Kuo turtinga Šveicarija?

Janina Survilaitė

Klausia šiuolaikinis Vakarų Europos mokslininkas dr. Gerhardas Schwarzas ir atsako: „Šveicarija turtinga ne pinigais“. Ji turtinga išvystyta chemijos, farmacijos ir mašinų pramone, nerpriklausomais šalies energetiniais ištekliais, patikimomis laisvanoriško draudimo garantijomis. Prie Šveicarijos turtų mokslininkas prikaičiuoj ir šalies piliečių punktualumą, diskretiškumą, patikimumą, švarą, rūpestingumą, tvarką, tradiciškai sąmoningą krašto resursų tausojimą Nė vienos pasulio šalies piliečiai privačioje ir politinėje erdvėje neturi taip puikiai susiderinusių teisės ir demokratijos…Taigi, kiekviena šalis turi būti turtinga ir susipratusiais sąmoningais piliečiais…

Tuo metu, kai Lietuvoje vyksta nesutarimai, kam galima suteikti ar nesuteikti Lietuvos pilietybę, Šveicarija išskiestomis rankomis priima  viso pasaulio talentus: sportininkus, meno ir kultūros pažibas, novatorius ir mokslininkus išradėjus, be jokių išlygų suteikdama jiems pilietybes, didžiuodamasi, kad jie pasaulyje toliau garsina Šveicariją.

Senoji lietuvių išeivijos Šveicarijoje karta vis prisimindavo artimai pažinusi žymiausią 20-ojo amžiaus vokiečių rašytoją, Nobelio premijos laureatą (1946) Hermaną Hesse (1877–1962), 1924 metais džiaugsmingai priėmusį Šveicarijos konfederacijos pilietybę ir tapusį lygiaverčiu Alpių šalies piliečiu ir rašytoju. Pats H. Hesse sakė, kad Šveicarijos kantonas Tesinas jo gimtine tapo nuo 1919-ųjų iki mirties.

Tesino Garbės pilietis, ŠLB narys nuo 1952 metų, lietuvis kunigas, Lugano klinikos kapelionas (1957–2007) Albinas Arminas (1919–2007), Tesino katalikų su meile vadintas: „kapelionu lituano“, lietuvių bendruomenei vis pasakodavo apie savo pažintį su H. Hesse, prisimindavo rašytojo nuotykius, jam laipiojant Alpių kalnų labirintais.

Nors H. Hesse gyvenimo ir veiklos biografija plačiai išdėstyta internete, tačiau apie jo nuotykius kopiant pavojngomis Alpių kalnų keteromis daugiausia aprašymų suradau šveicarų medijų archyvuose. Rašytojas nebuvo alpinistas profesonalas, tačiu aistringas keliautojas, savarankiškai pasirengęs ilgalaikiams žygiams į Šveicarijos Alpes. Jį gerai pažinę šveicarai pasakojo, kad didžiausio įkvėpimo jo kūrybai teikė kalnai, nes, paklaidžiojęs jų labirintais, savo rankraščiuose išliedavo nepaprasto skaidrumo, liūdesio ir džiaugsmo eilutes:

Saulė kaitriai kepino mano išlepintą odą, augalų dygliai brėžė ant mano kojų raudonų „brėžinių“ tinklus; keliai ir klubai nuolat kliuvo, daužėsi į atsikišusių kietų kaštonų kamienus ir dar kietesnes uolas, palikdami žaizdas. Bet aš buvau nusiteikęs linksmai, dainuodamas ėjau į tą laukinį gamtos prieglobstį. Veržiausi į aukštį, į stačius uolų smaigalius, nuo kurių galėjau pažvelgti gilyn, į žydrąjį ežero mėlį. Kalnų uoloms aš sugalvodavau naujus vardus ir džiaugiausi kiekvienu kraujuojančiu įbrėžimu mano blyškioje minkštoje odoje. Tai buvo džiaugsmingos vaikiško pasismaginimo valandos… („Viena išvyka“)

Kas yra skaitęs H. Hesse pasaką „Paslaptingasis kalnas“, atpažins ir vieną Gialo viršukalnę Tesine su stačiu aštrių akmenų šonu. Pasakos veikėjas Cesko Biondi, vedlys be patento, nori ją įveikti pirmasis:

Patamsyje dunksantis kalnas tapo jam vis mielesnis, tačiau pražūtingoji meilė nėra iškart pasiekiama, baugusis kalnas vis iš naujo rodė keliautojui savo užslėpto žavesio lobius ir nesipriešindamas šį vienišąjį keleivį prisileido arčiau savęs…

H. Hesse genialiai aprašė, kaip tarp kalno ir žmogaus užsimezga beveik erotiškas ryšys… Prieš pasiekiant viršūnę, pakilęs vėjas pastvėrė Biondli skrybėlę, šis, bandydamas ją sučiupti, atliko klaidingą žingsnį ir nuslydo žemyn… Šioje pasakoje rašytojas perteikia savo kalnų laipiotojo ir keliautojo patirtį.

