Jonas Biliūnas Vokietijoje ir Šveicarijoje

Tai kiek mažiau žinomas Jono Biliūno (1879–1907) gyvenimo etapas. Apie jį daug papasakoja jo rašyti laiškai. Iš 1903 metų liepos 22 dieną rašyto laiško Augustinui Janulaičiui sužinome, kad 1903 metų liepos 21 dieną J. Biliūnas  atvyko į Tilžę. Šiame mieste rašytojas buvo iki spalio 19 dienos. Jis čia pradėjo mokytis vokiečių kalbos ir nutarė šį tą rašyti. J. Biliūnas Tilžėje laukė semestro pradžios Leipcigo komercijos mokykloje. Susitiko su Morta Zauniūte (1875–1945) ir Jurgiu Šauliu. Pastarasis  balandį atvyko pakeisti Juozą  Bagdoną ir ėmė redaguoti „Ūkininką“. Bet netrukus redagavimą perėmė Jonas Biliūnas. Bet tai truko neilgai.

1903 metais rašytojas, pasidavęs artimųjų įkalbinėjimams ir pasirūpinęs stipendija, išvažiavo į Leipcigą studijuoti komersanto profesijos.  Reikėjo juk amatą įsigyti. Bet J. Biliūną traukė literatūra. Laisvės pojūtis, muziejai, knygynai, bibliotekos, teatrai, nors viskam trūko pinigų, viliojo kūrėją. „Esu įsimylėjęs į užsienio gyvenimą. Ant manęs jis daro gerą įspūdį ir net turi įtėkmę ant darbo. Nežinau tik, kaip ilgai pagyvensiu, nors dar taip greitai nenorėčiau grįžti. Turiu daug darbo ir daug projektų, kurie galbūt ir pasibaigs svajonėmis tik,”- rašė viename laiške Jurgiui Šlapeliui. Joną Biliūną žavėjo Leipcigo universiteto knygynas. Jame tarp knygų jautėsi  „tartum bažnyčioje”.

   Tačiau tuoj pat J. Biliūnui iškilo esminė dilema: „Aš ypatiškai labai jautrus žmogus, dėl to, savo saiku kitus matuodamas, dažnai galiu apsirikti. Mane ypatiškai per daug siauru žmogu[m] nelaikyk. Kad būčiau siauru, nekentėčiau taip daug dvasiškai dėlei literatūriškos ir partinės etikos (teisybė, dar neišdirbtos). Šitie klausimai mane visą pusmetį jau kankina. Kad kiekviena politiška partija, norint pasisekimo, turi būt siaura, tą maždaug pripažįstu, nes svyruojančios partijos politikoj, abejoju, kad būtų turėję kada pasisekimą. Bet tai apie politikus, kurie ant sienos lipa, nieko nežiūrėdami. Bet ką daryti nepolitikams arba tokiems menkiems politikams kaip aš, kurie nors pripažįsta žinomos partijos pamatus, vienok daugiausia yra žmonėms jausmų, kuriuos labiau prie savęs traukia ne politika, bet dailės literatūra arba tam lygūs dalykai, kurie labiau norėtųsi rašinėti ne politiškus ar ekonomiškus straipsnius, bet ką nors mėginti iš dailos literatūros arba jos istorijos; kuriems rūpi ne taip politika, kaip žmogaus dvasia, jo psichika? Ką išrinkti? Prie ko linkti? Kur nauda didesnė būtų? Ar ne svarbesni už ypatiškus palinkimus visūmenės reikalai?” (kalba netaisyta – J. B)

Dilema greitai buvo išspręsta – nugalėjo prigimtinis pašaukimas kurti. Teigdamas, kad kultūros darbas yra toks pat garbingas kaip visuomeninis ir vildamasis, kad po spaudos atgavimo inteligentija galės pragyventi „plunksna mintant”, J. Bilūnas pasirinko literatūros studijas. Apsispręsti padėjo ir liga – susirgo džiova. Be to, taip pasirinko turbūt ir dėl to, kad jį žeidė prasidėję nesutarimai socialdemokratų partijoje, kuriai priklausė, politikų vadovavimasis asmeniniais interesais. Tai prieštaravo Biliūno nuostatoms „nė vieno nevaržyti partyviškais apynasriais ir virvėmis”, būti tolerantiškam, kritiškam ne tik kitų, bet ir savo atžvilgiu. Rašytojas metė komercijos mokslus ir pradėjo studijuoti vokiečių ir lenkų literatūrą Ciuriche.

  1903 metų pabaigoje–1904 metų pradžioje subrendo nauja Jono Biliūno dvasios krizė. Daugybė laiškų liudija, kad jo pasaulėžiūroje ir charakteryje pradėjo blėsti jaunatviškas kategoriškumas, įkarštis, įsitikinimas savo teisumu, užleisdami vietą abejonėms, svarstymams, dramatiškiems apmąstymams.

Atrodė, kad Jonas Biliūnas pasitraukė iš socialdemokratų partijos ir galutinai atsidėjo literatūrai: 1904 metų vasario 12 dieną rašytojas rašė V. Kapsukui: „Nežinau, kaip kiti, o aš visai nuo politikos ir partijos nusišalinau: atsibodo ji man, nervus suardė – nesinori nė kuo iš tų dalykų užsiimti, nors ir pirma iš manęs partijos politikas ir agitatorius buvo labai menkas <…> Daug ramiau juočiuosi universiteto knygyne, tarp leksikonų, senų knygų –  nėra ten nė pykčių, nė konkurencijos – ramu kaip bažnyčioje”.

