Dieveniškėnai gina ir Lietuvą

Dieveniškių gyventojai ir toliau nesutinka ir neleidžia įrenginėti apgyvendinimo vietos nelegalių imigrantų šeimoms miestelio buvusios mokyklos bendrabutyje. Jūsų dėmesiui – pasakojimas „iš pirmų lūpų“.

Beata Pietkiewicz

📍12 valandų Dieveniškesė. Ketvirta diena. Lyg naujas lietuviškas serialas. Tik filmukus blokuoja ir trina, o parašyti žodžiai liks. Savotiška kronika.🗨

„Jokių derybų nebus“, – nusprendėme dar vakar, tačiau tikėjomės, kad mūsų tvirtas „ne“ bent ką reikš.
Atvažiavo. Vakarykšti žmonės – vakarykščios kalbos. Turi sprendimo projektą, kur įrašo datą, kad iki rugsėjo 1 dienos apgyvendins 150 žmonių – šeimų ir neįgalių asmenų. Pagal pliką poną, kuris visą laiką rėkia „palaukite“, esame neužjaučiantys ir nematę bėdų.

Užduodame klausimus, kas konkrečius, kas labiau populistinius. Pasisakom ir dar kartą tariame tvirtą „ne“. „Derybų nebus. Važiuokit žvejoti, rauginti agurkų. Dowidzenia!“– šypteliu, negaudama jokių atsakymų į savo klausimus apie krizės vadybą ir planą. Pagal viceministrą, aš viską žinau, nors nei dienos nedirbau jokiose VRM (Vidaus reikalų ministerijos – V.L.) struktūrose, o VRM komunikacija verčia iš koto net visko mačiusius žurnalistus. Žyma „slaptas“ ten – tikriausiai net ant tualeto durų, išskyrus planą A, kuris įgarsintas labiausiai.

➡️Nulenkę galvas, apsimelavę iki ausų ir pasigyrę, kad jei ne jie, tai ateitų ne 70-80 neteisėtų migrantų per parą, o tūkstančiai (jei ne TIE, kurių dėka jie šildo savo minkštas vietas – jų čia nebūtų nei vieno!) dienos herojai išvažiuoja, lydimi skanduotės „GĖDA“. Iš tikro gėda. Šiandien jų palyda – karo policija. Žmonės stebisi: „Ar pas mus karas?“

Įtampa atslūgsta. Pradedame kalbėtis su žmonėmis. Antanas Knygnešys filmuoja žmones, kalbasi su jais. Einame prie pastato. Jis – ne paskutinis, kuriam aprodau šiandien „auksinį“ pastatą, vertą tiek VRM vargų, mistinį aptvėrimą, atstumus nuo bendrabučio iki mokyklos – jo… futbolo laukas gerokai platesnis.

Žmonės vis informuoja apie trinamus filmukus, blokuojamą ryšį, apie arabų kilmės žmonių bauginančias žinutes ir FB grupes. Ar galime jaustis saugiai?

Suorganizuojame pietus. Nuperkame duonos, dešrų, vandens. Pasistiprinam ir pasivaišinam patys, bet laukiam ir svečių. Sulaukiame Europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio. Pasimeldžiame, išgirstame svarbios mums informacijos, pasitariame dėl tolesnių veiksmų. Mus atvažiuoja palaikyti Šeimų maršo dalyviai. 40? 50 mašinų? Esame be galo dėkingi už šį atvažiavusių iš visų Lietuvos kampelių žmonių palaikymą. Kalbamės apie lenkų-lietuvių-baltarusių vieningumą, apie tai, kad tik kartu galime pakeisti situaciją, apginti krikščionišką tikėjimą, savo šeimas ir tėvynę. Ponia Astra pribėga prie manęs su atsiprašymu, kad kažkada puolė facebooke. „Aš niekada nepykstu“, – nusišypsau. Ir pagalvoju, kaip sunku turi būti tiems, kurie nešioja tokius pykčius ant savo kuprų…. Aš silpna. Nepajėgčiau. Tad palieku nuošaly ir lengvai žingsniuoju pirmyn.

Dar skaitot? Jau namie. Pasiknisu arabų grupėse. Išverčiu netikėtai tokius žodžius: „Liūdniausia, kad žmogus turi gyventi savo tėvynėje, nepaisant to, kad ją valdo kvailiai, ir nepaisant to, kad jo likimą lemia samdiniai ir išdavikai“. Stipru! Dieveniškių neatiduosime! Kaip ir Lietuvos!