Kaip išeivijos meilė lietuviškai kultūrai stebuklingai tampa nemeile

Janina Survilaitė

2021 metų balandžio 19 dieną „Valstiečių laikraštyje“ publikuotas A. Praninsko interviu „Ar sovietmetis – dar mūsų dabartis?“ su profesore Rasa Čepaitiene man priminė Šveicarijos senosios išeivijos kartos pranašystes, kurios stebuklingai pildosi, persislinkusios į mūsų dabartį, atnešdamos Lietuvos istorijai skaudžius praradimus…

Profesorė sako:

…į politinės galios centrą jau ateina vaikai ir anūkai tų, kurie vykdė represijas, buvo sovietinio režimo atrama, tačiau niekada to viešai nesigailėjo. Ir štai dabar tie žmonės tiesiogiai arba stovėdami kitiems už nugarų vis atviriau pradeda išstumti kovotojų už nepriklausomą Lietuvą ir totalitarinio režimo aukų atminimą…

Kai 1998 metų rudenį patriotiška  Šveicarijos išeivijos karta, kurių gyvų buvo dar dvi dešimtys, deja, jau peržengusių savo 75-80 amžiaus slenkstį, pavargusių ir pasiligojusių, manęs paprašė, kad sutikčiau kandidatuoti į ŠLB valdybos pirmininkes, nes tik manimi jie politiškai pasitiki: priklausau kovotojų dėl Lietuvos nepriklausomybės dar nuo 19 amžiaus šeimos dinastijai… Išaiškėjo, kad naujai atvykusių emigrantų tarpe yra buvusi aktyvi ilgametė komjaunimo sekretorė, stribo anūkė ir aktyvių idėjinių komunistų, sovietinio režimo kolaborantų dukra (Apie savo šeimą paaiškina pati J. Caspersen „Alpių lietuviai“ 145-149 psl. – yra jos pačios įrašas: „Senelis Juozapas Jablonskis (vyresn.) – komunistas, revoliucionierius-pogrindininkas, pirmųjų kolchozų kūrėjas Žemaitijoje. Už nuopelnus valstybė jam paskyrė paminklą… p.146) , kuri didžiuojasi savo protėviais ir veržiasi vadovauti Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) Valdybai.

Man, užsibrėžusiai greitai užbaigti ir išleisti porą savo naujų knygų, atsakomybė įsijungti į aktyvią ŠLB veiklą tikrai nebuvo lengva, tačiau, sutikau. Sutikau dar ir todėl, kad senųjų išeivių pasiūlyti darbai: padėti jiems sutvarkyti išeivijos 50 metų veiklos archyvus, atgaivinti „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraštį, padaryti tradiciniais tautines Joninių šventes ir šv. Mišių aukojimus Tėvynės totalinio režimo aukų atminimui Ciuricho katalikų bažnyčiose, įkurti lietuvišką mokyklėlę, vystyti įvairius lietuviškus kultūrinius renginius, lietuviško meno parodas ir susitikimus su atgimusios Tėvynės kultūros veikėjais – laikiau tikrąja savo pareiga (Apie išeivijos politinę-kultūrinę veiklą okupacijos metais jau buvau girdėjusi daug pasakojimų iš savo išeivio vyro ir jo likimo draugų, o viskas plačiau atsivėrė, studijuojant ŠLB archyvus – tai patvirtina mano knyga „Paralelės”, 2020 m.).

1999-ųjų Vasario 16-ąją prie konferencijos stalo sėdėjo dvi dešimtys dar gyvų senųjų išeivių, dešimtis naujų emigrantų, keliolika svečių. Buvau vieningai išrinkta ŠLB Valdybos pirmininke.

Pirmasis darbas buvo pasirengimas ŠLB 50-ečio šventei. Lietuvių – karo pabėgėlių – susirinkime 1952 metų vasario 17 dieną priėmus pagal privalomus tarptautinės konvencijos, Lietuvių chartijos ir CH civilinio kodekso (ZGB) reikalavimus sudarytus Įstatus, ŠLB tapo politiškai teisėta, oficiali, galinti Vakarų Europoje, neutralioje Šveicarijoje, pradėti savo aktyvią veiklą dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos. 

