VLIK‘as ir jo veikla Vokietijoje

Nacių okupacijos metu, 1943 metų lapkričio 25 dieną, Lietuvoje susikūrė pasipriešinimo sąjūdžio grupių ir nepriklausomybės laikotarpio partijų junginys – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as). Jo veiklos programos pagrindas buvo suformuluotas 1944-ųjų vasario 16 dieną Vilniuje paskelbtoje deklaracijoje: „Lietuvių tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės būtinoji sąlyga“  VLIK‘as užsibrėžė bendradarbiauti su Amerikoje esančia senąja išeivija, pasisakė už glaudžius ryšius su Lietuvos diplomatine tarnyba( LDT). Tuo pačiu patvirtinta komiteto pozicija „kaip vienintelės politinės vadovybės Lietuvoje“.

            1944 metų balandžio–gegužės mėnesiais gestapas suėmė du trečdalius komiteto narių. Todėl, siekiant išsaugoti organizaciją, okupuotoje Lietuvoje paliktas veikti tik jo prezidiumas, o Vokietjoje, kur buvo ištremta dauguma komiteto narių, nutarta įsteigti užsienio delegatūrą. Į ją paskirti kunigas Mykolas Krupavičius, advokatas Rapolas Skipitis ir diplomatas Vaclovas Sidzikauskas. Kurti delegatūrą Berlyne ėmėsi Stasys Žakevičius (Žymantas), gavęs atitinkamą laikinai einančio komiteto  pirmininko pareigas Kipro Bielinio (Jono Jurgaičio) raštą.

            Rytų frontui artėjant prie Berlyno ir karui su Vokietija einant į pabaigą, dauguma delegacijos narių persikėlė į šalies gilumą ir 1945 metų balandžio 8 dieną Viurcburge sušaukė pirmąjį VLIK‘o posėdį. Jame dalyvavo dar Lietuvoje išrinktas organizacijos pirmininkas prof. Steponas Kairys (Juozas Kaminskas). Taip komitetas iš antinacinio pasipriešinimo centro virto antisovietiniu centru ir išliko Lietuvos laisvinimo veiksniu, siekiančiu atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Komitetas vienijo pagrindines Lietuvos politines sroves ir prilygo institucijai, atliekančiai Seimo funkcijas. Dar 1944 metais, gresiant antrajai sovietinei okupacijai, tuometinio komiteto pirmininko K. Bielinio nurodymu mėginta organizuoti Lietuvos vyriausybę, jos vadovu skiriant pulkininką Kazį Grinių, tačiau tam nepritarė Lietuvos diplomatinė tarnyba.

            VLIK‘o užsienio delegatūros faktinės veiklos pradžia buvo 1944 metų spalio 3 diena. Tada įvyko posėdis, kurio metu buvo kooptuoti nauji komiteto  nariai ir komiteto sudėtis išplėsta iki 6 narių. Į komitetą įėjo pirmininkas V. Sidzikauskas ( V. Sudimantas), kun. M. Krupavičius, Jurgis Jurgaitis, Bronius Pakraunys (B.Nemickas), S, Žakevičius ir Jonas Pakalnis

           1945-ųjų birželio 15-ąją, renkant pertvarkyto komiteto pirmininką, persvarą turėjo krikščionys demokratai. Palaikomi tautininkų, organizacijos vadovu jie išrinko savo lyderį kunigą M.Krupavičių. 1945 metų liepos 3 dieną buvo  paskelbtas Viurcburgo protokolas. Jame nurodoma, kad būsimos Lietuvos santvarka remsis demokratiniais pagrindais. Kol bus išrinktas Seimas, Lietuvos vadovybė vadovausis laikinąja konstitucija, atitinkančia 1922 metų Lietuvos Konstituciją. Kartu atsisakyta taikyti autoritarizmo metais  priimtą 1938 metų Konstituciją. Ją, liudydama Lietuvos valstybės tęstinumą, rėmėsi Lietuvos diplomatinė tarnyba. VLIK‘as įsipareigojo kontroliuoti laikinosios vyriausybės darbą.

