Metų emigrantė Angelika Krause.III.

Pabaiga
Pradžia
II dalis

– Kaip Tu visur suspėji?

– Aš nežinau. Nemėgstu sėdėti. Visą laiką turiu kažką veikti, judėti, kažką daryti. Kitaip man smegenys užvirtų nuo neveikimo.

– O Tavo organizacijos veikloje Tavo šeima dalyvauja?

– Ir vaikai, ir tėvai, ir artimiausi draugai.  Sendaikčių mugėje dirba visa šeima. Į keliones važiuoja, kas nori. Prisijungia ir kiti Austrijos lietuviai. Paskelbiu ir skrendam. Ir į „Rojaus klubą“ ateina lietuviai – juk mano namuose vyksta.

– O kas finansuoja?

–  Iš bendruomenės aukų.

– Nario mokestis mokamas?

– Nėra. Iš renginių ką surenku, iš aukų, kartais ir savo dar pridedu. Dažnai pridedu. Aš neskaičiuoju. Man patinka ta veikla. Tai mano hobis, o hobiui negalima gailėti pinigų.

– Klausiu, nes daug ką stabdo lėšų trūkumas („A, nėra finansavimo ir nieko nedarau!“)…

O, Jėzau! Nesuprantu, ko tada eina į visuomeninę veiklą!.. Visuomeninė veikla vykdoma iš asmeninių paskatų. Pats kuri, pats darai, pats ir džiaugiesi. Taip sakant, sriubą išsiverdi ir pats valgai, tik ne vienas, o su draugų būriu. Tai bendruomeniškumo, artumo kūrimas. Man patinka suvesti, supažindinti. Visur daug kontaktų turiu, pažįstamų. Kam reikia kirpejos, kam – valytojos. Man yra tai įgimta. Taip esu išauklėta, kad turiu parodyti, ką galiu ir ką moku.

Nebeturiu jokių pretenzijų. Aš ariau ir prisiariau. Bet tada tas pyktis buvo mano varomoji jėga. Ir padariau, kad esu aukštai aukštai, o jie yra kažkur toli toli, ir niekas jų nežino. Mane pažįsta daug kas, ir ambasadoriai – nuo Amerikos iki Australijos, nes aš esu ryški, pasižymiu. O kas žino Jolitą Skinulytę? Tu ją žinai?

 – Ne. Aš apie Austrijos lietuvių bendruomenę išvis nieko nežinau, tik tiek, kiek iš Tavęs.

 – Austrijos LB jau antra kadencija Jolita vadovauja.

 – Žinau dar, kad jaunųjų pianistų konkursą organizuoja…

 – Čia darė Lina Grigaitienė. Ji buvo narė, bet išėjo iš ALB. Nežinau, kiek ta bendruomenė beturi narių. Per paskutinius rinkimus prieš metus ar dvejus buvo 30 narių. O man vadovaujant buvo 180 mokančių nario mokestį.  Ten yra dabar daugiau jauni žmonės, labiau prie meno. Gal skelbiasi instagrame, nežinau, neseku. Nėjau į jų renginius, nes pati labai daug organizuoju. Pas mane nuo balandžio iki lapkričio kiekvieną savaitgalį po renginį būdavo – tai paskaita, tai iškyla į kalnus, tai Joninės, tai Lietuvos gimtadienio minėjimas, tai grilinimas, tai koks koncertas. O nuo lapkričio iki balandžio aš kas dvi savaites vis kur nors skrisdavau – po 11 skrydžių per metus. Gegužę su vyru važiuodavom į Kroatiją žvejoti ir buriuoti. Ir kviesdavom kitus drauge. Išsinuomodavom laivą, plaukdavom į žvejybą.  Abu su vyru turim leidimus vairuoti motorlaivį, buriuoti, nardyti.

– Kaip vertini dabartinę Pasaulio lietuvių bendruomenę?