Į 2002 metais vykusio ŠLB 50-ečio Jubiliejui skirtas dovanas sėkmingai įrikiavome su dailininke, žurnaliste Birute Gujer 2001 metais išleistą naują ŠLŽ laikraštį, pagal išeivijos archyvus rengiamą spaudai dokumentinę knygą “Alpių lietuviai”, kurią su  Šveicarijos išeivijos elito: kun. prof. J.Juraičio, dr. V. Dargužo, dr. A. Kušlio, N. Prielaidos – redakcija išleidome 2005-aisiais.

2001 metais vieningu Valdybos  pritarimu įkūrėme lietuvišką literatūrinę grupę, kuriai vadovauti pasisiūlė emigrantė Jūratė Jablonskytė-Caspersen. Senajai išeivijai padedant, išrūpinau trijų mėnesių kūrybinę komandiruotę rašytojui Jurgiui Kunčinui Bazelio Werkraum Warteck menų centre, o 2001 metų birželio 3 dieną J. Kunčinas tapo naujos „Literatūrinės grupės“ Krikštatėviu. Gaila, kad rašytojo ir mano gražūs ketinimai ateityje grupę pavadinti lietuviškos knygos klubu „Knygnešys” taip ir pasiliko svajone, nes klubo vadovė tam kategoriškai pasipriešino. Ją supratome, nes sėkmingas ilgametis komjaunimo sekretorės įdirbis, kolaboraujant sistemai, jos smegenyse žodis „knygnešys“ dar vis tebeprilygo keiksmažodžiui.

2001 metais Ciuricho irklavimo klube surengėme nuotaikingas, su kupolinių atributais Jonines; 2001 lapkritį jauniausia išeivijos lietuvaitė I. Čaplikas (g. 1948) suorganizavo lietuviško stiklo parodą-pardavimą Ciuricho Baltic design centro klube; 2004 metų kovo 16 dieną įvyko knygos klubo vakaronė, skirta „Knygnešio“ dienai; 2004-ųjų vasarą dr. Vaclovo Dargužo namuose Thune buvo pristatyta mano parašyta ir parengta spaudai knyga „V. Dargužas: Mylėsi Lietuvą iš tolo”; Ciuriche M. Zako memuarų knyga vokiečių kalba „Ohne Wasser durch die Wüste Gobi” (Be vandens per Gobi dykumą) dalyvaujant autoriui. 2005 metų balandį įvyko pirmosios lietuviškos mokyklėlės Ciuriche atidarymas, vėliau Stoholmo lietuviškų tautinių šokių kolektyvo „Baltija“ ir Utenos folklorinio ansamblio „Levinda“ pasirodymai; dailininkės B. Gujer parengta Europos lietuvių emigrantų vaikų piešinių paroda; Lietuvos fotomeistrų paroda Berne; 2005 metais – mano parašytos dokumentinės knygos „Alpių lietuviai“ pristatymas; 2006 rugsėjį Ciuricho katalikų akademijos rūmuose vertėjas Markus Roduneris pristatė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romano  „Ragana ir lietus“ vertimą į vokiečių kalbą „Die Regenhexe”…

Veikla, garsinanti lietuvišką kultūrą, įsibėgėjo sėkmingai, tęsdama išeivijos 50 metų vykdytus tautinius tikslus, suteikdama senajai kartai džiaugsmą ir pasitikėjimą…

 Tik štai – nenumatyta likimo ironija! 

2006 metais išėjau į pensiją, atsisakiau toliau kandidatuoti į ŠLB valdybą ir ŠLB pirmininke tapo ta pati buvusi komjaunimo sekretorė ir ėmė tęsti savo komjaunuolišką propagandinę veiklą.

