Poetą Marcelijų Martinaitį prisiminus

Janina Survilaitė

Kodėl tampa sunku išsaugoti tautos sielos kalbą – universalųjį melodingą lietuvių kalbos skambesį?.. Internetiniai puslapiai liudija, kaip kasdien skurdinama lietuvių kalba. Angliškumai skverbiasi visur, kur reikia ir nereikia, nors jokia kita užsienio kalba lietuviškų išsireiškimų niekada nepatobulins, o tik sukarikatūrins… Tuo akivaizdžiai įsitikinu, kai tik pabandau Alpių šalies piliečiams padeklamuoti Maironio eilėraščio „Rigi Kulm“ vertimą į vokiečių kalbą: „Am Gipfel Rigi Kulms schon über den Wolken, / Bleibt Litauen meinen Augen verborgen…“ („Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, išmatyt negali Lietuvos…“). Eilėraščio vertimas atšalęs, nemelodingas, nešildantis lietuvišku jaukumu ir jautrumu, ir niekam  sielos niekada nesugraudins.

Tikrosios lietuvių kalbos autentiškumo išlikimui kasdien kyla grėsmė. Gerbiamas internetinės svetainės Alkas.lt redaktorius p. Jonas Vaiškūnas susirūpinęs klausia:

Ar praėjus 30-čiai metų, persivalgę laisvės, ramiai stebėsime, kaip Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą graužia Seimo ir Vyriausybės narių kaukėmis prisidengę valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos suvereniteto išdavikai? …

Džiaugiuosi, kai kuris buvusių mano auklėtinių man atsiunčia gimtojo Raseinių miesto kultūrinio gyvenimo naujienų. Malonu, kad jų nemažėja, o vis reikšmingiau ir skambiau pasibeldžia į mano žemiečių širdis. Neseniai gavau nuotraukų iš M.Martinaičio bibliotekos organizuotos Poetui Marcelijui Martinaičiui skirtos parodos jo vardo bibliotekoje.

Literatūros kritikė Viktorija Daujotytė M. Martinaičio kūrybą apibūdina, kaip skaidrų gryno liūdesio pasaulį, kurios esminė dalis keičiasi ir išlieka nepasikeisdama. „M.Martinaitis – neapibrėžiamas (kaip Maironis). M.Martinaičio žemaitiškumas yra nepaaiškinamai sutekėjęs į Žemaičių plentą, į tos kelio gyslos jutimą ir graudumu persmelktą grožį“, – sako V.Daujotytė.

Parodoje pagarbiai įrašyti pačio poeto žodžiai:

Kai viskas atrodydavo prarasta, juoda, beviltiška, dar likdavo kilnūs ar išdidūs rašytojų vardai knygose: V.Kudirka, Žemaitė,J.Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Maironis, S.Nėris… Kartu su jais patyriau gražiausią, paslaptingiausią vienatvę, kurios dabar niekur nerandu… Per rasas, per sniegą ar rudens klampynes brisdamas tolimą kelią, plikomas vėjo kartodavau eilutę, posmą… Tai jau būdavo ne eilėraštis, o kalba su savimi, su tuo, kas aplink. Eilėraštis sutapdavo su traškančiu po kojomis ledu, švytojančiom smilgom, Šlynos gluosniais. Jis buvo viena ir tas pat.

 …2007 metais M. Martinaičiui lankantis Šveicarijoje, vyko nuostabus istorinis renginys – memorialinės Atminimo lentos atidarymas MAIRONIUI senoje, garsioje savo istorija šveicariškoje St. Carles viloje ant Keturių kantonų ežero kranto. Kaip buvę artimi kaimynai širdingai bendravome net tris dienas. Tą įsimintiną Maironio atminimui skirtą vakarą, susėdę po šimtmetinių liepų žiedais, auksinį 2007-ųjų birželio 28-osios vakarą St. Carles pilies parke klausėmės Liucernos bažnyčios vakarinių varpų, kurie mudviem priminė Kalnujų bažnyčios, kurioje esame abu to pačio klebono A.Brazaičio pakrikštyti, varinių varpų skambėjimą. Buvo graudu iki pačių sielos gelmių… Tada M.Martinaitis irgi prisiminė tų pačių mūsų tautos klasikų vardus, kurių kūryba jį gelbėjo iš slegiančių juodų minčių ir beviltiškumų. Vis klausinėjo manęs, kaip aš ištveriu gimtojo krašto nuostalgiją. Ar neliūdna? Ar neslegia svetimos šalies dangus? Galėjau jam atsakyti ta pačia mano sielą gydančia alternaryva, ką ir jis man aiškino.

