Savo laimę paaukoję vardan Lietuvos laisvės.III.

Skirta Juozo Lukšos 100-osioms gimimo metinėms

Angelė Digaitytė

Pradžia

Tęsinys

Jaunavedžiai amžiams atsisveikino 1950 metų rupjūčio 1 dieną. Po daugelio metų Nijolė paaiškino:

Aš neprieštaravau jo grįžimui į Lietuvą, kadangi jis buvo labai įsitraukęs į pasipriešinimą prieš komunistus ir pažadėjo, atlikęs savo misiją, sugrįžti į Lietuvą ir vėl prisijungti prie savo bendražygių. Aš žinojau, kad niekaip negaliu jo nuo to atkalbėti, kadangi jis labai kentė, kad pasiliko to metu beveik du metus Vakaruose ieškodamas būdų, kaip jis galėtų grįžti atgal į Lietuvą ir atlikti savo misiją. Ir aš žinojau, kad niekas negalėjo jo perkalbėti pasilikti Vakaruose, kadangi, jeigu jis būtų tą padaręs, tai nebūtų galėjęs su savimi gyventi ir sau atleisti, kad negrįžo į Lietuvą atgal.

Netrukus Juozo bendražygis Julijonas Būtėnas įteikė Nijolei paskutinį, atsisveikinimo, laišką, Juozo parašytą iš CŽV mokymo stovyklos:

O vis tik mudu pamiršome savųjų „aš“ egzistavimą ir nusilenkėm įgeidžiams mano „pirmosios žmonos“. Aš žinau, Niliuk, kad toliau jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir savo malda. Tikiu, kad mudviejų bendri jausmai neapvils mūsų ir po trumpo laikotarpio mudu vėl svaigsim nė kiek ne paviršutiniškesne laime, kokią svajojom ar kuria gyvenom.

(…) O jeigu kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra neįmanoma, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis (…). (Juozas Nijolei, Vokietija, 1950 rugpjūtis)

Kartu su laišku Juozas tąkart įdėjo ant lapelio išspausdintą poemą ar gal partizanų dainos tekstą: Lauk manęs, aš sugrįšiu / Bet lauk labai! / Lauk, kai lietus krinta / Pilkas, liūdnas ir sunkus.

Juozas Lukša jau nujautė, kad jie nebesusitiks. Bet grįžti į Lietuvą ir galbūt žūti jis pasirinko sąmoningai: Jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi.

CŽV žvalgų mokymo stovykloje Kaufbeurene pusę metų treniravęsi lietuvių rezistentai 1950 metų spalio 1 dieną buvo įspėti apie skubų pasiruošimą vykdyti senai rengtą operaciją. J.Lukša su dar dviem kovotojais – Klemensu Širviu (Sakalu, g.1926) ir Benediktu Trumpiu ( Ryčiu, 1919–1951) –  buvo išgabenti į JAV karinių oro pajėgų bazę Vysbadene. Spalio 3-iąją lietuviai lėktuvu “Dakota – C47” išskraidinti į Lietuvą.  

Ir viskas. Daugiau jokios žinios iš Juozo… Tiesa, gruodį atėjo trys šifruoti laiškai, kuriuos Nijolė perdavė tam tikriems asmenims. Po to šešerius metus Nijolė gyveno laukdama.

 1953 metų rugpjūtį Pfulingene, VLIK‘o būstinėje, apsilankė JAV Kongreso delegacija, vadovaujama Viskonsino valstijos kongresmeno Charles J.Kersteno, turėdama tikslą ištirti Latvijos, Estijos ir Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos aplinkybes ir padarinius. Ch.J.Kerstenas 83-iojo kongreso metu buvo pasiūlęs rezoliuciją įsteigti Komitetą Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijai tyrinėti. Jo vadovaujama delegacija lankėsi pabėgėlių stovyklose, susitiko su rezistencinių organizacijų atstovais.  

JAV delegacijoje buvo Amerikos lietuvių tarybos (ALT) informacijos centro direktorė Marytė Kižytė iš Niujorko ir Kersteno šeimos žmona ir dukra. 27 metų Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė susidraugavo su 23 metų Kersteno dukra Mary. Delegacijos narę M.Kižytę pasiekė žinia, kad staiga Niujorke mirė jos motina. Ch.J.Kerstenas, žinodamas, kad Nijolė yra Juozo Lukšo žmona ir kad ji negali Europoje dirbti gydytoja, pasiūlė Nijolei palydėti Marytę į JAV ir parūpino viešėjimo vizą. Jis tikėjosi, jog Nijolė galės, laikui bėgant, pasilikti JAV ir dirbti pagal specialybę gydytoja.