Bet gyvenimas susiklostė ne taip, kaip norėjosi. Literatūros darbas nešė skurdą ir badą. Vargo ir nepritekliaus dienos tęsėsi iki mirties. O tai atitraukdavo nuo kūrybos, stumdavo į neviltį. O ir socialdemokratai jo nepaleido. Prikalbino bendradarbiauti lietuvių moksleivių laikraštyje „Draugas”. Pirmasis numeris išėjo 1904 metų gegužės mėnesį. Jame buvo Jono Biliūno apsakymėlis „Pabėgėlis” ir „Laiškas iš užsienio”.

  Pastarajame apsakyme rašytojas kviečia lietuvių jaunimą važiuoti į užsienį mokytis, kad žmogus pajustų laisvę galvoti. Jis siūlo važiuoti iš carinės priespaudos ir todėl, kad užsienyje žmogus mokosi mylėti savo kraštą: „Matydamas, kaip čia visi myli mokslą, pradedi ir pats daugiau dirbti, pradedi tu jį mylėti, jam pasišvęsti, stengdamasis prašalinti tinginį ir apatiją… Lengviau daros ant širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą <…> Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus”.

  Nuo trečio numerio (1905 metų sausio mėnesio) laikraštis „Draugas” iš moksleivių laikraščio tapo socialdemokratų laikraščiu. Tuomet J. Biliūnas visiškai nuo jo pasitraukė, grįžo prie literatūros reikalų. 1905 metų pirmoje pusėje rašytojas karštligiškai dirbo: sukūrė noveles „Žvaigždė”, „Nemunas”, „Vagis”, „Laimės žiburys”, „Kliudžiau”, parašė poleminį straipsnį „Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraiškų, kritikavo elementarų meno ir tikrovės supratimą, akcentavo rašytojo asmenybės, jo intelekto ir jautrios širdies vaidmenį kūryboje.

 „O juk labai svarbu, jeigu jau ne svarbiausias, dailiosios literatūros tikslas kaip tik ir yra, kad ji ne tik skaitytojo protą judintų, bet žadintų ir tobulintų jo jausmus, gaivintų jo širdį, vestų jį prie dailos, prie gero”.

         Per daug nesisielojo ir buvę draugai socialdemokratai. Jiems Jonas Biliūnas jau buvo ne savas žmogus. Jį tokiu buvo dirbtinai padaręs V. Kapsukas, neturėdamas ko geresnio darbininkams pavyzdžiu duoti: „Sunkios ligos nukankintas, nusilpusiu kūnu ir siela, jis ieškojo sau kito, amžinojo gyvenimo ir tarėsi jį radęs”. V. Kapsukui tai atrodė, kaip sielos nusilpimas. Vaižgantui tai atrodė atvirkščiai, kaip sielos įsigalėjimas kūnui silpstant. Jono Biliūno skaisti, artistiška, dailiška siela, kuri laiką apžerta svetimais jai politikos pelenais, tik per ligą apsivalė ir blykstelėjo  pirmykščiu skaidrumu.  

             1904 metais J. Biliūnas sugrįžo iš Leipcigo su paūmėjusia tuberkulioze. Nepasidamas negalavimų, 1904-ųjų rugpjūčio 4 dieną jis vedė  Juliją Janulaitytę: „Mano vestuvėse niekas nenorėjo dalyvauti, tik Augustinas ir Verutė. Užkinkę porą arklių į šienvežimį, Jurgis, Petras ir dvi pamergės (Verutė ir Emilija Brazdytė – J. B) per visus laukus nudūmėme į Kairius, už kelių kilometrų nuo Degimų. Kelionė buvo ypatingai graži. Koplytėlė buvo ant ežero kranto, miške su daugybe paukščių. Žavinga vieta. Pas kleboną užėję pasirašėm, paskui koplytėlėj prie muzikos išgverusių vargonų atlikome ceremoniją” (Julija Bilūnienė- Matjošaitienė, Meilė Lukšienė. Laiko prasmės. Vilnius, 2004, p.81).

Šiaulių klebonas buvo labai formalus. Reikėjo atlikti išpažintį. Jonas Biliūnas Šiauliuose buvo pagarsėjęs kaip didelis cicilikas, bedievis. Buvo Panevėžyje protingas kunigas Povilas Korzonas (1878–1943). Jaunavedžiai nuėjo pas jį pasitarti. Atsiminimuose Julija rašė, jog jos išrinktasis sakęs kunigui nenorįs veidmainiauti. Dvasininkas parašė laišką, kurį jaunavedžiai turėjo nuvežti klebonui į Šiaulius. Po vestuvių kuriam laikui sutuoktinių keliai išsiskyrė. 1904 metais Julija išvyko į Charkovo universitetą laikyti egzaminų eksternu.     

                Sveikatą alinanti džiova rašytojui trukdė susikaupti kūrybai. Vildamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 metų rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą. Ten grožėjosi gamta, sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet „medega beletristui guli” Lietuvoje.

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas  

Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka