Niekšybės paslaptis

Arvydas Juozaitis

Broliai ir sesės.
Vakar parašęs apie šventeivų reikalą – Seimo bandymą sušventinti V. Landsbergio figūrą – visų komentarų nei perskaitau, nei įkandu. Bet aišku viena – mitų jūra. Neapykantos bangos. Velnio sėkla pasėta, ji pašėlusiai veša, verčia žmones kalbėti apie V. Landsbergį kaip apie nūdienos reikalą. O juk nėra jokio reikalo. Tai bergždžias, nuodingas reikalas.
Ši Seimo kampanija labai primena genderistus ir jų Lytinę utopiją – ji varoma per galvas kaip buldozeris. Nėra rimtesnių reikalų, nebėra! Lyg Lietuva netuštėtų, lyg šeimų gausinimo reikalo nebūtų, lyg smulkaus verslo nereikėtų gelbėti, lyg nacionalinio banko nereikėtų, lyg didysis kapitalas nevarytų žmonių iš Lietuvos ir nešauktų pigių imigrantų. Nieko nėra. Lietuva dūsta, o čia – prašome, „valstybės vadovo“ reikaliukas! Isterija.
Žodžiu, taisoma eilinė puota maro metu. Savižudybėn linkusios tautos nervai tampomi, kad tauta visai pasiustų, kaip musės prieš nušluosiančią jas audrą.
Lietuva yra vienintelė lietuvių vieta pasaulyje, o ji dabar niokojama su ypatinga neapykanta. Ir kam? Kalbant tik apie „vietą vadovėlyje“ – tą menką reikaliuką? Ir kelis paminklus? Antkapinius.
V. Landsbergis ir jo davatkos jau nuo 1990 metų darė viską, kad jis liktų „vienas ir tik vienintelis“. Net referendumą jam buvo sumanę – padaryti prezidentu be Konstitucijos. Tada pralaimėjo, tauta dar nebuvo tiek pamišus ir gendersitai nebuvo tiek įsiutę ir paramos susimedžioję.
Buvo viskas rimčiau. Reikia minėti daug „pirmųjų“.
A. Brazauskas? Dabar jis padarytas komunistu-išdaviku, kur ten! Nors būtent jis pralaužė užžiedintą mazgą „Vilnius-Maskva“. Sąjūdžio pirmeivė K. Prunckienė? Ji nupiešta kaip „Šatrija“ ir KGB agentė, kur ten! O juk ji ir tik ji kaip tikra Lietuvos vadovė apskrido pasaulį. Ji pasaulio akyse – pirmoji Lietuvos valstybės vadovė, nes premjeras Vakarų pasaulyje yra pirmasis asmuo. 1990 metais buvo didis vojažas. K. Prunskienė, JAV lietuvio milijonieriaus Juozo Kazicko lydima, buvo priimta to meto pasaulio viršūnėse, – susitiko su JAV prezidentu Dž. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere M. Tetčer, Prancūzijos prezidentu F. Miteranu, Vokietijos kancleriu H. Koliu. Po šių susitikimų M. Gorbačiovas buvo priverstas derėtis su Lietuva.
Bet tada K. Prunckienė ir buvo pasmerkta V. Landsbergio ir jo klikos. Žinoma, ją pasitiko Vilniaus oro uoste, bet pažvelkite į tas nuotraukas: ją pasitinka budelių akys, sakančios: „Kaip drįsai būti pirmąja? Galas tau.“ Lietuvos pirmosios Vyriausybės visai nereikėjo versti 1991 metų sausio 8 dieną. Bet K. Prunskienė buvo pasmerkta, nes ji – pirmoji pasaulyje, ir buvo negailesningai nuversta. Ne, ne Maskvos, o „savųjų“.
Taigi, broliai ir sesės. Ar girdėjome nūdienos nuodingų aistrų jūroje bent rimtą žodį apie visa tai kalbant? Ne. Net politologai-plepiai tyli, ir istorikai tyli. Bailių liaudis. Bet kapot savo artimą be jokių argumentų, popieriukais ir riksmais apsiginklavus? O, labai mėgsta ši liaudis. Tik ištark dabar dvi pavardes: Brazauskas ir Prunskienė – užkapos negyvai. Kaip zulusai kokie. Tiek sisteminiai užkapos, tiek „opoziciniai lyderiai“ užkapos. Ir mane dabar vėl kapos. Į sveikatą.
Taigi, velniškai genialus „valstybės vadovo“ mitas diegiamas. Dabar kartus su genderistų Lytine utopija. Bjauri giminystė, reikia pripažinti.
V. Landsbergis ir vien jis – jis ir tik jis… ir Lietuvą… Taip sakant.
Taip, jis savo ir savo šeimos reikalus pasidarė – nusitiesė – iš Lietuvos kilimėlį.
Tik ar mes – kilimėlis?
Antanas Maceina tai pavadino paprastai – NIEKŠYBĖS PASLAPTIMI.