Taip, Reinhold Krauzė. Per karą subombordavo jų namus, mama pasakė: „Vaikai, eikit, kur akys mato!“ Senelis pasiėmė dvi savo mažametes seseris – šešerių Alfrydę ir aštuonerių Renatą – sėdo į gyvulinį vagoną, kojas – į karvės šūdą, kad nesušaltų. Turėjo vieną saldainį, kaip jis pats pasakojo. Ir važiavo į tą geresnį regioną, Memellandą. Bet vagone užmigo. Pravažiavo rubežių ir išlipo Kretingoje. Ėjo, ėjo palei bėgius. Kai sutiko kareivius, vaikai atsiklaupė ir pradėjo vokiškai melstis, nes kitos kalbos nemokėjo. Tie sako: „Ai, čia mūsiškiai!“ Vokiečiai jau ir tenais buvo. O paskui senelis pasiliko su seserimis pas ūkininkus Lūžas Kretingalėje. Aš vaikystėje irgi esu buvusi pas juos. Senelio seserys ėjo Lietuvoje į mokyklą, o 1950 metais susirado per Raudonąjį Kryžių savo mamą Vokietijoje. Kai buvusius vokiečius siuntė į Vokietiją, išvežė ir jas, tik išskyrė – Renatą paliko Rytų Vokietijoje, o Alfrydę nuvežė į Vakarų. O senelis buvo jau vyresnis, šešiolikos, dirbo bernu pas ūkininkus, paskui įsidarbino Klaipėdos medienos medžiagų kombinate, susipažino su mano močiute Zuzana Zubaite ir taip pasiliko Lietuvoje. Jis visada norėjo grįžti į Vokietiją, namo, bet mano močiutė niekada nesutiko.  Bet jie važiuodavo kiekvieną vasarą ten. Kadangi aš pas senelius užaugau nuo septynių mėnesių, tai vaikystėje atostogas praleisdavau Vokietijoje, jau maža vokiškai mokėjau.  Nuo trylikos metų vesdavau ekskursijas po Klaipėdą vokietukams, atvažiavusiems į „Edelweiß-Wolfskinder“ draugiją.

Vaikystėje…

–  Iš kur paveldėjai tokį nenuoramos charakterį?

–  Nenuoramos, sakai?

–  Tai kad Tavęs visur pilna!..

–  Gal ir nenuorama… Nežinau…  Mano močiutė tokia bistra yra, žemaitė, jos tėvas nuo Rygos. Gal tas rusiškas kraujas iš tėvo? Aš, matai, labai maišyta: rusiškas – iš Lenkijos, vokiškas – iš Rytprūsių ir žemaitiškas – iš Latvijos. Močiutės tėvas buvo latvis iš Rygos – Zubė. Kartais žmonės kai pakomentuoja „delfyje“, kokia aš lietuvė, jei tėvai rusiškai šneka… Na, taip, tėvai kartais pasišneka rusiškai, bet šiaip jie lietuviškai kalba. Tėvas gimęs ir užaugęs Lietuvoje, mama – irgi.

–  O Tu save laikai lietuve ar vokiete?

  Lietuvoje buvau vokietė, netgi vokiečių jaunimo grupę Klaipėdoje įkūriau, o čia, Austrijoje, esu lietuvė.  Nežinau, kas būčiau Rusijoje (juokiasi – VL). Būčiau госпожа Ангелика Ивановна!

–  Vokietka būtum!

Jaunystėje…

– Lietuvoje aš buvau vokietka, jo, priklausiau vokiečių bendrijai, Edelveisui, buvau Klaipėdos vokiečių bendrijos jaunimo grupės vadovė, lyderė. Simono Dacho namuose labai aktyvi buvau – ir chorą lankiau, renginius organizavau visą laiką. Pioniere irgi buvau. Spaliuke neleido būti, nes mes vokiečiai.  O kai prasidėjo „perestroikė“, buvau pionierių vadovė.
10 klasėje pradėjau leisti mokyklos laikraštį. Kadangi kalbėjau vokiškai, mane pakvietė „Vakarų ekspresas“ jiems rašyti. Dvejus metus ten dirbau. Vedžiau jaunimo puslapį, kalbėjau vokiškai ir angliškai, tai rašiau apie visus koncertus, vykusius Lietuvoje, Kauno Sporto halėje, Klaipėdoje, ėmiau interviu iš visų to meto lietuviškų „žvaigždžių“ – Sel, Tyntos, A. Rožicko, Dr. Alban, „Jam and Spoon“, „MoDo“, „Bavarija“, „16 herzų“, Deivio („Liūdesio gėlės“) ir pan. Visų net neišvardinsiu. Kaip korespondentė dirbau 4 metus „Vakarų ekspreso“ dienraštyje.

Mano teta sako apie mane: „Pfeffer im Arsch“ (pipirai užpakalyje – VL).

  (Abi juokiamės)

 – Tai gal ir aš tų pipirų truputį turiu, nes ir mano vyras mane keikia?.. Sakau: „O, aš turiu naują idėją!“ Prašo: „Tik jokių naujų idėjų.“

 – Turi, turi. Mano vyras yra toks naminukas, o aš – zavadyla, man tik ką daryti, bėgti. Lėkti, veikti. Dabar per tą koroną man labai nuobodu yra. Tai yra man mirtis. Negaliu nieko daryti. Viskas uždrausta. Reikia laikytis kažkaip.