1945 metų balandžio 18 dieną memorandumu vyriausiam Vakarų sąjungininkų vadui generolui D.Eisehoweriui pažymima, kad  VLIK‘as, kaip  „vyriausioji lietuvių tautos  politinė vadovybė ir vienintelis bei teisėtas jos politinės valios reiškėja“, savo likimą sieja su Vakarų demokrartijų laimėjimais. Komitetas, pasisakydamas už Lietuvos valstybės atkūrimą, rėmėsi JAV prezidento F. D. Ruzvelto 1940 metų spalio 15 dienos patikinimu ir apeliavo į Jaltos susitarimą bei Atlanto chartą. 1945 mettų gegužės 31 dieną prancūzų laikraštyje „Le Monde“ buvo paskelbtas Vakarų sąjungininkų atstovo atsakomasis pareiškimas, kad „lietuviai, latviai ir estai nėra laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais ir kad jiems netaikoma prievartinė deportacija“.

Pfulingene, Goethe Str. 16, tebestovi namas, kuriame buvo VLIK‘o būstinė. Angelės Digaitytės nuotrauka

           Ilgainiui VLIK‘o veikla plėtėsi. Jau įsikūrus Pfulingene buvusioje prancūzų administruojamoje  Vokietijos zonoje, kur buvo lietuvių pabėgėlių stovykla, 1945 metų birželio 15 dieną komiteto gretas papildė liberalioji Lietuvių (Lietuvos) ūkininkų partija ir katalikiškoji Lietuvos ūkininkų sąjunga. Tad tuomet komitetą sudarė 11 grupių. Galutinai susiformavo du komiteto blokai: katalikiškasis, pasivadinęs Tautos taryba ir laicistinis (kartais įvardijamas kaip liberalusis), arba Vyriausias lietuvių komitetas. Tautos taryba vienijo seiminėje Lietuvoje veikusias politines grupes ir okupuotoje Lietuvoje susiformavusius rezistencinius sąjūdžius. Vyriausias lietuvių komitetas  būrė kitas grupes ir sąjūdžius. Šie du blokai ryškėjo dar VLIK‘o ištakose, o dabar jie sutvirtėję jungėsi dirbti Lietuvos laisvės labui ir išreiškė demokratiniuose seimuose dalyvavusių politinių partijų bei lietuvių tautos rezistencinėje kovoje pasireiškusių grupių nuostatas.

           Komitetui rūpėjo  ir politinių tremtinių, atsidūrusių Vokietijoje ir gretimose šalyse, likimas. Buvo pažymima, kad lietuvių karo pabėgėliai atsidūrę „tarp trejopą jų likimą malančių girnų“. Vis dėlto svarbiausiu komiteto veiklos rūpesčiu laikytinas mėginimas organizuoti Lietuvos politinę vadovybę –  Vyriausybę egzilyje. Tam pirmiausia reikėjo sutarti su Lietuvos diplomatine tarnyba. Jau 1945 metų rudenį norėta surengti abiejų institucijų atstovų susitikimą. Tačiau parengiamieji darbai užsitęsė. Tai patvirtina ilgai trukęs VLIK‘o pirmininko M.Krupavičiaus  ir LDT atstovo, Lietuvos pasiuntinio Šveicarijoje dr. Jurgio Šaulio susirašinėjimas.

           1946-ųjų liepos 21–26 dienomis Berne (Šveicarija) įvyko pirmasis VLIK‘o ir LDT atstovų susitikimas, atspindėjęs susikaupusias Lietuvos laisvinimo problemas.  Svarbiausias šio susitikimo uždavinys buvo Lietuvos laisvinimo politinės vadovybės sudarymas. Priimtoje rezoliucijoje pažymima, kad būtina nedelsiant sudaryti politinį organą, kuris vykdytų Vyriausybės funkcijas pagal 1922 metų Lietuvos Konstitucijos dvasią. Ketinta nustatyti nuolatinį LDT ir VLIK‘o ryšį. Kartu VLIK‘as prisiėmė Seimo funkciją, įpareigojančią kontroliuoti „vykdomojo organo“ veiklą. Naujoji institucija turėjo normalizuoti dviejų Lietuvos laisvinimo veiksnių – VLIK‘o ir LDT –  santykius ir parodyti bendrą lietuvių politinės veiklos vadovybę. Bet ilgainiui nuomonės išsiskyrė, nes nebuvo pasidalijimo tarp VLIK‘o ir LDT kompetencijų.


