Kai pasaulio galingieji savo istorijos puslapius atverčia…

Janina Survilaitė

Esu rašiusi, jog politiškai reikšminga istoriko publicisto Juozo Brazausko knyga „Šveicarų ir lietuvių pėdsakais“ (2020) dar kartą patvirtina, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 1952 metų vasario 17 dieną teisinio įkūrimo procesą išeiviai iki mirties laikė svarbiausiu ir reikalingiausiu, nes tik griežtai laikydamiesi tarptautinės konvencijos,, galėjo siekti aiškių politinių tikslų ir taip tapti okupuotos Lietuvos alternatyvia diplomatijos atstovybe Laisvąjame pasaulyje, tvirtai atsistojant vietoje sovietų sunaikintos įžvalgios ir išmintingos Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje.

Šiandien, kai Ženevoje susitinka JAV prezidentas J. Baidenas su Rusijos prezidentu V. Putinas, noriu priminti, kokią jaudinančią įtampą kovose prieš Tėvynės okupaciją teko pergyventi senajai Šveicarijos išeivijai, besiruošusiai JAV R. Reigeno ir M. Gorbačiovo susitikimui Ženevoje 1985-ųjų lapkrityje. Praėjo 35 metai, nė vieno ŠLB įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe, didžiausiu jų kovų Atminimo turtu liko išsaugotų archyvų faktai.

1985 metais JAV prezidento R. Reigano sustikimo su Sovietų Sąjungos generaliniu  sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje proga ŠLB valdyba parašė memorandumą Šveicarijos (CH) vyriausybei. Jame buvo rašoma:

… Šveicarijos lietuvių Bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų susitikimo proga, prašo  Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą.

1985 metų lapkričio 26 dienos rašte iš Šveicarijos sostinės Berno Šveicarijos vyriausybės 1-ojo politinio skyriaus vadovas F. Pianca ŠLB valdybos pirmininkui N. Prielaidai atsakė:

„Pone Pirmininke, Departamento šefo prašomi, mes patvirtiname gavę Jūsų ŠLB atsišaukimą (mermorandumą) Šveicarijos vyriausybei Reigano-Gorbačiovo susitikimo Ženevoje proga. Šveicarų vyriausybė dažnais atvejais yra patvirtinusi, kokią vertę ji teikia asmens ir tautų laisvei. Kaip jūs konstatuojate savo memorandume, Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir ateityje. Savo pokalbiuose su Generaliniu Sekretoriumi Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos Prezidentas nepraleido progos priminti glaudaus ir nepertraukiamo ryšio, kuris egzistuoja tarp lasvės ir tarptautinio saugumo garantijų. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mūsų pagarbos pareiškimą“ (Rašto orginalo prancūzų kalba kopija yra Janinos Survilaitės knygoje „Alpių lietuviai“, p. 168).

Galima įsivaizduoti, kokį džiaugsmą lietuviams suteikė Šveicarijos Vyriausybės raštas! ŠLB valdyba tuojau pat nusiuntė padėką CH Vyriausybei. Kovingai ŠLB atviras politinės tiesos pripažinimas suteikė jėgų tęsti toliau savo kovą dėl Lietuvos okupacijos padarinių. 

1986 metais įvyko saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Berno „Bristol“ viešbutyje, kur išeivijos rūpesčiu buvo atidarytas Baltijos informacijos biuras. Jame buvo kalbėta ir apie Pabaltijo piliečių teisių pažeidimus. VLIK-o pirmininkas dr. K. Bobelis atskrido iš Amerikos su pluoštu kruopščiai paruoštų dokumentų, kuriuos sėkmingai pristatė konferencijos dalyviams ir dalyvavusiems pasaulio žurnalistams. Biure apsilankęs Prancūzijos žmogaus teisių ministras Claude Maluret išklausė N. Prielaidos padėkos žodžius už tai, kad Prancūzija de jure nepripažįsta Pabaltijo kraštų okupacijos. Savo ruožtu ministras užtikrino, kad jo ir visos Prancūzijos delegacijos tikslas bus visada ginti pavergtąsias tautas, ypač esančias sovietų „globoje“.

