Savo laimę paaukoję vardan Lietuvos laisvės

Skirta Juozo Lukšos 100-osioms gimimo metinėms

Angelė Digaitytė

Pradžia

Liepos viduryje lankydamasi Badeno-Viurtembergo federalinėje žemėje, šalia Reutlingeno, esančiuose Pfulingene, Unterhausene ir netoliese, ant Traifelbergo kalno, stovinčiame pastate, kur kažkada gyvavo to paties pavadinimo viešbutis, bei svečiuodamasi visai gretimais ant uolos krašto stūksančioje Lichtensteino pilyje, vis galvojau, ką išgyveno 1950 metų liepos 23 dieną čia susituokę ir medaus savaitę – vienintelę bendro gyvenimo – čia praleidę partizanas Juozas Lukša ir jo mylimoji Nijolė. Turėjo būti sumišę džiaugsmas, meilė, nerimas, liūdesys ir galbūt tragedijos nuojauta…

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė susipažino Paryžiuje 1948 metų liepą. Juos suvedė Jonas Pajaujis ir Petras Vilutis – pastarąjį Nijolė ir Juozas vadindavo piršliu.  

Nijolė, gimusi 1923-ųjų rugpjūčio 26 dieną, buvo beveik 25-erių, o Juozas, gimęs 1921-ųjų rugpjūčio 4 dieną, – 26-erių. Anot daug metų Jungtinėse Amerikos Valstijose su Nijole Virginija Bražėnaite-Lukšiene-Paronetto artimai bendravusios Laimos Vincės Sruoginis, meilė buvo iš pirmo žvilgsnio.

Juozas Lukša nuo vaikystės mėgo piešti, konstruoti, todėl pasirinko architektūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete.

Tėvų auklėtas patriotiškai ir katalikiškai, dar besimokydamas progimnazijoje įsitraukęs į ateitininkų judėjimą, Juozas išlaikė idealistines pažiūras iki mirties. Sovietams okupavus Lietuvą, 19-etis J. Lukša, tapdamas Lietuvių Aktyvistų Fronto nariu, įsijungė į patriotinę, pogrindinę veiklą. Nepaprastai komunikabilų, pasižymėjusį puikiu humoro jausmu, mėgusį dainuoti Juozą supo daug bičiulių ir pažįstamų. Turėdamas plačius ryšius, jis telkė ir organizavo pasipriešinimui studentus ateitininkus, platino pogrindinę spaudą, atsišaukimus.

Už antisovietinę ir rezistencinę veiklą sovietų saugumiečiai 1941 metų pradžioje suėmė J. Lukšą ir įkalino. Nuo mirties, kalėjimo ar tremties Juozą išgelbėjo tik 1941 metų birželį prasidėjęs karas. Birželio sukilimo metu J.Lukša buvo išvaduotas ir prisijungė prie sukilėlių. Deja, nacistinės Vokietijos okupacinė valdžia rugpjūčio pradžioje nutraukė Lietuvos laikinosios vyriausybės, o netrukus ir Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) veiklą. J. Lukšai suėmimo pavyko išvengti.

Beje, vėliau Juozas Lukša buvo apkaltintas šiuo savo gyvenimo laikotarpiu įsivėlęs į holokausto nusikaltimus. Neva, vienoje „Lietūkio garažo“ skerdynių nuotraukoje užfiksuotas J.Lukša, įvardintas kaip „blondinas su dalba“.  Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis savo sraipsnyje, publikuotame portale Tiesos.lt, apgina partizaną. Nijolės Bražėnaitės šeima – giliai tikinti. Jos motina Konstancija Bražėnienė nacių okupacijos metu iš Kauno geto išgelbėjo du žydų kilmės vaikus Aleksą Gringauzą ir Sarą Šilingovski ir iki karo pabaigos slėpė juos savo namuose, mylėjo kaip savo. Bet 1948 metais K.Bražėnienė buvo suimta NKVD ir ištremta į Sibirą, kur kalėjo dešimt metų. V.Valiušaičio nuomone, Nijolė nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu jai bent mažiausias įtarimas būtų kilęs. Be to, nėra jokių įrodymų, „išskyrus grubų pritempinėjimą kagėbistiniu stiliumi prie klastotos nuotraukos, ką teigia fotografijos ekspertas Stanislovas Žvirgždas. (…) „Garažo“ skerdynių organizatorius buvo Juozas Surmas (pagal A. Anušauską) ar Joachimas Hamannas (pagal J. Dainauską). Pasižiūrėjus į nuotraukas, tas „blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus.“