… Branginu jausmą, kad užvertusi galvą į Alpių viršukalnes, galiu išgirsti Maironio, S.Neries, B.Sruogos, V.Mykolaičio-Putino posmus. Atrodo, lyg mūsų klasikų lyrika lietuviui emigrantui gali išgydyti visas ligas. Daug senosios kartos lietuvių klasikų ne tik lankėsi Šveicarijoje, bet ilgiau ar trumpiau čia gyveno, studijavo, bendravo su kalniečiais, žavėjosi krašto tradicijomis, papročiais, šveicarų neutralia politika… Kadaise mano genialieji tautiečiai čia sėmėsi jėgų, atgailavo, meldėsi, kad išliktų ištikimi savo žaliąjam lygumų kraštui, kad Marijos žemė sulauktų švento Aukščiausiojo palaiminimo…

Tikinau M.Martinaitį, kad Alpių slėniuose mano pasąmonės vizijose kasdien lietuviškais žemčiūgais pražysta Maironio atmintis… Nueinu į Liucernos bažnyčią, kurioje Maironis laikydavo šventas mišias šveicarų katalikams, klausė jų išpažinčių, dalijo jiems šventą komuniją, o mintyse savaime rikiuojasi mano pačios emigracijoje poetui paskirti posmai:

Liucernoje
Švenčiausiojo bažnyčioj mišios baigės.
Varpai nutilo.
Nusviro nuo kalnų balta graudi tyla.
Poeto pėdsakus užklojo sidabrinės Alpių snaigės.
O toj tyloj girdžiu – lietuviška daina:
LIETUVA BRANGI…GRAŽI TĖVYNE…

Garsusis šveicarų psichoterapeutas Karlas Gustavas Jungas savo mokiniams aiškindavo, kad vizija tampa tikra tik tada, kai pažvelgi į savo širdį. Kas žiūri į išorę, tas tik svajoja, o kas pažvelgia vidun – pabunda… Įdomu, kad puslapiai, į kuriuos šiandien jau netrukdomai gali lietis mano minčių audinys, man niekada nėra tušti, – juose „matau“ seniai užrašytą svarbiausią mano Tėvynės tekstą, su kurio paveikumu niekada  nesiskiriu – visur jį nešiojuosi ir vežiojuosi. Mano užrašų baltuose puslapiuose visada jau guli mano tautos klasikų: Mažvydo, Donelaičio, Daukanto, Žemaitės, Maironio, Šatrijos Raganos, Ievos Simonaitytės – kūrybinis palikimas, Lietuvos kronikos, sunkūs amžinybės vertę pasitikrinę Lietuvos metraščių tomai…

Koks amžius buvo, kada jie praėjo?
Ir kas jie patys buvo tuo metu?
Kariai?Medžiokliai?Elgetos aklieji?
Kodėl jų pėdas iki šiol juntu?

visada pašnibžda čia pat į ausį mano mylimas poetas Jonas Strielkūnas.

Visi mano žymieji klasikai paskęsta Alpių debesyse, bet niekada nuo manęs nenutolsta. Jie moko, pataria ir nurodinėja, o širdyje niekada neužmiega istorinis Tėvynės kraitis: Žalgirio ir Saulės mūšiai, S.Batoro universiteto kiemeliai, Lietuvos patriotų pavardės, išrašytos Gedimino prospekte ant buvusių Vilniaus KGB rūmų sienos, Tuskulėnų memorialo skaudi istorija, jausmus kaitinantis partizanų, Kauno 1941-ųjų birželio sukilėlių prieš okupantus, Sibiro tremtinių gyvas kraujas. Tautos istorija nuolat diktuoja man naujus, visai kitus požiūrius, negu dabartinė Alpių rožių vainikais pasidabunusi mano naujos tėvynės aplinka, į kurią esu priversta laikinai kabintis.

Ten prie Nemuno ir Neries likęs mano politinio ir kultūrinio gyvenimo svarbiausias centras. Su savo prigimtiniais prisiminimais nesiskiriu sapnuose, atmesdama man svetimą šveicarų logiką, jog tokia tautos patriotizmo mistika, kaip lietuviškoji, žmogų susargdina ir veda į pražūtį… Džiaugiuosi, kad visada išsikovoju sau lietuvišką vidinę minčių laisvę. Kad visur mane lydintys mano tautos simboliai lieka reikšmingi ir nesibaigiantys. Su jais siejasi viskas, ko reikia žmogaus tobulumui, – savigarba, išmintis ir ištvermė!

Kolektyvinės lietuvių tautos istorinės atminties ženklai manyje visada gyvi.

21-asis amžius tolsta kaip ir visi Dievo sutverto pasaulio takai, vedantys į amžinybes ir kiekvieno atskirai amžiaus pabaigas. Istorikai, seniausios Europoje lietuvių kalbos vertintojai ir brangintojai baiminasi, kad ateinančioms kartoms nepavyks išsaugoti pareigos jausmo nuolat atsigręžti į savo tautos istorines gelmes, į savo prigimtinę sielą, kuri sudaro pusę pasaulio ir yra daug sudėtingesnė, negu mirtingasis kūnas.

Taigi, kaip išsaugoti mylimą gimtąją kalbą – klausimas labai reikalingas mums visiems, o ypač iš Lietuvos išvykusioms emigrantėms, kurios turėtų savo vaikučius pamokyti gimtosios tėvų kalbos…