Tarptautinis rezidencijos komitetas su tuo metu konferencijoje dalyvavusiais sovietų disidentais opozicionieriais: Jurij Orlovu, Leonid Pliousch, Yonesko, Cohen Bendid, aktorium Yves Montand – Berno „Burgerhaus“ viešbutyje suorganizavo spaudos konferenciją. Gyvi liudininkai informavo visuomenę, kaip pažeidžiamos žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje ir pritraukė nemažai žurnalistų iš įvairių pasaulio TV stočių dėmesį. Kita konferencija buvo surengta ŠLB valdybos iniciatyva kartu su Lietuvos informacijos centru ir Pasaulio ukrainiečių kongresu, skirta lietuvių ir ukrainiečių Helsinkio grupių įsteigimo dešimties metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo Tomas Venclova. Jurijus Orlovas, Leonidas Pliouschas, Nadia Svitlychna ir kiti. Jų problemas, nusileidusi sovietų spaudimui, Jungtinių tautų konferencija svarstė už uždarų durų… Žadėti  paskelbti bendri komunikatai, sovietams spaudžiant, nebuvo paviešinti…

1986 metais Ženevoje vykusioje Žmogaus teisių konferencijos 42-oje sesijoje ŠLB valdybos pastangomis buvo iškelta Pabaltijo tautų intensyvaus rusifikavimo ir susisiekimo su užsieniu varžymo politika: kunigo J. Zdebskio nužudymas, žurnalistų B. Gajausko, G. Iešmanto, L. Borodino persekiojimas, vyskupo J. Steponavičiaus nepelnyta 25-erių metų tremtis iš savo diecezijos dėl nesutikimo pataikauti okupantui, Lietuvoje, kur 87 procentai katalikų, uždrausta religinė spauda, lietuviams draudžiami ryšiai su užsieniu…

Po šios konferencijos Sovietų Sąjunga privertė Vakarų valstybes priimti jų reikalavimą, kad visi JTO konferencijos posėdžiai ateityje vyktų tik už uždarų durų, nedalyvaujant jokiems spaudos atstovams…

ŠLB nariai rankų nenuleido. Tais pačiais metais Italijoje vykusioje Religinių studijų savaitėje ŠLB valdyba parengė dvi rezoliucijas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo: vieną – Italijos ministrų tarybai, kitą – Europos Parlamentui Strasbūre, o po mėnesio ŠLB kartu su kitomis Europos lietuvių bendruomenėmis paruošė ir įteikė Vienos konferencijai memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo…

1987 metais Ženevoje JTO Žmogaus teisių komisijos 43-je sesijoje ŠLB nariui, akredituotam „Pasaulio lietuvio“ korespondentui N. Prielaidai, kuris buvo įgijęs teisę užsirašyti į JTO tribūną pasisakymui, pavyko į savo vietą tribūnoje „prastumti“ rusų disidentą J. Orlovą, kalėjusį Permės lageryje su lietuviu V. Petkumi. J. Orlovui įlipus į tribūną, Sovietų Sąjungos delegacija im corpore apleido konferencijų salę, o likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė J. Orlovui kalbėti…

ŠLB išeivijos archyvai liudija, kaip nuolat mažus pasiekimus keitė dideli nusivylimai, nes sovietai kėlė vis žiauresnius reikalavimus, skleidė melagingą dezinformaciją, todėl perskaičiusi „Pasaulio lietuvio“ žurnale N. Prielaidos strapsnius, pamačiau, kaip dažnai jam tekdavo savo straipsnius užbaigti liūdnomis žiniomis:

Konferencija pasibaigė, nesužadinusi didelio susidomėjimo spaudoje, kur kasmet pasikartojanti scena pradeda sukelti visišką indiferenciją, nes žinoma iš anksto, kad jei ir bus priimta kokia rezoliucija – vargu, ar ji bus pritaikyta. Bet vistiek kiekviena konferencija lieka mums kaip tribūna, kur mes dar galime viešai kelti mūsų tautos klausimą. Štai JAV ambasados rūmuose, aiškindami savo problemas, išgirdome JAV delegato p. Shifter žodžius: „Mūsų nereikia įtikinėti jūsų klausimo teisingumu ir jūsų kovos dvasios noru atgauti prarastą laisvę, mes jau čia esame nuo pat pradžios. Reikia stengtis įtikinti ir kitas delegacijas…“

Tai buvo nepaprastai brangus padrąsinimo žodis mūsų veiklai – nors ir ne šį kartą, nors ir ne ateinantį kartą, nors ir nežinia kuomet, bet niekada nereikia nustoti siekti, kad būtų nuolat kalbama apie Pabaltijo kraštus, apie okupaciją ir persekiojimus. („Pasaulio lietuvis“, 1984, nr. 6-7)