Tokia aktyviste mane močiutė išauklėjo. Visą laiką turėjau būti numeris vienas – kad jai gėda nebūtų, kad jos anūkė neapsipazorintų.

–  Kuri močiutė? Krause?

–  Zuzana Aleksandra Zubaitė-Krauzė. Buvo labai griežta, reikli. Bet ir išmuštravojo tokį mano charakterį, kad visą laiką priekyje būčiau, pasirodyčiau. Jos devizas buvo: „Tu parodyk, ką gali, aš parodysiu, ką moku!“. Senelis jau miręs, 1997-aisiais, o močiutė iki šiol gyva, 84 metų, 1936 metų gimimo. Gyvena Klaipėdoje, Debreceno gatvėje, prie Pempininkų. Kaip aš ten užaugau, taip ir tebegyvena.

Absolventė

–  Ką esi baigusi?

–  Po vidurinės baigiau Klaipėdoje Bundesinstitut für Berufsbildung. Mokiausi 1995–1997 metais pagal Vokietijos programą. Mes iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto knygų studijavome transporto inžineriją. Mokiausi ir dirbau ekspedicinėje įmonėje – dvi dienas mokiausi ir tris dirbau Klaipėdos keltų terminale, vokiečių įmonėje – Mukrano perkėloje. Ar atvirkščiai? Nebeprisimenu. Esu transporto ekspeditorė. Turėjom gauti tarptautinius diplomus, bet gavom profkinius. Buvau vienintelė mergina tarp 18 vaikinų. Toje profesinėje mokykloje mano močiutė dirbo.

1998-aisiais metams išvažiavau dirbti į Hamburgą. Paskui grįžau į 12 klasę, nes labai norėjau mokytis. Tiesiog vieną dieną sutikau Klaipėdoje savo kieme pradinių klasių mokytoją ir ji papasakojo, kad jos sūnus tokią gerą profesiją Klaipėdos universitete studijavo – turizmo rekreaciją, visur gali dirbti: ir biure, ir turizme, ir transporte. Aš susižavėjau, nuėjau į Atvirų durų dieną. Galvojau: „Yes, čia man!“  Įstojau į mokamą vietą, keturis su viršum tūkstančių litų pati mokėjau už savo rekreacinės veiklos organizatorės studijas Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų fakultete.  Grįžusi iš Vokietijos jau gyvenau su Martynu, savo dabartiniu vyru, nuomojomės butą. Studijavau ir išvažiuodavau per atostogas porai mėnesių į užsienį, padirbėdavau, grįžusi susimokėdavau už mokslus ir toliau studijavau.

O vėliau baigiau Sveikatos mokslų fakultete magistrantūrą (Reakreacijos ir turizmo vadybos specialybę).

Vestuvės…

–  Kaip atsidūrei Austrijoje?

Pirmame kurse dirbau Pramonės ir verslo centre. 2000-ųjų vasario pradžioje su šefu išvažiavom į Austriją. Įkūrėme Tarptautinę jaunųjų ūkininkų sąjungą. Gyvuoja iki šiol, esu Valdybos narė. Įdarbindavau lietuvius, darbo leidimus gaudavau, surasdavau, kur gyventi.  Pabuvau porą mėnesių ir grįžau atgal studijuoti. Tada buvo įdarbintas Martynas. 2001-aisiais lietuviai jį išdūrė. 2002 metais išvažiavau dirbti į Londoną. Žiūriu, esu nėščia. Paskambinau Martynui. Paklausė, kiek laiko. Jis toks intravertas, labai uždaras. Jo jausmus sukelti labai sunku. 24 metus kartu pragyvenom. Vaikai jau dideli: dukrai – 19, sūnui – 16.  

Taigi nusiunčiau jam pinigų 500 svarų sterlingų, kad turėtų už butą susimokėti porai mėnesių. O jis su draugais į Austriją išvažiavo, pasiėmęs tuos pinigus. Bet jam čia sunkiai sekėsi.

Su vaikais…

Iki 2005 metų dar važinėjomės туда сюда – tai Austrijoje, tai Lietuvoje. Aš norėjau visą laiką gyventi Lietuvoje. 2005 metais išėjau dekretinių atostogų. Tuo metu dirbau ministerijoje, Rambyno regioniniame parke buvau vyriausiąja kultūrologe. Kaip valstybės pareigūnei man priklausė vaiko auginimo atostogos 3 metai. Galvojau, prabūsiu čia. Po trijų metų užsilikau, nes prasimušiau. 2008 metais gavau darbą viešbutyje. Aš galėjau tiek pat uždirbti tiek Lietuvoje, tiek čia. Tačiau Lietuvoje galėjau būti turizmo agentūros vadove, o čia dirbau administratore. Bet butų nuomos kainos Klaipėdoje buvo nesąmoningos. Trijų kambarių buto nuoma buvo 2,5 tūkstančių litų. Mums su dviem vaikais jau reikėjo trijų kambarių. Galvojau, gausiu 3 tūkstančius algos, Martynas, nežinia, dirbs ar nedirbs.

Bus daugiau…