Tikėjimų tiesos Alpių šalyje

Janina Survilaitė

Keturkalbė ir keturtautė Šveicarijos valstybė – išskirtinė kiekvienos tautos savasties branginimu, santarve ir tolerancija šalies kalboms, kultūroms, mentaliteto ir religinio tikėjimo skirtumams. Čia šimtmečiais praktikuojamos viso pasaulio religijos, nes šveicarai žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo tautybės, privalo turėti į ką atsiremti ir sustiprinti dvasią. Tada ir kūnas taps tvirtesnis, atsparesnis ligoms, negalavimams ir negandoms. Senoji šveicarų karta labai religinga, niekada nesipykusi su Dievu. Pakalbėjus su senuku šveicaru, tuojau pat pajunti, kaip jam svarbi pati Dievo buvimo idėja.

1952 metais, tik sukūrę oficialią teisinę Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB), lietuviai karo pabėgėliai išsikėlė sau užduotį visomis galiomis Vakarų pasauliui parodyti priverstinės okupacijos žalą Baltijos šalims. Tačiau Šveicarijos vyriausybė, būdama labai atsargi naujai  politinei pokario atmosferai, aštresnių politinių reikalavimų išeiviams kelti nerekomendavo:

Mums reikia dar palaukti, gerai įsitikinti ir pažinti Sovietų sąjungos vedamą politiką„, – patarinėjo jiems šalies valdžios atstovai.

Iš tikrųjų Vakarų Europoje sovietų skleidžiama propaganda kūrė labai patrauklios, atitinkančios visas žmogaus teises ir pareigas, valstybės įvaizdį, deklaravo melagingą, neva „taikiai ir demokratiškai vadamą savo politiką…“

„Pirmaisiais pokario metais pamatėme, kad mūsų skundai dėl okupuotos Tėvynės skriaudų šveicarams ilgai pasiliks nesuprantami, tačiau, kai savo demonstracijose iškeldavome plakatus su užrašais: „Prašome nedrausti, o grąžinti mums katalikišką TIKĖJIMĄ!“,  – sukrusdavo visi ir tuoj pat įsijungdavo į mūsų gretas…“ – pasakojo senoji karta.

Tikėjimo tiesų uždraudimas Sovietų sąjungoje buvo pirmasis ženklas šveicarų visuomenei, skaudžiai iki širdies gelmių juos palietęs, nes niekas negalėjo įsivaizduoti, kad pasaulyje gali egzistuoti tokia santvarka, kuri varžytų tikėjimo laisvę.

Romos katalikų ir reformatų tikėjimą Šveicarijos piliečiai apytikriai pasidaliję pusiau, o svetimų, su imigrantais atkeliavusių tikėjimų gausiausią dalį sudaro islamas. Musulmoniškos bendruomenės – turkai, albanai, egiptiečiai, iraniečiai ir pakistaniečiai – šalyje gausios nuo senų laikų. Musulmonai savo tikėjimo tiesų Šveicarijoje negarsina – apie juos Ciuricho miestas sužino dėl kasmet švenčiamo ramadano ir gatvėmis vaikštančių skarotų moterų arba kai šie įsivelia į diskusijas su švericarų valdžia – ar būtina mokinėms ir studentėms dėvėti skaras ar burkas arba ar būtina prie kiekvienos mečetės pristatyti minaretų, kurie sujauktų preciziškai darnią miesto architektūrinę panoramą? Taip Šveicarijos dešniosios liaudies partijos 2009 metų inicijuotame gyventojų referendume susidūrė demokratijos ir teisinės valstybės interesai, ir šveicarai tvirtai pareiškė: „Minaretai simbolizuoja grėsmę mūsų tapatybei, o jų uždraudimu mes pareiškiame, kas šiuose namuose šeimininkai…“ Akyvūs politikai drąsiai tarė: „Mūsų šalyje musulmonų aiškiai per daug..!“

Laimėjusi referendumą, referendumo įkvėpėja didžiausia dešnioji  Šveicarijos partija šventė demokratijos triumfą: „Paskutinį žodį taria  tautos dauguma – be jokių „jei“, ir be jokių „bet“!

Ne islamo tradicijos pergale baigėsi ir referendumas, įvykęs 2021-ųjų metų pavasarį, kai CH Sąjungos taryba mėgino padaryti nuolaidą musulmonų bendruomenės moterims, norinčioms be jokių suvaržymų nešioti skaras ir burkas. Sąjungos taryba siejo viltis su šveicarėmis moterimis, kurios balsuoja aktyviau,ir, atrodė, bus tolerantiškesnės ir labiau užjaus musulmones, tačiau ir šį kartą didesnė dalis moterų, pasisakė už draudimą nešioti viešumoje  skaras ir burkas. Jau prieš referendumą susibūrusios gatvėse, šveicarės garsiai piktinosi: „Negalime žiūrėti, kaip skarotos turkės, apsikrovusios pirkinių maišais, pagarbiai atsilikusios tripena paskui savo vyrus…“

Antra didelė religinė bendruomenė – žydai. Ji atvirai praktikuoja savo tikėjimą, aiškina ir skelbia tikėjimo tiesas, tvirtindama, kad žydų integracijos sėkmė yra pagarba šaliai, kurioje jie gyvena. Jie teigia, jog  kiekvienas žydų bendruomenės narys privalo mokėti ne tik oficialią vietinę kalbą, bet ir dialektą, ir gerbti šalies įstatymus.