Vokiečių okupacijos metais J.Lukša toliau studijavo Kauno universitete ir aktyviai kartu su savo broliais dalyvavo Lietuvių Fronte – naujame pogrindiniame antinaciniame rezistenciniame pasipriešinime, ėmusiame veikti tuoj pat po LAF uždraudimo.  

1944 metų vasarą, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą antrą kartą, broliai Lukšos nusprendė pasilikti Lietuvoje ir tęsti pogrindinę veiklą. Juozas  įsijungė į tuo metu susikūrusios  Lietuvos Išlaisvinimo Tarybos veiklą.

Persikėlęs gyventi į Vilnių ir prisidengęs slapyvardžiu – Juozo Adomaičio pavarde, 1946–1946 metais J.Lukša studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1945 metais jis įsijungė į kitą rezistencinį judėjimą – Lietuvos partizanų sąjūdį, koordinavusį partizanų veiklą. Todėl 1946 metų pradžioje J.Lukša metė dailės institutą ir kartu su broliais, gavę motinos palaiminimą, pasitraukė į Suvalkijos miškus.

J.Lukšai buvo patikėtos įvairios atsakingos pareigos: Lietuvos Partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininko, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutanto, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos kelias“ redaktoriaus, Birutės rinktinės vado. Jis aktyviai dalyvavo kuriant centralizuotą Lietuvos partizanų vadovybę.

Savo pokarinės rezistencijos metu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje J.Lukša slėpė savo tapatybę  ir, užimdamas naujas pareigas, pasivadindavo nauju slapyvardžiu: Vytis, Juodis, Kazimieras, Miškinis,  Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, Daumantas, Mykolaitis.

 1947 metais, prieš pat Kūčias, J.Lukšai kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniams, pavyko pereiti sieną tarp Rusijos Kaliningrado anklavo ir Lenkijos, nukeliauti į Gotlandą Švedijoje, paskui Juozas atsidūrė Vakarų Vokietijoje, o galiausiai – Paryžiuje. Tuo metu jis vadinosi Skrajūnu. Pirmiausia jis susisiekė su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK‘u), o per jį — su amerikiečiais.

Ginkluoto pasipriešinimo vadovybės įgaliotas, J.Lukša-Skrajūnas Vakarų Europoje lankėsi vykdydamas misiją –  atstovavo laisvės kovos sąjūdžiui. Iš Lietuvos jis gabeno daug dokumentų ir liudijimų. Tarp jų buvo lotynų kalba rašytas laiškas Romos popiežiui Pijui XII, kuriame buvo katalikų bažnyčios prašoma „atjautos ir paguodos žodžio“,  ir prancūzų kalba – laiškas Jungtinėms Tautoms. Juose aprašyti to meto masiniai Lietuvos žmonių trėmimai į Sibirą.  

J.Lukša-Skrajūnas turėjo tam tikriems asmenimis Vakarų Europoje perduoti informaciją ir dokumentus apie Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų okupantus ir įtikinti Vakarus įsikišti sustabdyti masinius lietuvių trėmimus į Sibirą.  Jis turėjo išsiaiškinti, ar Vakarai ketina padėti išlaisvinti okupuotas šalis  ir ar galima tikėtis artimiausiu metu Vakarų ir Sovietų Sąjungos konflikto. Taip pat Lukša-Skrajūnas Vakaruose ieškojo materialinės paramos Lietuvoje sovietų valdžiai besipriešinantiems partizanams.