          1948-ųjų liepos 7–9 dienomis Vokietijos mieste Baden Badene surengtas VLIK‘o, LDT ir Lietuvos rezistencinio judėjimo  atstovų pasitarimas. Dalyvavo M.Krupavičius, V. Sidzikauskas, J. Kaminskas, J. Brazaitis, Lietuvos partizanams atstovavo Juozas Lukša-Skrajūnas, Lietuvos partizanų specialiusis įgaliotinis Jonas Deksnys, svečio teisėmis Jonas Pajaulis. Pagrindinis pasitarimo tikslas – suderinti visokeriopą akciją  Lietuvai išlaisvinti. Po trijų dienų posėdžių priimtas dokumentas „Politinės Lietuvos laisvinimo vadovybės vieningumo reikalu sutarimas“. Nutarta, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje vadovavimo funkcijas vykdys „krašto rezistenciją apjungęs organas“, neįvardijant konkrečios institucijos. Užsienyje šios funkcijos paliktos VLIK‘ui ir LDT, kurie vykdo „Lietuvos valstybės valdžios funkcijas“. Pritarta minčiai kurti Lietuvos vyriausybę egzilyje. Saugumo sumetimais pasitarimo tekstas viešai nebuvo skelbtas. VLIK‘as gavo teisę kalbėti visos tautos vardu.

1949-aisiais tris mėnesius M.Krupavičius, tuomet jau prelatas, ir V. Sidzikauskas viešėjo JAV. Susitikimų metu aptarta bendra politinė linija. Vasario 2 dieną VLIK‘o delegacija, lydima Lietuvos pasiuntinio P.Žadeikio, apsilankė Valstybės departamente. Palankiai nuteikė JAV pozicija, kad „JAV vyriausybė nesitars ir nedarys sprendimų, liečiančių kitas valstybes, tų valstybių atstovams nedalyvaujant ar nedavus progos jiems pasisakyti“. Tai teikė lietuvių tautos atstovams viltį patiems spręsti Lietuvos valstybės likimą. Lankytasi lietuvių kolonijose, kur supažindinti tautiečiai su Lietuvos laisvinimo akcijos eiga.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje LDT ir VLIK‘o santykiuose ir toliau vyravo įtampta. VLIK‘e ėmė ryškėti liberaliųjų pažiūrų nepasitenkinimas krikščioniškojo sparno lyderyste. Kunigas M.Krupavičius buvo populiarus ir gerbiamas lietuvių tremtinių bendruomenėje. jis siekė nesileisti į partines rietenas ir pirmoje vietoje kėlė Lietuvos laisvinimo reikalą. Jis politikams siūlė: „Kai nutiesime laisvai Lietuvai pamatus, išversime sienas ir sukrausime stogą, tada gausim teisę pasiskirstyti pagal politines spalvas ir pradėti kovą dėl to, kokia spalva turi būti nudažyta Lietuva“. VLIK‘as tvirtai laikėsi nuostatos, jog būtina atkurti nepriklausomą Lietuvą ir nuo 1950-ųjų ėmė siekti ryšių su Vakarų Vokietijos administracija – sutvirtinti savo pozicijas ir taip vykdyti aktyvesnę Lietuvos laisvinimo akciją.

Situacija keitėsi, kai pradėjo kurtis Pasaulio lietuvių bendruomenė, atsivėrė lietuvių tremtiniams keliai į JAV, Kanadą, Australiją ir kitas šalis. 1949 metų birželio 14 dieną VLIK‘as paskelbė Lietuvių chartą, padėjusią būsimos politiškai aktyvios išeivijos ideologijos pamatus. Tai buvo lietuvius dvasiniais ryšiais saistomas dokumentas – „tautinis katekizmas“, skelbiamas „lietuvių tautos amžinųjų siekimų vardan“. Greta kitų tautos gyvybingumą užtikrinančių dalykų plėtotas siekis atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Svarbiausi buvo du tikslai: išlaikyti išeivijoje lietuvybę ir atkovoti Lietuvos laisvę. sumanyta 1948 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijai kuriant PLB, dar vadinama Lietuvos diasporos „dekalogu“. Ji buvo išleista Augsburge kartu su PLB nuostatais, tilpusi į mažą, vos kelių puslapių knygelę „Pasaulio lietuvių bendruomenė“, taip pat publikuota Augsburgo lietuvių išeivių stovykloje leistame savaitraštyje „Žiburiai“.