Pirmiausia ji ŠLB  narius suskirstė į aktyvius ir pasyvius (Tikrai buvo graudu matyti, kai nusipelnę Lietuvai išeivijos visame pasaulyje žymūs mokslininkai ėmė klausinėti, ar jie savo įkurtoje Bendruomenėje dar tebėra aktyvūs, ar  jau tapo pasyvūs/nereikalingi…).

 ŠLB 50-ečiui kunigo profesoriaus Jono Juraičio ir dr. V. Dargužo paruoštą jų politinės veiklos Šveicarijoje pranešimą, kurį kaip valdybos pirmininkė perskaičiau Jubiliejaus iškilmėse, iš Bendruomenės  internetinio istorijos puslapio tuojau pat išmetė, ištrynė ir visų ŠLB įkūrėjų – žymių pasaulyje mokslininkų – vardus. Tokius veiksmus turėtume vadinti tikruoju vardu: komjaunuolišku vandalizmu, tačiau dešimt metų ginu išeivijos vardo išniekinimą, nes juk kažkas turi ginti nuo sunaikinimo išmintingiausios, doriausios, demokratiškiausios  ir patriotiškiausios Tautos dalies vardo šventumą.

 Už kiekvieną organizuotą renginį privalėjo  apmokėti Lietuvos biudžetas. Apie tai plačiau:

Išeivijos lietuviai gavo naują vardą – antroji ekonominių emigrantų banga. 

Istorija liudija, kad nuo 16 amžiaus iki 1990-ųjų lietuviai į Šveicariją vyko tik siekti mokslo ir politinių žinių arba gydytis, o senoji išeivijos karta save laikė politiniais pabėgėliais nuo okupantų sunaikinimo. Pagal J. Caspersen asmeninį įvertinimą, visi tapo vienodi – „ekonominiai emigrantai“. „Mes – trečioji Šveicarijos lietuvių emigrantų banga!” – kuo garsiau iš visų tribūnų be jokių sąžinės priekaištų ėmė rėkauti naujoji ŠLB pirmininkė… 

Iš ŠLB Literatūrinės grupės sąmoningai ištrintas Tautai brangus „Knygnešio” vardas, o Knygos grupė staiga tapo ne Bendruomenės, o  asmeniška  J. Caspersen nuosavybe…

ŠLB įkūrusių mokslininkų redaguota knyga „Alpių lietuviai. Alpenlitauer”, atspindinti jų istorinę kovą prieš okupaciją, dabartinės pirmininkės atvykusiems naujiems emigrantams nuolat pristatoma kaip melaginga, tendencinga, su iškraipytais istoriniais  faktais, neatitinkanti tikrovės. (Jūratės Caspersen komentaras Janinos Survilaitės straipsniui „Dar kartą apie išeivijos atminties ženklus“ – Šveicarijos lietuvių bendruomenė (lietuviai.ch)

Išeivijos politinio nužeminimo viršūnė pasiekta, kai lietuvių karo pabėgėlių / išeivių elito teisiškai 1952 m. vasario 17 dieną įkurta ŠLB, paskutiniems jos kūrėjams mirus, nuo 2010 metų piktybiškai  pasaulio spaudoje apšaukiama nelegalais/pogrindininkais, savo organizaciją įkūrę 1950 metų rugpjūčio 20 dieną be jokių ĮSTATŲ. Visas šis šmežtas tęsiasi jau dešimt metų ir, matyt, niekada nesibaigs, nes visi išeivijos išsaugoti dokumentiniai archyviniai įrodymai nublunka prieš komjaunimo sekratorės propagandą, kurią (o ne išeivijos archyvus!) „pripažįsta” LR institucijos…

Taigi tokie pažodiniai išeivijos pranašavimai, tik būsimuoju laiku, 1998 metais ištarti žymių Vakarų Europos mokslininkų išeivių, kad „…į politinės galios centrą ateis vaikai ir anūkai tų, kurie vykdė represijas, buvo sovietinio režimo atrama, tačiau niekada to viešai nesigailės”, pranašiškai, šimtu procentų, išsipildė – kolaborantų anūkams  ir vaikams pavyko sėkmingai okupuoti ir sąmoningai perrašyti net išeivijos istoriją…