1948 metų liepos 7-9 dienomis J. Lukša-Skrajūnas dalyvavo lietuvių organizacijų atstovų pasitarime Baden Badene, kuriame nutarta, kad Lietuvos išlaisvinimo kovai krašte vadovaus rezistenciją apjungiąs organas, o užsienyje – VLIKas ir Vykdomoji Taryba, kurie esamomis sąlygomis vykdo Lietuvos valstybės vadovavimo funkcijas, sudarydama egzilinę vyriausybę.

1949 metų spalį J.Lukša paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.

Nuo 1948 metų vasaros J.Lukša mokėsi Prancūzijos žvalgų mokykloje Paryžiuje, vėliau, nuo 1950 metų pavasario, – CŽV žvalgų mokymo stovykloje Kaufbeurene (Bavarija). Jis rengėsi CŽV misijai sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Kuo ilgiau Lukša buvo Vakaruose, tuo labiau jis abejojo savo buvimo prasme. Jis jau žinojo tikrąją padėtį ir suprato, jog Vakarai Lietuvai išsivaduoti nepadės. Teks patiems ginti Tėvynę.

Juozas Lukša, pasivadinęs Daumantu, remdamasis bendražygių surinkta medžiaga, Paryžiuje parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, kuri išversta į anglų, vokiečių ir švedų kalbas.

Dvynės seserys Nijolė ir Vida Bražėnaitės, Kauno Vutauto Didžiojo universitete studijavusios mediciną, dalyvavo Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo spaudos skyriaus veikloje – spausdindavo atsišaukimus ir juos platindavo.   

1943 metais naciams uždarius Kauno universitetą, vienuoliui jėzuitui Stanislovui Gruodžiui pavyko gauti leidimą dvidešimčiai studentų tęsti studijas Vokietijoje. Tarp laimingųjų pateko ir seserys Bražėnaitės. Berlyne Nijolė ir Vida apsigyveno pas savo dėdę Petrą Karvelį ir tęsė medicinos studijas Berlyno universiteto trečiame kurse. Jos toliau dalyvavo lietuvių antinacistinės rezistencijos veikloje. Nijolės užduotis buvo perduoti žinias iš Lietuvos pabėgėliams Vokietijoje:

Lietuvoje mūsų žmonės rinkdavo medžiagą apie nacių nusikaltimus, žydų žudymą ir įkalinimą. Tada išleisdavo informacinį laikraštį. Mums jį taip pat atsiųsdavo į Vokietiją, kad ieškotume būdų tą informaciją perduoti pasauliui, pranešti, kas darosi Lietuvoje. Siųsdavo taip – paimdavo duonos kepalą, išimdavo vidurį, įkišdavo laikraštį ir paštu man atsiųsdavo. Vieną kartą sugalvojo paslėpti laikraštį svieste. Tačiau atšilo orai, sviestas ištirpo, ir nacių cenzūra laikraštį surado. Kadangi siuntinys buvo adresuotas man, buvau areštuota, mane grasino nušauti, o tai padaryti jie tikrai galėjo.

Išgelbėjo dėdės Karvelio plačios pažintys.

Prasidėjus bombardavimams, seserys pasitraukė į Austriją. Pakeliui Vida susirgo tuberkulioze. Insbruke, okupuotame prancūzų, Nijolei pavyko seserį palikti gydytis kalno viršūnėje buvusioje sanatorijoje „Hochzirl“.  Vida pasveiko, po kelerių metų ištekėjo ir su vyru įsikūrė  Australijoje.

Nijolė Bražėnaitė mokėjo vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas. 1947 metais ji baigė Insbruko Leopoldo Franzeno universiteto medicinos fakultetą. Laimingo atsitiktinumo dėka Nijolė susipažino su prancūzų kariuomenės kapitono žmona madam Gradassi. Ši kaip skautė norėjo lietuviams pabėgėliams padėti ir surado apleistą viešbutį, kur galėjo merginos apsigyventi. Madam Gradassi su savo vyru augino keturias dukras ir visos jos susirgo kokliušu. Tuo metu madam buvo slidinėdama susilaužusi koją. Ji pakvietė Nijolę ir jos draugę Marytę Askaitytę (vėliau tapusią garsia akių gydytoja Toronte) apsigyventi jos dideliame bute ir padėti prižiūrėti jos sergančias dukras. 1947 metais Nijolė gavo gydytojos diplomą, tačiau, nebūdama Austrijos piliete, negalėjo dirbti medicinos srityje.

