Atlikto tyrimo dėl Šveicarijos LB įsikūrimo datos užsitęsusio ginčo išvada

„Vokietijos lietuvyje“ jau ne kartą buvo rašyta apie ginčą dėl Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) tikrosios įkūrimo datos. Kaip generuojamos melo idėjos Alpių šalies lietuvių bendruomenėje, arba Apsaugok mus nuo pikto… (I) – Vokietijos lietuvis
Kaip generuojamos melo idėjos Alpių šalies lietuvių bendruomenėje, arba Apsaugok mus nuo pikto… (II) – Vokietijos lietuvis

Dabartinė ŠLB pirmininkė, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Jablonskytė-Caspersen, gindama savo prieitą išvadą, visur rašinėja laiškus, šmeiždama savo pirmtakę, ilgametę ŠLB pirmininkę, rašytoją Janiną Survilaitę-Vaitkevičius. Vieną laišką gavo ir JAV lietuvių laikraščio „Bičiulystė“ redakcija. Jūsų dėmesiui žurnalistinio tyrimo išvada.

Dabartinei Šveicarijos LB pirmininkei p. Jūratei Caspersen,

prieš atsakydama Jums,  perskaičiau šūsnį įvairiausių straipsnių, dokumentų, biurokratinių raštų, laiškų etc, ieškodama paprasto atsakymo – TIESOS DOKUMENTO, kuriais metais buvo įkurta Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB). Kiti Jūsų rašinyje minimi faktai ar fakteliai, nesusiję su ŠLB įkūrimo data,  mūsų nedomina – nėra tiek laiko, galimybių ar didesnio teisinio išprusimo, kad  galėtume pritarti ar atmesti įvairiausius  išvedžiojimus, galimą melą Janinos Survilaitės adresu.

Redakcijos sprendimu Jūsų rašinio apie ŠLB įsikūrimą, ginčą su Janina Survilaite, nepublikuosime.

Išvados, remiantis dokumentais:

1. Šveicarijos konfederacijos Civilinis kodeksas reikalauja, kad kuriant, registruojant ir atidarant banke sąskaitą Bendruomenei, jos pagrindiniame susirinkime būtų vienbalsiai patvirtintas STATUTAS (įstatai).

2. Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) savo Statutą- įstatus patvirtino 1952 m. vasario 17 d. ­­

**********

O dabar siužetas pamąstymui – du JAV piliečiai, vyras ir moteris, kartu pragyveno penketą metų. Po penkerių susituokė. Neilgai trukus sutuoktinis iškeliavo Anapilin. Žmona tikėjosi gauti vyro pensiją. Ji praėjo ilgą kelią ,,per kopas“, įrodinėdama, kad  tuos su vyru pragyventus  penkerius metus ne santuokoje reikėtų ,,užskaityti“ ir  įtraukti į santuokinio gyvenimo ,,stažą“… Tačiau pagal valstybės įstatymą, nepaisant įvairiausių įrodymų apie bendrą gyvenimą iki santuokos,  pensija, deja, neskirta.

Įstatymai tam ir sukurti, kad jų būtų laikomasi. Įstatymas pripažino santuoką tik nuo jos sudarymo dienos.

Keista, kad  Jūs  bet kuria kaina bandote įrodinėti, jog pirmasis susirinkimas, pokalbis, sprendimas įkurti ŠLB, laikini įstatai jau ir yra bendruomenės įsikūrimo data.

Jūsų rašinyje yra sakinys: ,,6. ŠLB įstatai visuotinio susirinkimo patvirtinti 1952 m. vasario 17 d. Iki tol galiojo laikinieji įstatai.“

PATVIRTINTI. Vadinasi, galiojantys, nes laikinieji įstatai nebuvo įregistruoti pagal Šveicarijos konfederacijos įstatymus.

Jūsų nemalonėn pateko  rašytoja Janina Survilaitė (1999-2006 ŠLB valdybos pirmininkė), kuri tvirtai gina istorinį paveldą – ŠLB įsikūrimo datą nuo jos Statuto (įstatų) įregistravimo datos – 1952 m. vasario 17 d. Jūs kovojate su garbinga moterimi, kurios senelis buvo knygnešiu spaudos draudimo metais, o tėvas – Lietuvos švietėjas, lietuvybės puoselėtojas… Rašytoja už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje 2011 m. apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.

Jei  būtų pripažinta Jūsų skelbiama data (kuria remdamasi net suorganizavote šventę – ,,jubiliejų“), tai galima teigti, kad ŠLB visą okupacijos laikotarpį veikė nelegaliai – laikini įstatai nebuvo vienbalsiai priimti, nebuvo įregistruoti.­­ Gal siekiate įrodyti, kad bendruomenė buvo ne tik nelegali, bet ir neveiksni?!.