„Šalies įstatymai aukščiau religinių įstatymų!“ – skelbia žydų šventoji knyga – Tora, o tai atliekama neprarandant tautinės tapatybės.

Išsamią medžiagą apie žydų bendruomenę dažnai skelbia vietinė spauda ir statistiškai pateikia faktus, kad 20 amžiuje Šveicarijoje jau gyveno virš trijų dešimčių tūkstančių žydų, iš kurių dešimtis tūkstančių Ciuriche, viename iš nedaugelio Europos miestų, nesusitepusių holokausto krauju. Trijuose miesto kvartaluose savo tikėjimo tiesas skleidžia didžiausia Vakarų Europoje žydų ortodoksų bedruomenė, turinti savo sinagogas, parduotuves, vaikų darželius, mokyklas, senelių namus, knygynus, restoranus. Bendruomenės žydai valgo košerinį maistą ir nevaržomai nuo penktadienio vėlumos iki šeštadienio vakaro švenčia šabą.

Ortodoksiniai žydų kvartalai gyventojus ir svečius traukia gana neįprastais vaizdais: gatvėmis pėsti ir dviračiais zuja barzdočiai plačiomis juodomis skrybėlėmis, juodais kostiumais, žemę siekiančiais juodais apsiaustais, pro kuriuos švysčioja baltos pėdkelnės ir tradicinių žydiškų marškinių virvelės. Vėjyje plaikstosi ties smilkiniais pasuktos juodos plaukų sruogos, o pakaušiai pridengti mažomis juodomis kepurėlėmis –  kipomis. Juodais kostiumėliais, baltais baltinukais aprengti ir kipeles užsidėję zuja ir maži, ir paaugliai juodaakiai berniukai, kurių priedermė – kiekvieną šeštadienį su tėveliais lankytis sinagogoje.

Žydės išsiskiria ilgais, tamsiais sijonais, žemakulniais, uždarais, juodais bateliais, perukais arba dideliomis apvaliomis, tamsiaspalvėmis beretėmis – jų apranga yra ne tiek religinio, kiek savitos kultūros išraiška. Skubančius gatvėmis žydus galima atpažinti iš nieko aplink nematančių veidų. Tenka pripažinti, jog žydų sielos yra užsisklendusios savo ypatingame – išskirtinio, švaraus ir teisingo gyvenimo būdo – mikropasaulyje…

Išskirtinių miesto gyventojų papročius ir tradicijas: košerio ir šabo griežto laikymosi režimą, tuoktuvių papročius, pasitikint patyrusių piršlių paslaugomis, ir, susituokus, būtinybę turėti vaikų, moterų ritualinį apsišvarinimą“  – dalykus, kurių neturi kitataučiai, dažnai aprašo šveicarų spauda.

Ciuricho rabinai niekada nepamiršta paaiškinti, kad žydai išskirti Dievo ne todėl, kad yra pranašesni už kitas tautas, o tik dėl to, kad rodytų pasauliui teisingo ir švaraus gyvenimo pavyzdį.

Šveicarų vyiausybė stengiasi sudaryti žydų tikėjimui reikalingas išskirtines sąlygas: netoli sinagogų pastatyti keli nauji daugiabučiai su įrengtais specialiais automatiniais liftais, kuriais galima puikiai naudotis šabo dienomis, kada žydui draudžiama pačiam spustelėti elektros mygtuką. Virtuvėse įrengtos dvi zonos: atskirai pieniškiems ir mėsiškiems patiekalams gaminti dėl košerio reikalavimų. Pirmuose gyvenamų namų aukštuose įrengtos košerinių prekių parduotuvės.

Taikus, švarus, draugiškas industrinis-ekonominis ir kultūrinis Ciurichas savo įvairove traukia tūkstančius miesto svečių ir turistų.

Pokaryje lietuviai išeiviai, gyvenę ar studijavę Ciuriche, kas sekmadienį visada rinkdavosi tose pačiose puošniose katalikų bažnyčiose, kurioms kasmet buvo ir yra mokamas bažnytinis mokestis, pagal parapijos atsiųstas sąskaitas.

Savo tautietes išeives 1990-ųjų metų šv. Kalėdų mišiose irgi pirmą kartą sutikau Ciuricho Motinos gailestingosios bažnyčioje. Tada buvau pati pirmoji iš Tėvynės atskridusi „lietuviška kregždė“…