Būk gera, tik manęs nepalik

Jurga Lago

„Būk gera, tik manęs nepalik.
Gali nieko nekalbėti, gali ateiti su skafandru, gali nesiauti, gali neapkabinti, gali nieko neatnešti, gali negerti mano arbatų.
Aš nebijau ligų, aš nebijau mirties, aš nebijau vienatvės.
Neverkiu praėjusio gyvenimo, išėjusių artimųjų. Neverkiu ir šiandienos, kuri jau atsisveikino su mano senu geru pasauliu, kai buvom klystantys, tačiau tikri, iki paskutinio kraujo lašo. Ir išvis, bendrai, aš mažai verkiu!

Jei suabejosite – mano kartos žmogų atskirsit iš vieno paprasto testo (ne covido, ne): jam niekada nereikės aiškinti, kas iš tikrųjų yra LAISVĖ.
Mano era išeina. Švelniai trindama užmarštim Felinį, Viskontį, Roselinį. Padengdama migla Antonionį ir Bergmaną. Palikdama laikui, o ne šiandienai Š. Bartą, Vaitkų ar Nekrošių.
Mano karta išsiveda „The Doors“, ir „Led Zeppelin“. „Dire Straits“, „Eagles“, „Pink Floyd“ ir M. Jacksoną su ispanu J. Iglesijumi, kur dainavo apie menkę. „Metallica“ ir ta su mumis išeina!
Jūsų pasaulis kitoks. Toks svetimas, kad mano smalsiam protui nebepažinus savo tuštuma.
Mes lengvai galim šiandien suklysti, rinkdami telefono numerį be akinių. Mus erzina apdeitintas Photoshopas, mes galim sutrikti, pamatę naujo modelio laptopą. Bet atvirkščiai negu jūs, mes niekada nesuklysime, pasirinkdami laisvę. Ji – mūsų genuose, charakteryje, laikysenoje. Ji – mano žvilgsnyje ir todėl ne kiekvienas mulkis jį atremia.

Ir mes jos nepakišim po kitais vardais, prasmėmis, po ideologijomis, nes tu negali suknisti trijų dalykų: meilės, mirties ir laisvės. Jos arba yra, arba nėra. Ir mums niekada nekils panašūs klausimai, pavyzdžiui: „kas yra tikras menas“ arba „tikra literatūra“, arba „tikra žvaigždė“! Nes laisvės dirva – derlinga! Ten auga talentai, ir ta prasme mes esam išrankūs!

🙂

Atsiprašau, bet vienintelis Mingelos „Anglas ligonis“ irgi ne jūsų – jis kalba apie praeitį… Sorentino – irgi ne šių pievų gyventojas!
Tik sakau – nelaisvėje žvėrys negyvena. Gyvena gyvuliai.
Va, ko bijau.
Kai tau 80 metų, nevėlu išmokti anglų ar vokiečių, bet per vėlu išmokti būti gyvuliu.
Kad nepakliūčiau iš savo sielos džiunglių į jūsų kuriamą gyvulių ūkį. Niekada nemokėsiu taip gyventi – gimęs būti vilku, nei kiaule, nei karve nemirsi.

Esu kaip pati Lietuva – nebeturiu rytdienos, tik šiandieną. Ir esu iš tos kartos, kuriai nusispjaut į visas baimes atvirai kalbėti.
Esu iš tos kartos, kai draugystė ir meilė gydo, o ne žudo. Gal dar kažkiek geras konjakas, bendrai. Ir juokas! Juokas visada. Šiandien, pavyzdžiui, lūžau nuo jūsų žodžio „ekofeminizmas“. Nu tai kaip ekogaidys ar hydrostinta!
Tik manęs nepalik. Draugystė yra lemianti laimę.”

🙂

Mano geriausios draugės laiškas. Tinkantis kalbant apie laisvę ir minint Birželio sukilimo 80-ąsias metines.

Jurgos Lago nuotrauka