Paskutinę ir neginčijamą išvadą-pažymą (2015 m. gruodžio 12-18 d.) pateikia LR Istorijos instituto mokslininkai, tyrę išeivijos istorikų ir teisininkų  sudarytus unikalius dokumentus: „(…) Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus dokumentai patvirtina Lietuvių išeivijos instituto atlikto tyrimo rezultatus – ŠLB buvo kuriama 1949-1950 m. Tačiau jos steigimas nebuvo lengvas, jis užsitęsė, nes pritrūko Šveicarijoje gyvenusių lietuvių konsolidacijos. ŠLB kūrimas buvo užbaigtas 1952 m. pradžioje, kuomet vasario 17 d. susirinkę lietuviai visuotiniame susirinkime priėmė nuolatinius įstatus, kurie laikytini vieni svarbiausių organizacijos veiklos dokumentų.

1952 m. vienas iš ŠLB kūrėjų, dr. Albertas Gerutis pažymėjo, kad ,,Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė baigia formališkai susiorganizuoti. Vasario mėnesį Ziuriche sušauktas Bendruomenės visuotinis susirinkimas priėmė galutinius įstatus ir išrinko Bendruomenės organus“ (Lr. 1,952-04-10 informacija ,,Britanijos Lietuviui“).

Pagarbiai,

lnstituto direktorius Rimantas Miknys, dr. Česlovas Laurinavičius, dr. Vtalija Stravinskienė, e.p. Vitalija. [email protected]

****

Štai čia ir padėkime tašką. Reikėtų. Tačiau, perskaičiusi J.Survilaitės knygoje ,,Alpių lietuviai“ išspausdintą Jūsų pačios pasirašytą autobiografiją (Vilnius, 2005, p.145-149), tikiu, kad ir toliau atkakliai neigsite Tiesą… Išvadą padiktuoja Jūsų pasipasakojimas… Cituoju: „Senelis Juozapas Jablonskis (vyresn.) – komunistas, revoliucionierius-pogrindininkas, pirmųjų kolchozų kūrėjas Žemaitijoje. Už nuopelnus valstybė jam pastatė paminklą, portretas kabojo Mažeikių miesto kraštotyros muziejuje. Aš didžiavausi seneliu. Tėvelis nebuvo komunizmo ideologas, bet buvo komunistinio darbo pirmūnas. (…) Vėliau Vilniaus Universitete dirbau komjaunimo ir profsąjungos darbus“ (p.146).

Pastebėjimas: įsikūrus Sąjūdžiui, Jūs mokotės ,,dainuoti  Lietuvos himną…“ (p.146), (himnas giedamas!!!  – L.T.). Beje, Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos ,,Tautiška giemė„… Netrukus savanoriškai darbuojatės Sąjūdžio laiškų skyriuje.  Įdomūs mano prisiminimai… Buvau Lietuvos liaudies kultūros centro Sąjūdžio grupės atstovė spaudai, tad kurį laiką teko lankytis Sąjūdžio būstinėje. Esu ne kartą girdėjusi iš iniciatyvinės grupės žmonių nusiskundimų, jog dingsta laiškai, kuriuos rašo žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Ne vienas ir ne du rašė apie vietinių komunistėlių priešpriešą ar net neapykantą Sąjūdžiui pritariantiesiems ir pan. Tada buvo atkreiptas dėmesys į ,,entuziastingas“ laiškų skyriaus savanores… Nežinau, ar Jūs tuo metu darbavotės…

Atkūrus Nepriklausomybę, Jūs kaip laimės paukštis labai greitai išvykote studijuoti į užsienius. Sėkminga santuoka, du vaikai. Ir čia STOP kadras: „…šeimoje kalbame angliškai. Vaikai laisvai kalba angliškai ir vokiškai“ (p.148).

Kokį  rodote pavyzdį tautiečiams, vežantiems kas šeštadienį vaikus į lituanistines mokyklėles? Jokio. O juk ne vieno tokio  mokinuko tėtis ar mama nėra lietuviai. Bet stiprus noras, kad vaikai kalbėtų protėvių kalba, su ja priimtų lietuvišką paveldą, nugali viską. Puikiausias pavyzdys – išeivijos įkurtos lituanistinės mokyklos, praėjusios laiko išbandymus.