             Chartą sudaro 13 straipsnių ir įžanginė dalis. „Lietuvių charta“ skirta kiekvienam emigravusiam lietuviui. Joje apibrėžiamos lietuvio pareigos savo tautai, gyvenimo svetur gairės,  tautinė savimonė, raginama išlaikyti savo kalbą, kultūrą, puoselėti lietuviškumą. Tuo pačiu skatinama gerbti ir tą aplinką, kurioje tuo metu gyvena lietuvis. Chartoje įtvirtinti principai ir vertybės – tautybės išsaugojimas bei ugdymas, kalbos, šeimos, kultūros ir tautinio švietimo svarba – yra pamatiniai ir šiandienos Lietuvos visuomenėje.  

              Kitas leidinio „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ egzempliorius saugomas Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyviniame fonde (LCVA, f. 668, ap. 1, b. 230, l. 123, 123–135 a. p.).

            Turėdamas Lietuvos valstybės viziją, VLIK‘as kūrė laisvinimo darbų gaires. Tuomet manyta, kad atkurti Lietuvos valstybę yra du būdai: Vakarų demokratijos ginkluotas susirėmimas su Sovietų Sąjunga arba JAV ir Didžiosios Britanijos diplomatinio spaudimo priemonėmis privertus Sovietų Sąjungą  užtikrinti lietuvių tautos teises. Tačiau ilgainiui kaip vienas svarbiausių veiksnių Lietuvos suverenumui atgauti vis dėlto buvo nurodoma būsimoji Taikos konferencija. Jai rengiantis numatyta plati propagandinė programa. Kartu pažymima, kad lietuvių tautos kova turi būti nukreipta prieš  sovietų užmačias Lietuvai pavergti.

1947 metų balandį sudaryta naujos sudėties Vykdomoji taryba. Jos veikloje išskirtos keturios veiklos sritys: užsienio reikalų, ryšių su Lietuva, lietuvių tremtinių ir finansų bei Lietuvos ūkio atkūrimo. Pirmajai Vykdomajai tarybai, vadovaujamai Ernesto Galvanausko, nebuvo lemta ilgai gyvuoti. 1947 metų vasarį Londone Vyriausybei jau atstovavo Vaclovas Sidzikauskas.

1947-aisiais vėl mėginta surengti antrą VLIK‘o ir LDT atstovų susitikimą Paryžiuje. Jis įvyko rugpjūčio 5–15 dienomis. Paryžiaus konferencija stengėsi užglaistyti nesutarimus, bet įvyko priešingai – jie dar labiau išryškėjo. Pirmiausia nesutarta dėl Vyriaustybės – Vykdomosios Tarybos statuso. LDT patvirtino, kad diplomatai negali būti pavaldūs VLIK‘ui. Aptariant Lietuvos išlaisvinimo kovą iškeltas ir Lietuvoje vykstančio ginkluoto pasipriešinimo vaidmuo.Tačiau abi institucijos neturėjo  užtikrintų žinių apie padėtį Lietuvoje, todėl pareiškė, kad būtina užmegzti ryšius su Lietuvos rezistenciniu judėjimu. V.Sidzikauskas perspėjo, jog būtina tausoti tautos jėgas, siūlė „nedėti vilčių  vien į mišką“. Jis buvo greito karinio Rytų ir Vakarų konflikto šalininkas. Diplomatai siekė laikytis konflikto tarp Rytų ir Vakarų diplomatinio  sprendimo.

           
           VLIK‘as tuo metu  dar nebuvo priėmęs galutinio sprendimo Lietuvos sienų klausimu, bet rėmėsi 1920 metų sutartimi su sovietine Rusija, o vakaruose valstybės sienos turėjo apimti Mažosios Lietuvos teritoriją. Tikėtasi atgauti Rytų Prūsijos teritoriją, sprendžiant Rytų Prūsijos klausimą.

