Metų emigrantė Angelika Krause.II.

Tęsinys

Pradžia

– Vadovavai Austrijos lietuvių bendruomenei. Gal gali papasakoti apie šį etapą?

Man būnant jau čia 2000 metais jau buvo įkurta Austrų-lietuvių draugija (Die Österreichische-Litauische Gesellschaft). Ji iki šiol yra. Vadovas – Vienos muzikos universiteto profesorius Volfgangas Klosas (Wolfgang Klos). Draugija rengdavo visokias lietuviškas šventes. Dabar pridususi. Penki Valdybos nariai (septyni – VL), ir tiek. Ten austrai daugiau renkasi. Tų lietuvių buvo labai mažai – meilės emigrantai, ambasados, ESBO, Jungtinių Tautų darbuotojai, pavienių lietuvių buvo nedaug.

2006 metais buvo kuriama Austrijos lietuvių bendruomenė (ALB), Pasaulio lietuvių bendruomenės narė.  Papasakosiu, kaip man atrodo. Prasidėjo europiniai projektai, reikėjo tuos pinigus įsisavinti. Girdėjau, jei ALB pirmininkas būtų buvęs austras, galėjo kilti nesutarimų. Buvau steigiamajame susirinkime dar su sūnumi Dinaru ant rankų. Kartu dalyvavo ir uošvis Petras, mano vyras Martynas, aukštuomenės moterys. Supratau, kad viskas buvo iš anksto susitarta, kas kuo bus, ką darys ir t.t. Įkurta bendruomenė iš pradžių buvo aktyvi: kokį ansamblį pakviesdavo per Velykas, per Kalėdas kokį spektaklį vaikams. Jie rašydavo projektus ir gaudavo finansavimą. Taip buvo porą metų. Paskui buvusi pirmininkė Jadvyga Kuršelienė gal pavargo arti, skundėsi, jog niekas nenori mokėti nario mokesčio. Bet narystės mokestį reikia pačiai susirinkti! Eiti pas žmones, klausti. Aš esu iš paslaugų sferos, turizmo, pardavimų vadybininkė,  moku klientui pasiūlyti kažką, o J. Kuršelienė buvusi mokyklos direktorė, į ją reikia kreiptis. Taip ta ALB veikla ir užduso. Paskui buvo sustabdyta, niekas nevyko, bet susiorganizuodavom per Velykas, Kalėdas kažką.

2014–2016 m. Austrijos lietuvių bendruomenės Valdyba

2008 metais pradėjau organizuoti griliavimą – tūsą su alum. Pasisėdėjimus, taip sakant. Ir pradėjo rinktis lietuviai prie Dunojaus. Tai čia mano ta žymioji trečioji grilinė.

2013 metais viena iš ALB aktyvisčių Laura Petrusevičienė nusifotografavo su prezidente Dalia Grybauskaite. Kita narė Raminta Zalieskytė, užgraužta pavydo ar dėl kažko kito, sako: „ Angelika, tu žiūrėk, kas čia? Kodėl ji čia? Kas ją siuntė į tuos seminarus? Ką ji čia atstovauja?“ Aš, aišku, Laurai to nepasakojau, tik paklausiau, kaip ji ten pataikė, juk veikla sustabdyta. L. Petrusevičienė atsakė: „Angelika, jeigu taip nori, tai, va, važiuok, bet atsimink, turėsi kažką padaryti.“ Ji davė Ievos Davidenko kontaktus. Susisiekėm. Ir aš išvažiavau į tuos pirmus mokymus. Esu 2002 metais baigusi lyderių ugdytojų kursus, turiu sertifikatą. Buvo šaunu tuose seminaruose, susipažinau su žmonėmis iš kitų bendruomenių. Grįžau. Aš jau nuo 2010-ųjų turėjau feisbuko grupę. Sukviečiau visus: kas norit, junkitės, kuriam, gaivinam bendruomenę.  Renginys vyko ambasadoje Vienoje.  Susibūrė iniciatyvinė grupė. Antras susirinkimas vyko mano namuose, gal 15 žmonių dalyvavo. Buvo rinkimai. Išrinko aštuonis narius į Valdybą. Aš tapau pirmininke.

Bet aš jiems neįtikau. Esu per daug impulsyvi. Sugalvoju staigiai, sakau, va, rytoj darom. O jie man prieštaraudavo: „Čia nebuvo programos! Čia nebuvo numatyta!“ Valdybos narės nepakęsdavo to mano impulsyvumo, galbūt mano elgesio. Ir mane suėdė.

Keturi nariai po pusės metų išėjo, neapsikentę klausytis to pagiežingo bendravimo. Aš esu labai jautrus žmogus, labai jautriai reaguoju, kaip su manim kalba. O ten buvo šiek tiek grubokos moterys, stačiokiškai kalbėdavo („Oi, nevaidink aukos!“).  Jos netikėjo manim. Sakydavau, mano kaip pirmininkės balsas, pagal Statutą, yra kaip du balsai; bendruomenės adresas yra pirmininko gyvenamosios vietos adresas, taigi ALB centras yra mano namuose. O jos viską ignoruodavo, atkirsdavo: „Ne! Nenusišnekėk!“  Kaip su peiliu.

– Prisimenu, kad Tu ir antspaudo neturėjai…

Taip, man, pirmininkei, nedavė antspaudo! Paskui buvo taip, kad parašiau projektą, gavom finansavimą. Bendruomenės narės pirko už tuos pinigus ir man nedavė jokių ataskaitų.  Aš nupirkau bendruomenei tik vieną stendą-stovą. O kitos prisipirko, nežinia, ko. Man nerodė. Po 2 metų atėjau į ambasadą, į buhalterijos patikrinimą pas bendruomenės buhalterijos kontrolierę Ramintą Kaniušienę. Kartu buvo ALB buhalterė Olga Keller ir projekto vadovė Raminta Zalieskytė. Paprašiau sąskaitų. Sakau: „Aha, kam ši vokiška knyga lietuviškai mokyklėlei?“ Arba: „Kur šitas daiktas?“ „Tenai pas tą.“ Klausiu: „Kodėl pas tą namuose? Viskas turi būti ambasadoje, lietuviškos mokyklėlės spintoje!“

Žiūriu vieną, antrą sąskaitą. Niekas ne į temą, su mokyklėle nesusiję. Prisipirko savo vaikui daiktų. Tiek to, man negaila, nepyksiu, jei tau, vienišai motinai, pritrūko pinigėlių, bet nors man pasakyk! Nes aš atsakinga, aš parašą padėjau!

Ir nebemačiau daugiau sąskaitų. Nemačiau, kas ten pirkta, kur tie daiktai. Sakau, viskas, prašom inventorių priduoti, kad visi daiktai būtų mokyklėlės spintoje! Bet nieko! Negalėjau nieko padaryti.  Pareikalavau, kad buhalterė Olga Keller duotų man antspaudą. O jinai prie visų ambasados patalpoje rėžė: „Eik tu nachui!“ Aš atsistojau, nuėjau prie lango, apsiverkiau. Ir pasakiau: „Gerai. Aš jums daugiau nebereikalinga!“ Ir išėjau.

Ir viskas. Atsiribojau. Sakiau, daugiau nebegaliu. Buvo iki tokios psichologinės būsenos privedę… Psichologinis smurtas buvo labai didelis.

Aš surinkau į Valdybą bet ką. Tik vėliau supratau, kad reikia atrinkti tik savus, tuos, kas su tavo nuomone sutinka, kas eis kartu. Taip ir gavosi, kad mane suėdė, išėdė.

Man buvo juokingiausia, kad mano pavaduotoja Jolita Skinulytė, tada dar naujas žmogus Austrijoje (jos vyras čia dirbo, o ji su vaiku buvo namie) labai norėjo į tą pirmininko vietą. Taip jai ir pasakiau, kad ji to siekia, bet ji atsakė: „Ne, nenoriu!“. O aš jaučiu. Yra tas šeštas jausmas, kai tu jauti. Kai buvo rinkimai, Jolita ir buvo išrinkta. Tebevadovauja iki šiol, tik ar ji yra tas tikrasis bendruomenės lyderis?..

Aš buvau ir PLB Seimo narė. Buvo 2016 ar 2017 metais. Abi mes su Jolita Skinulyte oficialios PLB Seimo narės. Į PLB seimą važiuoja Jolita ir Kuršelienė atstovauti Austrijos LB. Man buvo žiauriai skaudu ir nesuprantama, kaip taip galima? Man nepranešus, kažką kitą prakišti. Aš patylėjau, nieko nesakiau.  Bet čia buvo Statuto pažeidimas. Buvo daug tokių dalykų. Keistai man atrodė, kai Jolita Skinulytė buvo ALB pirmininkė, o vokiečių kalbos nemokėjo. Dabar jau turbūt išmoko. Galvojau, kaip gali ALB pirmininkė, gyvenanti toje šalyje ir atstovaujanti bendruomenei, nemokėti tos šalies kalbos. Kaip turi kalbėtis su institucijom? Čia irgi nonsensas!

Aš iš to skaudulio, iš to pykčio, iš to pažeminimo įkūriau savo visuomeninę organizaciją –  rekreacijos ir turizmo klubą.

Turizmas ir rekreacija – tai mano hobis ir mano specialybė. Mano organizacija įkurta pagal Austrijos įstatymus – tokia pat kaip ir ALB. Dabar vystoma veikla penkiose srityse.  Tai „Austrijos lietuviai“ – čia gyvenančių tautiečių bendruomenė, joje vykstančiuose renginiuose puoselėjama lietuvių kultūra ir tradicijos; „Rojaus klubas“ kviečia į susitikimus su įdomiais žmonėmis; „Lietuviška virtuvė“ („Litauische Küche“) rengia cepelinadienius;  „Krauzės kelionės“ („Krause Travel“) organizuoja keliones, buriavimą, žvejybą, išvykas į kalnus. Ir dar organizuoju sendaikčių mugę. Visos tos atšakos turi savo logotipus, išskyrus tik „Krauzės keliones“ – dar nespėjau pasidaryti. Aišku, pati organizacija irgi turi savo logotipą.

Aš mėgtu plėstis ir einu plačiai. Noriu visur nosį įkišti ir sužinoti, kaip kas vyksta.  Esu kaip aštuonkojis, visur apsiraizgau, vis žiūriu, kur kokia galimybė.

Dalyvauju dar vienos organizacijos veikloje. Tai karitatyvinė organizacija su karine struktūra. Esu prezidento adjutantė ir ryšių tarp Lietuvos ir Austrijos karininkė.

Kuo tik aš nesu! Man pačiai juokas ima.

Bus daugiau

Angelikos Krause asmeninio archyvo nuotraukos