2012 m. Jūs ir aš buvome Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimo, surengto Vilniuje, delegatėmis. Jus įsidėmėjau, kai pristatinėjote  mūsų poeto J.Mačiulio-Maironio jubiliejaus šventę ir jo vasaros viešnages Šveicarijoje. Išleidote gražų posterį. Ir, staiga, išgirstu: suradome namą, kuriame apsistodavo poetas. Sutarėme, kad leis pakabinti atminimo lentą. Tik reikia 500 dolerių (gal ir daugiau ar mažiau, tiksliai nepamenu), tai lentai pagaminti ir pakabinti. Oho, pagalvojau, į Lietuvą žiūrime kaip į melžiamą karvę – duok ir duok. O juk visi, išvykę iš Lietuvos, kad ir kokį darbą dirbtų, užsidirba daugiau (vidutiniokai), nei pasilikę Tėvynėje. Nejau ŠLB nepajėgia surinkti tų 500 doleriukų? Kita vertus, daug svarbiau supažindinti su poeto kūryba, nei ta lenta kažur Šveicarijoje pakabinta.

Mano kartos moksleiviai mintinai deklamavo Maironį, kurio vos ne visą poemą apie Čičinską net mano  a.a. mama padeklamuodavo. Žinojome, kad poetas vykdavo į Šveicariją. Ir niekam labai nesvarbu, bus ten tokia atminimo lenta ar ne. Juk ne vienas Maironis viešėdavo. O kur didysis lietuvninkas J.Eretas, poetė S.Neris ir kt. literatai, menininkai?

Kažkada ,,Bernardinai.lt“ perskaičiau Jūsų pasigyrimą – PLB priklauso milijonas lietuvių. Prajuokinote – pasitikrinkite, kiek „milijonų“ balsuoja rinkimuose. Dar dirbdama „Draugo“ laikraštyje, atlikau tyrimą (2004 m.) – kiek lietuvių dalyvauja JAV LB rinkimuose. Nuo 2-5 tūkstančių ir NE DAUGIAU, nors čia tikrai gyvena ne mažiau kaip pusė milijono lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Ar žinot, kodėl po pasaulį išsisklaidę lietuviai nesijungia į bendruomenes? Nėra autoritetų, nėra asmenybių, galinčių stoti bendruomenės priekyje. Be abejo, yra ir buvusių komunistų, profsąjungų veikėjų, kurie veržiasi į sceną: jiems tas pats, kam tarnauti – vakar komunistas, kovojantis už komunizmo pergalę, o šiandien jau didysis katalikas, organizuojantis net piligrimines keliones į šventąsias vietas… Vyrauja merkantiliškumas – kaip daugiau visokiems projektėliams išgauti pinigų iš Lietuvių Fondo, kuriam pinigėlius suaukojo filantropiški lietuviai ar Lietuvos ir su tais projektėliais pasigarsinti lietuviškam pasauliui.

 Pabaigai keletas sakinių apie JAV įkurtą Lietuvių Fondą (LF).

Filantropo dr. Petro Kisieliaus (jo paties pasakojimu), kuklaus namuko jaukiame pusrūsyje susirinkę medikai – dr. Antanas Razma ir keletas kitų, tarėsi kaip geriau išlaikyti ir kaip paremti lietuvybę išeivijoje. Rutuliojosi idėja apie LF įsikūrimą, kuriam aukas sudėtų išeivija (turtingesni medikai, be abejonės,  aukotų ir didesnes sumas), o to fondo lėšos būtų naudojamos išeivijos švietimo, kultūros, sporto ir visuomeniniams reikalams.

Pirmoji „kregždutė“ – dr. Antano Razmos straipsnelis „Milijono dolerių fondas lietuviškiems reikalams ir to fondo parlamentas“, išspausdintas Čikagoje leidžiamame dienraštyje „Draugas“ (1960 m. gruodžio 8 d.). Iki Lietuvių Fondo (LF) įsteigimo, Statuto-įstatų patvirtinimo ir įregistravimo dienos įvyko net 16 organizacino darbo posėdžių. Taigi, pirmas toks platesnis susirinkimas (1961 m. sausio mėn. 8 d.) įvyko jau Alicijos Rugytės namuose.

„Per pusmetį sutvarkius reikalingus Lietuvių Fondo steigimo dokumentus, atlikus visus formalumus, 1962 m. vasario 10 d. buvo išrinkta laikinoji dvylikos narių Lietuvių Fondo Taryba, arba direktoriai. Tarybos pirmininku išrinktas dr. Antanas Razma, Valdybos – Teodoras Blinstrubas. Pirmojo Lietuvių Fondo Tarybos (arba direktorių) posėdžio metu, 1962 m. kovo 7 d. Jaunimo centre, Čikagoje, buvo išrinkta pirmoji penkių asmenų Lietuvių Fondo Valdyba: pirmininkas Teodoras Blinstrubas, vicepirmininkas Antanas Rūkštelė, sekretorius Jonas Vaičekonis, iždininkas dr. Vladas Šimaitis, narys spaudai Stasys Rauckinas. Pirmieji 28 Fondo nariai jau buvo paaukoję 19,714 dol.

