Savo laimę paaukoję vardan Lietuvos laisvės. II.

Angelė Digaitytė

Tęsinys

Pradžia čia.

Kai susipažino, Juozas ir Nijolė susitikdavo dažniausiai Liuksemburgo sode (Jardin du Luxembourg) ir ilgai vaikščiodavo Paryžiaus gatvėmis.  Juozą domino Prancūzijos sostinės architektūra. Jis, gyvendamas Paryžiuje, vengė lietuvių pabėgėlių, nes bijojo būti atpažintas, bendravo tik su keliomis lietuvių šeimomis, iš kurių viena buvo Bačkių šeima.

1948 metų lapkritį Nijolė susirgo tuberkulioze ir buvo paguldyta į tą pačią ligoninę, kur dirbo. Juozas tik keletą kartų galėjo aplankyti savo draugę, nes nuolat vis važinėjo su reikalais. Nijolė nieko  neklausinėjo ir, jos nuomone, tai jam patiko. Nuo 1949-ųjų gegužės iki 1950-ųjų liepos ji gydėsi sanatorijoje netoli Šveicarijos sienos,  prie aukščiausio Alpių kalno Monblano. Čia Juozas aplankė Nijolę vieną kartą.

Prasidėjo dvejus metus trukęs judviejų susirašinėjimas. Pirmas laiškas Nijolę pasiekė iš Švedijos 1948 metų  liepos 24 dieną. Jiedu rašydavo vienas kitam laiškus dažnai – kartais kasdien, kartais kartą per savaitę, – kreipdamiesi vienas į kitą švelniai, net žaismingai. Juozas vadino Nijolę: Mano Brangus Dienų Žiburėli, Mano Širdies Karalaite, Mano Dienos ir Nakties Saule, Auksel, Mano Rupulis, Mano Širdies Vagilka, Mano Brangus Dienų Žiburėli. Nijolė, Juozo vadinta Niliuke, atsilygindavo Juozui, kurį vadino Juozuku: Mano Širdies riteri, Skrupulukas arba Mano Latras (nes gyveno pigesniame Paryžiaus kvartale ir , be to, klajojo po pasaulį). Viename laiške ji net kreipiasi į Juozą: „Mano mielas bandite“.

Ką Tu veiki, mano mielas bandite? Tu man liepi Tave taip vadinti, pildau Tavo norą sakydama, kad banditas nelygus banditui. Norėčiau išgalvot geriau, negu auksas ir perlas, tačiau nieko nerandu, geresnio už tą banalų žodį meilę. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1948 03 18)

Iš viso išliko 136 Juozo rašyti laiškai Nijolei ir 71 Nijolės laiškas Juozui. Jie buvo kupini meilės ir rūpesčio.

Iš jų laiškų pažįstame Juozą kaip draugišką, geranorišką ir romantišką, medikė Nijolė – racionalesnė, pasižyminti analitiniu mąstymu. Abu jie besąlygiškai myli Lietuvą ir Nijolė palaikanti Juozo misiją. Ji nuogąstavo, ar jų susirašinėjimas Juozui nepakenks:

Vakar man užėjo mįslis į galvą, ar gerai, kad mudu taip dažnai viens kitam rašom. Tu man atvirai pasakyk. Aš manau, kad Tu numanai, kodėl Tau taip rašau, vien tik dėl Tavo saugumo. Pakeitus Tau gyv. vietą gal ir nėra kol kas pavojaus, bet vis tiek reikia apsižiūrėt. („Sancellemoz“ sanatorija, 1949-05-18)

Juozas atsako: „Neturiu duomenų, ar kenkiama, bet bendrai pagal taisykles, man taikytinas, gal ir kenktų. Ar apsimoka su ta menka rizika kenkimui nuvogti man tiek daug, kiek tu savo laiškais man duodi? Spręsk pati.“ (Paryžius, 1949-05-20)

Nijolė ir Juozas laiškuose dalijosi mintimis, kalbėjo ir apie ateitį. Svajojo būti kartu – kaip bus „nuostabu, kai viskas baigsis – viskas, kas dar laukia – paskęsti mūsų laimėje“. (Juozas, Paryžius, 1949 03 03)  Jų pažiūros į gyvenimo prasmę ir laimę sutapo.  Juos artino ir abiejų išgyventas Lietuvos ilgesys. Abu žinojo, jog Juozui teks grįžti atgal į gimtinę kovoti, o Nijolei – laukti. Jų pasimatymai buvo skausmingi, nes kiekvienas jų galėjo būti paskutinis:

Kai maniau turinti apsiprasti su ta mintim, kad greit Tavęs nebematysiu, prisiminiau, kad Tau tiek maža pasakiau ir taip norėjau nors trumpai minutei Tave pamatyt. Tačiau tikėjau, kad Tu jutai, su kokiom mintim lydžiu Tave ir kaip noriu drauge su Tavim bučiuot taip senai matytą žemę… Tu ateidavai pas mane su mintim, kad ilgą laiką nebesimatysim ir mudu vis kalbėdavom apie tai, kas buvo šventa ir skaudu. Gal ir gerai taip! Juk, viskas aišku ir Tau ir man. Tik man buvo skaudu, kad Tu galėjai pagalvot, jog aš mudviejų laimę statau aukščiau už kovą dėl laisvės. Ne, Juozuk, aš niekad nedrįsčiau Tavęs prašyt pakeist savo padėtį ir žinau, kad jos niekad nepakeistum. Todėl Tave tuo labiau myliu. Nemanau, kad ir aš ją keisčiau, jei turėčiau laimę būti Tavo vietoj. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 02 19)

Nors ir suprato, jog jų bendras gyvenimas – lyg miražas, nusprendė susituokti. Nijolė neprieštaravo ir nuolankiai susitaikė su tuo, jog jos mylimasis, net ir vedęs, grįš pas jos „brangią Konkurentę“, „savo pirmąja meilę, pirmąją žmoną“, kaip J. Lukša koduotai kalbėjo apie savo sprendimą grįžti ir kovoti už Lietuvą:

Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei, Tavo pirmai numylėtai, tačiau per daug ją myliu, kad kovočiau prieš ją. Ji daro viską nepaprasta mudviejų meilėj, ją gilina, tačiau savo kančiomis save pastato aukščiau už viską. Ir jos mes negalim atsisakyt. Todėl ir mudviejų laimė negali stovėt aukščiau už josios laimę. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 07 19)

Kiek apsveikusi, Nijolė grįžo į Tiubingeną, kur gyveno teta Dr. Veronika Bakšytė-Karvelienė. Jos vyras Dr. Petras Karvelis buvo VLIK‘o, narys. Nedideliame Pfulingeno miestelyje už keleto kilometrų nuo Reutlingeno pokariu buvo DP stovykla, kuriai nuomojamame name – Goethės g. 16  – kartu su kitais lietuviais pabėgėliais gyveno ir VLIK‘o pirmininkas prelatas Mykolas Krupavičius; Nijolė Bražėnaitė įsidarbino būstinėje sekretore. Prasidėjo jos kelionės traukiniu 16 kilometrų iš Tiubingeno į Pfulingeną ir atgal.

Juozas ir Nijolė netrukus nusprendė susituokti. Jų sutuoktuvės įvyko nedidelėje Unterhauseno šv. Konrado bažnyčioje, pusiaukelėje – už trijų kilometrų – tarp garsiosios Lichtensteino pilies ir  Pfulingeno (Nijolė po daugelio metų sakė, jog Tiubingene – A.D.).

Nuotaka pasipuošė tą dieną tautiniais rūbais. Daug vėliau, būdama beveik 100-etė, Nijolė Laimai Vincė-Sruoginis prisipažins, jog tuo metu neturėjo geros suknelės, o ir tais laikais buvo įprasta tekėti vilkint tautinius drabužius.  Be to, Nijolė didžiavosi savo lietuviška kilme ir jau anksčiau ypatingomis progomis mielai taip puošdavosi.

Vestuvėse dalyvavo Nijolės teta Veronika Karvelienė su vyru Petru Karveliu, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai, Levas ir Birutė Prapuoleniai. Pusseserė Ugnė Karvelytė ( Ugnė Karvelis, neseniai mirusi Lietuvos atstovė prie UNESCO) buvo pamergė. Pabroliu turėjo būti Juozo draugas Julijonas Būtėnas, tačiau negalėjo atvykti dėl pasiruošimo misijai Lietuvoje. Kaip ir jaunamartė, sutuoktuvių liudininkė V.Karvelienė bei U.Karvelytė per vestuvių ceremoniją buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais.

Jaunavedžiai su Karvelių šeima

Nijolę Virginiją Bražėnaitę ir Juozą Albiną Lukšą sutuokęs prelatas Mykolas Krupavičius jaunavedžiams  vestuvių proga  padovanojo didelę Raimondo Šmitleino knygą prancūzų kalba apie Prospero Merime veikalą “Lokys”, iliustruotą žymaus lietuvių dailininko Vytauto K.Jonyno. Joje buvo įrašytas linkėjimas:

Jaunavedžiai su juos sutuokusiu prelatu Mykolu Krupavičiumi

Juozui ir Nijolei Skrajūnams, jų sutuoktuvių dieną, atminčiai su linkėjimu, kad jiems Auškščiausias, sujungęs savo sakramentu, įsėtų amžino gyvenimo sėklą, Šventosios Dvasios rasa nuvalytų jų širdis ir sujungtų amžinu tarpusavio meilės ryšiu, duotų palydovu taikos Angelą ir apsaugotų nuo piktos dvasios sielai ir kūnui žalingų slastų ir su prašymu, kad Juozas laimingai ir greitai sugįžęs iš savo labai garbingos ir didvyriškos kelionės, parsivežtų Nijolę į laisvą Lietuvėlę, pagal Dievo planą platintųsi ir daugintųsi, kad jo garbinga ir gausinga sėkla nusėtų plačiai Lietuvos žemelę ir jai mokėtų tarnauti ir ją mylėti kaip ir jos gimdytojai ir kad jie ilgai gyventų laimėje ir Dievo palaimoje, kad regėtų savo vaikų vaikus iki trečios ar ketvirtos kartos ir džiaugtųsi Lietuvėlei padarytais nuopelnais per visas savo amžiaus ilgąsias dienas. Vokietija.Tremtis.1950 07 23. M.Krupavičius.

 Kuklios vestuvių vaišės buvo surengtos Tiubingeno pilies restorane „Imprimerie Nacionale“.

 Savo vienintelę bendro gyvenimo savaitę jaunavedžiai praleido Švabijos Albo kalnagūbrio šiaurės vakarinėje dalyje, vadinamoje Albtrauf, stūksančiame Treifelbergo kalne buvusiame „Traifelbergo“ viešbutyje (dabar ten  – socialinių reikalų kolegija, mokymo ir tolesnio švietimo centras), per kurio langus galėjo grožėtis netoliese ant skardžio krašto pakibusia Lichtensteino pilimi. Tiesą sakant, jaunavedžiai nė dienos nepabuvo vieni – Juozą vis kas nors lankė su reikalais. Dažniausiai tai buvo J. Lukšos bičiuliai J. Būtėnas, prof. J. Brazaitis, kanauninkas F. Kapočius, Prapuoleniai.

 Netrukus Juozas privalėjo grįžti į Amerikos žvalgybos stovyklą ir toliau ruoštis ir treniruotis.   Jaunavedžiai amžiams atsisveikino 1950 metų rupjūčio 1 dieną.

Bus daugiau

Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus archyvo ir autorės nuotraukos

Šaltiniai:

  1. Minime 100-ąsias partizano Juozo Lukšos gimimo metines. Bernardinai.lt, 2021 m. rugpjūčio 4 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/minime-100-asias-partizano-juozo-luksos-gimimo-metines/
  2. Lietuviai.lt, internetinė prieiga: https://lietuvai.lt/wiki/Nijol%C4%97_Bra%C5%BE%C4%97nait%C4%97-Luk%C5%A1ien%C4%97-Paronetto
  3. Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus medžiaga ir internetinis puslapis: https://www.luksosg.garliava.lm.lt/index.php/jld/biografija
  4. Prisimenant Daumantą. Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite. Partizanai.org, internetinė prieiga: http://www.partizanai.org/svetaines-struktura/93-periodika?start=2700
  5. Pfulingeno (Vokietija) miesto archyvo medžiaga.
  6. Vincė Laima. „Mano Brangus Juozuk…“. N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimas. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 8 d.,  internetinė prieiga:
    https://www.bernardinai.lt/mano-brangus-juozuk-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimas/
  7. Vincė Laima. „Šiluma, kuri dvelkia iš Tavo laiškų, mane užburia…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo: Meilė. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 14 d.,  internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/siluma-kuri-dvelkia-is-tavo-laisku-mane-uzburia-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo-meile/
  8. Vincė Laima. „Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 17 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/noreciau-galet-pavydet-mano-brangiai-konkurentei-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  9. Vincė Laima. „Arba su kardu, arba visai negrįžk…“ Iš Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. kovo 13 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/arba-su-kardu-arba-visai-negrizk-is-nijoles-brazenaites-ir-juozo-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  10. Vincė Laima. Antinacinė rezistencija ir kelias į Vakarus: buvome biedni, alkani, apiplyšę, bet laimingi… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/antinacine-rezistencija-ir-kelias-i-vakarus-buvome-biedni-alkani-apiplyse-bet-laimingi/
  11. Vincė Laima. Papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 24 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/papasakosiu-apie-sianakt-tau-priskintas-rozes/
  12. Valiušaitis Vidmantas. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus. Tiesos.lt, 2020 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-blondinas-su-peruku-i-j.luksa-nepanasus-ne-is-tolo.-/spausdinti?fbclid=IwAR3dEIT3IaXOufC-WMynEM2oc8FGFFfZu_F4-nqD-f_wGW6MxHx-LXChMJE