1956 metais Ch.J.Kerstenas, besilankydamas Niujorke, atvežė N.Bražėnaitei-Lukšienei Kongreso leidinį „Congressional Records“, kur buvo publikuojamos Kersteno surinktos žinios iš Vokietijos. Kongresmenas tąkart Nijolės paklausė apie vieną partizanų vadą „Miškenez“. Miškinis, vienas iš Juozo Lukšos slapyvardžių…  Vienas Kersteno vadovaujamos komisijos liudininkų buvo 1953 metais iš Sovietų Sąjungos į Vakarus pabėgęs buvęs NKVD pulkininkas Grigorijus Burlickis, 1950–1951 metais tarnavęs Lietuvoje ir dalyvavęs partizanų naikinimo akcijose. G.Burlickis paliudijo apie dideles SSRS saugumo pastangas 1951 metais Lietuvoje sugauti gyvą vieną Amerikos žvalgybos desantininką. Buvęs enkavedistas 1954 metais liudijo: „Daugiausia rūpesčių pridarė ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu didvyriu ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas…“

Ginkluoto susidūrimo metu desantininkas žuvo. Kongresmenas iš G.Burlickio liudijimo suprato, kad tai buvo Juozas Lukša. 

Britų žurnalistas Edwardas Lucasas savo knygoje „Apgaulė” skyriuje „ Tarp kūjo ir priekalo“ aprašo britų žvalgybos nesėkmes pokario laikotarpiu Baltijos valstybėse. Jis apgailestauja dėl pražuvusių jaunų vyrų likimų. E.Lucaso nuomone, „tą gražią svajonę sužlugdė pragaištinga SŽT operacija „Džiunglės“ ir ją papildanti CŽV operacija, iš pradžių pavadinta „Tilestone“ („Plyta“). CŽV įrengė mokymų bazę politiniams emigrantams Kaufboeurene, o SŽT įsteigė šnipų mokyklą Čelsyje. Sovietų saugumas perimdavo ryšius tarp Baltijos rezistentų ir žvalgybos agentų ir perverbuodavo agentus. Jauni vyrai, užsienio specialiųjų tarnybų parengti rezistencijai ir šnipinėjimui Lietuvoje, atvykę pakliūdavo tiesiai į spąstus. Taip perverbuoto agento, buvusio bendramokslio Prancūzijos žvalgybos mokykloje Jono Kukausko išduotas, pasaloje žuvo Juozas Lukša, kartu su jį lydėjusiu Benediktu Trumpiu-Rytu. Gavęs žinią apie antrojo desanto atvykimą, J.Lukša tikėjosi per J.Kukausko atgabentą siųstuvą išsikviesti lėktuvą ir išvykti tęsti veiklos emigracijoje…

Pasiruodžius atsiminimų knygai „Partizanai už geležinės uždangos“, Lukša tapo partizanų simboliu Vakaruose. Sovietų saugumas stengės jį apšmeižti. Dėl to ir buvo J.Lukša susietas su žydų žudynėmis „Lietūkio“ garaže 1941 metų birželį. Bet net patys saugumiečiai jautė, jog ši istorija pernelyg ryškiais baltais siūlais susiūta, todėl daugiau nebekartojo jos. Užtai J.Lukšą kaip partizaną maišė su purvais, knygoje „Vanagai iš anapus“ paskelbtas dokumentas, „liudijantis“ jį buvus bailiu, žiauriu žudiku, negailėjusiu nei mažų mergaičių, nei ištisų šeimų. Bet netrukus kitoje knygoje beveik tapatus dokumentas „liudijo“ prieš kitą partizaną – Snaiperį, nebe Skrajūną.

Iki šiol buvo manoma, kad Juozo Nijolei rašyti laiškai sudeginti. Ir tik 2006-aisiais šiuo metu JAV gyvenanti Nijolė Virginija Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto senai bičiulei Laimai Vincė-Sruoginis atskleidė stulbinančią paslaptį:

Kai atėjo laikas išskristi, Juozas manęs paprašė sudeginti visus jo laiškus, rašytus man. Tais laikais taip buvo daroma dėl saugumo, kad niekas negalėtų manęs atsekti. Tačiau, kai atėjo momentas sudeginti jo laiškus, mano ranka nekilo. Aš negalėjau. Aš laiškus paslėpiau. CŽV stovykloje, Kaufboirene, Vokietijoje, dirbo Amerikos lietuvė sekretorė. Jos vardas buvo Louise Bedarfis. Ji labai mėgo Juozą. Ji man laiškus apie jį rašydavo. Ji žinojo apie mūsų vestuves. Prieš išskrisdamas Juozas žadėjo mano laiškus sudeginti. Tačiau ir jis negalėjo prisiversti to padaryti. Jis įdėjo mano laiškus į rudą voką, ant viršaus raudonu pieštuku užrašė: Noli tangere circulos meos. Tada padavė sekretorei ir paprašė man perduoti kartu su keletu jo asmeninių daiktų.