1962 m. kovo 14 d. Lietuvių Fondas buvo oficialiai inkorporuotas Lithuanian Foundation, Inc vardu Ilinojaus valstijoje, kaip savarankiška ir narių-aukotojų tvarkoma pelno nesiekianti finansinė korporacija (Not For Profit Corporation), kurios pagrindinis tikslas yra lietuvybės išlaikymas (laikantis „US Internal Revenue Service Code Section 501(c) (3)“ nuostatų). Netrukus LF gavo atleidimo nuo mokesčių statusą („Tax Exempt status“), t. y. teisę nemokėti valdžiai mokesčių ir leidimą aukotojams nusirašyti jų aukas nuo federalinių mokesčių.“ (Lietuvių fondas. III, Chicago, 2012, p.16).

1962 m. kovo 14 d. laikoma Lietuvių Fondo įkūrimo data.

Todėl visokie Jūsų išvedžiojimai apie ŠLB įkūrimo datą yra nei teisiški, nei teisingi, netgi kvepia klastojimu. Nesate teisininkė – Jūsų „įrodymai“ apie ŠLB įsikūrimą labai panašūs į kažkada buvusio LR Konstitucinio teismo pirmininko E.Kūrio „konstitucinės dvasios“ atradimus. Jūs bandote išrasti dviratį?!.

Kelios Jūsų mintys apie save: „Būti visišku politiniu nuliu šalyje, kur žmonėms leista tiek daug patiems nuspręsti, irgi labai nemalonu.“ (p.149)

Gal tas ilgai užsitęses ginčas dėl ŠLB įsikūrimo datos ir atliepia Jūsų norams nebūti politiniu nuliu? Bet kokia kaina?!.

Įsiklausykite, įsiskaitykite į prof. Rasos Čepaitienės mintis apie istorinio paveldo klastojimą:

,,Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas.

Ligija Tautkuvienė,
biciulyste.com redaktorė

P.S.: A.a. poetas Marcelijus Martinaitis, 2007 m. lankydamasis Šveicarijoje, ŠLB organizuotoje Maironio lentos Liucernoje atidengimo ceremonijoje, savo žemietei Janinai Survilaitei kai ką papasakojo…

Kai 2007, birželio 28d. organizavome Maironio lentos Liucernoje atidarymą, LRS siūlėsi atsiųsti V. Daujotytę ir Martinaitį. Jūratė užsispyrė, kad M.M. nereikia, ji jo tikrai nenori matyti, o kodėl, nepaaiškino. Tik žinau, kad skambino B. Jonuškaitei ir aiškino, kad vietoj M.M. atsiųstų ką nors kitą.
Nesupratau, kodėl, net pyktelėjau, nes M.M. man labai mielas kaimynas ir senas pažįstamas.
Kadangi ne aš buvau , o J.C. buvo pirmininkė, todėl nesikišau į jos organizaciją, bet buvo liūdna, kad M.M. delegacijoje nebus, neatvyks.
Kai nuvykome į oro uostą sutikti tą Lietuvos delegaciją – žiūriu, kad pirmas ateina M.M. ir išskietęs rankas priėjo mane pirmą pasveikinti. Apsidžiaugiau ir jam pasakiau, kad jį pamatyti nesitikėjau. O jis atsakė: „Palauk, palauk, vėliau paaiškinsiu, kodėl…“
Visa delegacija buvo 3 dienas: kilome į Pilatus kalną, plaukiojome Keturių kantonų ežeru, pilyje buvo konferencija, paskui vaišės ir t.t.
Beveik visą laiką šalia manęs atsirasdavo M.M. Atsiskyrus nuo grupės ilgiau, jis man nuoširdžiai paaiškino, kad per tiek metų nuo darbo Sąjūdyje nežinojo, kur dingo ši neaiški sovietinė komjaunuolė-persona J. Jablonskytė, kurią kartą jis nutvėręs už rankos ištraukiančią tiesiai iš jo papkės svarbius dokumentus. Sakė, kad dokumentai nuolat dingdavo ir kitiems sąjūdininkams…
Prie šios negražios vagystės mudu su M.M. nuolat sugrįždavome, kai susitikdavome Vilniuje. Aš raginau jį pranešti kur reikia, o jis vis delsė sakydamas, kad dar per anksti… kad dabar greičiau tik jis gali nukentėti, o ne vagis… Taip ir mirė.

(J. Survilaitės liudijimas „Vokietijos lietuviui“)

Alkas.lt nuotraukoje: Jūratė Jablonskytė-Caspersen