Per visą VLIK’o veiklos laikotarpį šiai organizacijai vadovavo:

1943 m. – 1945-06-15 – Steponas Kairys,

1945-06-15 – 1955-11-27 – Mykolas Krupavičius,

1955-11-27 – 1957-06-01 – Jonas Matulionis,

1957-06-01 – 1964-02-27 – Antanas Trimakas,

1964-02-27 – 1964-11-29 – Juozas Audėnas,

1964-10-03 – 1964-11-29 – Kipras Bielinis,

1964-11-29 – 1966-12-11 – Vaclovas Sidzikauskas,

1966-12-01 – 1979-03-24 – Juozas Kęstutis Valiūnas,

1979-03-24 – 1992-05-31 – Kazys Bobelis.

VLIK’as organizavo paramą nacių kalėjimuose kalintiems lietuviams politiniams kaliniams, rūpinosi pabėgėlių reikalais, atgaivino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklą, bendradarbiavo su Lietuvių sąjunga, nustatė šių organizacijų veiklos kryptis ir kompetenciją. VLIK’o konsulinis agentas Viurtemberge Lietuvos piliečiams išdavinėjo Lietuvos Respublikos užsienio pasus.

Persikėlęs į JAV, VLIK’as tapo įtakingiausia politine lietuvių išeivijos organizacija, kėlusia Lietuvos okupacijos nepripažinimo ir valstybingumo atkūrimo klausimus. VLIK’as organizavo Lietuvos laisvinimo veiksnių konferencijas, palaikė ryšius su įtakingomis Vakarų valstybių valdžios institucijomis, bendradarbiavo su kitų Baltijos valstybių išeivijos organizacijomis, dalyvavo jų renginiuose, atstovavo Lietuvai įvairiose tarptautinėse konferencijose ir organizacijose, skyrė savo atstovus (įgaliotinius) Pietų Amerikos ir Europos valstybėse, Australijoje, Europos Parlamente ir Europos Taryboje.

VLIK’as rengė ir platino pareiškimus, peticijas, memorandumus sovietinės okupacijos, žmogaus teisių pažeidimų, bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse klausimais. Rengė Lietuvos istorijai reikšmingų datų minėjimus, prisidėjo organizuojant antsisovietines akcijas („taikos kruizą“, „Baltijos žygį“), buvo vienas iš Baltijos šalių tribunolo Kopenhagoje iniciatorių. Rinko ir viešino informaciją apie lietuvius politinius kalinius, disidentus, pabėgėlius iš okupuotos Lietuvos, teikė jiems materialinę ir moralinę pagalbą.

Ilgainiui VLIK’ą užgožė Pasaulio lietuvių bendruomenė.

        1943 metais VLIK’as įsteigė Tautos fondą, kuris turėjo rūpintis lėšų Lietuvos laisvės reikalams telkimu. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Tautos fondas persikėlė į Vokietiją, veikė pagal savo statutą, suderintą su VLIK’o statutu. 1955 metais persikėlė į JAV. 1973 metais fondo įstatai buvo pritaikyti JAV galiojantiems įstatymams ir Tautos fondas tapo nesiekiančia pelno organizacija. Tautos fondo vadovybėje VLIK’o interesams atstovavo VLIK’o Valdyba.

         Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir VLIK’ui baigus veiklą, Tautos fondas tęsė veiklą.   Jis perėmė 1993 metais VLIK’o turtą ir sukauptus archyvinius dokumentus, kuriuos vėliau perkėlė į Putnamą. Tautos fondas rinko lėšas VLIK’o Lietuvos laisvinimo veiklai finansuoti, organizavo lėšų rinkimo vajus, skyrė įgaliotinius JAV, steigė atstovybes Pietų Amerikos valstybėse, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Naujoje Zelandijoje, bendradarbiavo su kitomis lietuvių išeivijos organizacijomis.

         Tautos fondo sukauptomis lėšomis buvo išlaikomos VLIK’o įstaigos, skiriamos lėšos Eltos biuletenių ir kitų leidinių rengimui, spausdinimui ir platinimui, renginių organizavimui, mokami atlyginimai lietuviškų radijo laidų darbuotojams, apmokamos VLIK’o narių kelionių išlaidos, finansuojama kita su Lietuvos laisvinimo reikalais susijusi veikla.

       Tautos fondas įsteigė Lietuvos laisvės iždą ir Lietuvos atstatymo fondą, kurie kaupė lėšas ir atkurtai Lietuvos valstybei.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Nuotraukoje: prelatas Mykolas Krupavičius