Nijolė padovanojo tuos savo kažkada Juozui rašytus laiškus bičiulei, leidusi publikuoti tik po savo mirties. L. Vincė-Sruoginis paslaptį išsaugojo penkioliką metų. 2019 metų rudenį J.Lukšos našlė paprašė bičiulės parengti leidimui jos ir Juozo laiškų knygą, nes nenorinti, kad jie „patektų į blogas rankas“ – L.Vincė-Sruoginis suprantanti jos ir Juozo istoriją.  

Dovanodama savo laiškus, tautiečiams Nijolė Virginija Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto palinkėjo:

Jei kas nors supras, kad ir tokiomis sąlygomis galima būti laimingiems, tai jiems tikrai padės. Aš linkiu, kad jaunimas sukurtų laimingą gyvenimą ir niekad nepamirštų savo tėvynės. Aš palinkėčiau, kad greičiau pasibaigtų rūpesčių pilni laikai, kad žmonėms sugrįžtų tokia nuotaika, kokia buvo Atgimimo metais. Tada mes visi buvome nepaprastai laimingi. Aš visada tikėjau ir niekada nepraradau vilties, kad Lietuva bus laisva.

Kauno r. Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus archyvo nuotraukos

Šaltiniai:

  1. Baškienė Rasa. Nenugalėtas. Bernardinai.lt, 2014 m. kovo 11 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/2014-03-11-rasa-baskiene-nenugaletas/
  2.  Girnius Kęstutis. Neeilinis partizanas: Juozas Lukša-Daumantas. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto interneto svetainė: https://www.tspmi.vu.lt/komentarai/kestutis-girnius-neeilinis-partizanas-juozas-luksa-daumantas/
  3. Juozas Lukša Daumantas – paskutinis mūšis. Interneto svetainė „Lietuvos partizanai“, internetinė prieiga: http://www.partizanai.info/juozas-luksa-daumantas-paskutinis-musis/index.html
  4. Kauno rajono Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos muziejaus medžiaga ir internetinis puslapis: https://www.luksosg.garliava.lm.lt/index.php/jld/biografija
  5. Lietuviai.lt, internetinė prieiga: https://lietuvai.lt/wiki/Nijol%C4%97_Bra%C5%BE%C4%97nait%C4%97-Luk%C5%A1ien%C4%97-Paronetto
  6. Minime 100-ąsias partizano Juozo Lukšos gimimo metines. Bernardinai.lt, 2021 m. rugpjūčio 4 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/minime-100-asias-partizano-juozo-luksos-gimimo-metines/
  7. Prisimenant Daumantą. Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite. Partizanai.org, internetinė prieiga: http://www.partizanai.org/svetaines-struktura/93-periodika?start=2700
  8. Pfulingeno (Vokietija) miesto archyvo medžiaga.
  9. Vincė Laima. „Mano Brangus Juozuk…“. N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimas. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 8 d.,  internetinė prieiga:
    https://www.bernardinai.lt/mano-brangus-juozuk-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimas/
  10. Vincė Laima. „Šiluma, kuri dvelkia iš Tavo laiškų, mane užburia…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo: Meilė. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 14 d.,  internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/siluma-kuri-dvelkia-is-tavo-laisku-mane-uzburia-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo-meile/
  11. Vincė Laima. „Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. vasario 17 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/noreciau-galet-pavydet-mano-brangiai-konkurentei-is-n-brazenaites-ir-j-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  12. Vincė Laima. „Arba su kardu, arba visai negrįžk…“ Iš Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos-Daumanto susirašinėjimo. Bernardinai.lt, 2021 m. kovo 13 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/arba-su-kardu-arba-visai-negrizk-is-nijoles-brazenaites-ir-juozo-luksos-daumanto-susirasinejimo/
  13. Vincė Laima. Antinacinė rezistencija ir kelias į Vakarus: buvome biedni, alkani, apiplyšę, bet laimingi… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: : https://www.bernardinai.lt/antinacine-rezistencija-ir-kelias-i-vakarus-buvome-biedni-alkani-apiplyse-bet-laimingi/
  14. Vincė Laima. Papasakosiu apie šiąnakt Tau priskintas rožes… Bernardinai.lt, 2021 m. liepos 24 d., internetinė prieiga: https://www.bernardinai.lt/papasakosiu-apie-sianakt-tau-priskintas-rozes/
  15. Valiušaitis Vidmantas. „Blondinas su peruku“ į J.Lukšą nepanašus nė iš tolo. O štai į Hamanną – labai panašus. Tiesos.lt, 2020 m. liepos 6 d., internetinė prieiga: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-blondinas-su-peruku-i-j.luksa-nepanasus-ne-is-tolo.-/spausdinti?fbclid=IwAR3dEIT3IaXOufC-WMynEM2oc8FGFFfZu_F4-nqD-f_wGW6MxHx-LXChMJE