Visoje Hermanno Hesse kūryboje daug puikiai pavaizduotų scenų ir įspūdžių, kada jis laipiodamas, dažniausiai nuogas, kalnų labirintais pajausdavo savo kūnišką sąjungą su kalnais ir uolomis, savo pavojingus žygius papildydamas vis naujais atradimais. Šveicarų rašytojas Emilis Zopfis aprašo Hesse keliones Tesine, Arscegno kalno viršūnėmis 1907 metų pavasarį. Pagrindinę to kalno trasą vietiniai tebevadina Monte Verita  – „Nuogųjų šokėjų“ keliu, nes ten buvo įsikūrusi menininkų kolonija. Ant kalno Hesse praleido keturias savaites, besimaitindamas uogomis, rūgštynėmis ir riešutais. Čia jis užmezgė draugystę su poetu ir gamtos filosofu Gusto Greseriu, įsikūrusiu miško uoloje. Tą pažintį patvirtina Hesse užrašyti žodžiai:

Mūsų žmonijos gyvybingumo regeneracija gali būti priklausoma nuo gamtos teikiamo maisto mūsų skrandžiui ir mūsų nuogam kūnui.

… keliaudamas padais ir keliais pajaučiu Žemės vilnis, slėnius, pakilimus ir žemės raukšles, taip švelniai ir gražiai tave glostančias lyg mylimojo ranka glostytų mylimosios kūną…

Kelis metus Hesse šeima gyveno Gajenhofe, prie Bodeno ežero. Tuo metu Amdų kalnuose buvo įsikūręs pažangių visuomeninių reformų Vakarų Europoje judėjimo centras. Utopistai, rašytojai, dailininkai ir muzikai įsikurdavo kalnų kaimuose ir, ieškodami harmonijos su gamta savo kūnui ir dvasiai, stengdavosi išbandyti tuo metu populiarias utopines visuomeninio gyvenimo formas. H. Hesse tai ypač patiko, o vietiniai Gajenhofo gyventojai rašytojo atminimui pastatė bronzinį paminklą…

Tačiau Hermanną Hesse labiausia traukė kalnai pietinėje Šveicarijoje:

…pereidamas Alpes, aš pajaučiu naujos šilumos dvelksmą, skambios kalniečių kalbos tonus, pamatau pirmąsias vynuogynų terasas, gausiai išsibarsčiusias, besipuikuojančias gražias bažnyčias ir koplyčias, kurios jaudina ir švelniai primena gyvybingą lyg tikrosios motinos artumą. („Bažnyčos ir koplyčios Tesine“).

Atrodo, kad Hesse įpratimas kalnuose laipioti nuogam, atvėrė naują „kalnų nudizmo“ istoriją, kurios malonumais mėgaujasi ir 21-ojo amžiaus alpinistai. Apencelio kantono kalnuose ėmė vis dažniau save pamaloninti kaimynystėje gyvenančių vokiečių turistai. Vietinių nuostabai, save vadinantys „natūralistais“ dažnai vaikščioja nuogi, o policijos perspėjimus atremia argumentais:girdi, šalyje nėra įstatymo, draudžiančio vaikščioti plikiems. Apsiavusiems tvirtais kalnų batais, ant nuogų pečių užsidėjusiems sunkiasvores kuprines – jiems esą be galo patogu ir malonu jausti šviežią Alpių kalnų dvelksmą…

Viename laiške savo bičiuliui rašytojui Tomui Manui Hermannas Hesse rašė: Bekeliaudamas kelias dienas aš įgavau slogą, ėmė kankinti ne tik gerklės, bet ir mano namų Tesine ilgesio skausmas...

Tai aiškiai padvelkia naujos Hermano Hesse Tėvynės artumu ir meile jai.