– Aš pažįstu tuos žmones, tuos vadus. Jie yra dalis mūsų diasporos. Tai daugiau politizuota organizacija – užsiima ir lobizmu, ir politika. Kur tik PLB, yra kažkoks statusas. Kai klausiau, kodėl tik ALB gali būti PLB nare, o aš su savo bendruomene negaliu, man buvo atsakyta, kad kiekvienoje šalyje gali būti tik viena lietuvių bendruomenė. Pas mane FB grupėje, grubiai skaičiuojant, lankosi apie 3000 žmonių, aš visų jau net nepažįstu. Paskutinius metus tiek naujų privažiavę. Būna, ateina, mane pažįsta, o aš daugelio – ne.  Ateina po 80 žmonių į cepelinadienį, kitur ateina po 15 – į kokį seminarą.

Lietuviai čia labai susisluoksniavę, susiskirstę. Atskirai bendrauja gamyklų ir žemės ūkio darbininkai, statybininkai, ambasados darbuotojai.  Sako, ai, čia aukštuomenė. Jokia čia aukštuomenė, bendruomenė kaip bendruomenė. Vieni žino mane, kiti nemėgsta – a, ten pjankės! Tai tu nenori, negerk, ateik su pieno buteliuku! Kas nori, atsineša alaus. Kas nori, išeina anksčiau, kiti pasilieka ir tūsinasi iki ryto. Aš nieko nedraudžiu. Nesu abstinentė ir nieko neverčiu. Kas ką nori, tas tą daro. Yra renginys, ateikit, būkit kartu, draugaukit, šokit, dainuokit!

Aš neturiu daug draugų. Mano geriausi draugai liko Klaipėdoje. Čia turiu artimų nedidelį ratą.

 – Esi išrinkta Metų emigrante…

– Man parašė iš „Delfio“: „Ar galime jus įtraukti į konkursą?“ Paskui man kažkas parašė, kad balsavimas yra. Pasidalinau nuoroda. Visi mano pažįstami sukilo. Iš tikrųjų, mačiau, kad Anglijos lietuviai, turintys rodos, restoraną, daugiau surinko laikų ir širdučių, bet buvo dar komisijos balsai, ir laimėjau aš.

Aš neturiu televizoriaus jau septyneri metai, neskaitau lietuviškos spaudos, turiu tik feisbuką. Liutauras, Vokietijos lietuvis, parašė: „Angelika, sveikinu užėmus pirmąją vietą!“ „O buvo jau nominacija?“ – nustebau. Man niekas nepranešė. Visą dieną pažįstami ir draugai sveikino.

 – Smagu, ar ne? Kai pagalvoji… Aš iš seniau žinau, kaip buvai žlugdoma, o, štai, pakilai, kaip sakai, iš to pykčio, ir ką? Šaunu.

– Smagu turėti tokį titulą. Tokia euforija… Jaučiuosi įvertinta. Šešerius metus dariau, dabar nieko nebegaliu daryti dėl koronos, bet vis tiek žmonės ploja atsistoję. Ploja man, ne Austrijos lietuvių bendruomenei. Aš nesu ALB narė, esu Austrijos lietuvė, esu Angelika. Esu labai atviras, draugiškas žmogus. Tas buvimas ALB pirmininke mane taip užgrūdino. Buvo tiek daug skausmo, pažeminimo, ašarų, tos neapykantos, tos pagiežos, to storžieviškumo. Buvo žiauriai sunkūs laikai, bet aš išėjau. Tas pyktis, agresija suveikė man kaip parakas. Sakiau, aš jums parodysiu, ką galiu, jūs manęs nestumdysit! Ir parodžiau. Matot patys, ką aš darau su savo penkiomis veiklomis ir ką jie! Jie nenori, kad aš PLB būčiau…

– Man panašu, kad PLB nenori aktyvių narių. Tegu balsuoja, moka nario mokestį, bet nesireiškia aktyviai.

Bijo konkurencijos! (Juokiasi) Ne, aš nei į PLB, nei į politiką ar Seimą nenoriu. Dabar po to konkurso tuoj mane į kokią partiją ims kviesti. Bet aš liksius savimi ir su savimi.

– Dėkui už interviu. Linkiu, kad ta Tavo energija ir kūrybiškumas neišsektų.