Madam Gradassi, atsidėkodama merginoms, nupirko traukinio bilietus į Paryžių. Lietuvaitės ieškojo darbo, ir tai vienoje, tai kitoje ligoninėje joms leido dalyvauti kaip stebėtojoms, talkinti medicinos personalui. Ten susipažino su lietuve gydytoja Dobrovolskaite, nemokėjusia lietuviškai. Per ją –  su Stasiu Bačkiu, įgaliotuoju Lietuvos atstovu Paryžiuje, palaikiusiu glaudų ryšį su VLIK’u.

Nuo 1948 metų  pradžios Nijolė dirbo Šv. Antano ligoninėje (L‘hopital de St. Antoine), kraujo transfuzijos centro laboratorijoje ir Vėžio institute Paryžiuje asistente.   

Bus daugiau

Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus archyvo nuotraukos

Šaltiniai:

  1. Minime 100-ąsias partizano Juozo Lukšos gimimo metines. Bernardinai.lt, 2021 m. rugpjūčio 4 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/minime-100-asias-partizano-juozo-luksos-gimimo-metines/
  2. Girnius Kęstutis. Neeilinis partizanas: Juozas Lukša-Daumantas. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto interneto puslapis: https://www.tspmi.vu.lt/komentarai/kestutis-girnius-neeilinis-partizanas-juozas-luksa-daumantas/
  3. Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus medžiaga ir internetinis puslapis: https://www.luksosg.garliava.lm.lt/index.php/jld/biografija
  4. Lietuviai.lt, internetinė prieiga: https://lietuvai.lt/wiki/Nijol%C4%97_Bra%C5%BE%C4%97nait%C4%97-Luk%C5%A1ien%C4%97-Paronetto
  5. Prisimenant Daumantą. Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite. Partizanai.org, internetinė prieiga: http://www.partizanai.org/svetaines-struktura/93-periodika?start=2700
  6. Pfulingeno (Vokietija) miesto archyvo medžiaga.
  7. Vincė Laima. „Mano Brangus Juozuk…“. N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimas. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 8 d.,  internetinė prieiga:
    https://www.bernardinai.lt/mano-brangus-juozuk-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimas/
  8. Vincė Laima. „Šiluma, kuri dvelkia iš Tavo laiškų, mane užburia…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo: Meilė. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 14 d.,  internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/siluma-kuri-dvelkia-is-tavo-laisku-mane-uzburia-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo-meile/
  9. Vincė Laima. „Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 17 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/noreciau-galet-pavydet-mano-brangiai-konkurentei-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  10. Vincė Laima. „Arba su kardu, arba visai negrįžk…“ Iš Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. kovo 13 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/arba-su-kardu-arba-visai-negrizk-is-nijoles-brazenaites-ir-juozo-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  11. Vincė Laima. Antinacinė rezistencija ir kelias į Vakarus: buvome biedni, alkani, apiplyšę, bet laimingi… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/antinacine-rezistencija-ir-kelias-i-vakarus-buvome-biedni-alkani-apiplyse-bet-laimingi/
  12. Vincė Laima. Papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 24 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/papasakosiu-apie-sianakt-tau-priskintas-rozes/
  13. Valiušaitis Vidmantas. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus. Tiesos.lt, 2020 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-blondinas-su-peruku-i-j.luksa-nepanasus-ne-is-tolo.-/spausdinti?fbclid=IwAR3dEIT3IaXOufC-WMynEM2oc8FGFFfZu_F4-nqD-f_wGW6MxHx-LXChMJE