Apie įvykius prie Seimo

Rasa Čepaitienė

Kiek suprantu, įvykius prie Seimo galima dalinti į tris dalis. Pirma – mitingo pradžia, kai kalbėjo organizatorių kviesti asmenys. Antra – ta mitingo dalis, kai nuo scenos kalbėjo ar dainavo visi norintys. Ir trečia – minios judėjimas po oficialios mitingo pabaigos, pasibaigęs Seimo automobilių aikštelėje konfrontacija su policija.

Kadangi po savo kalbos turėjau išeiti (tiesa, trumpam grįžau antroje dalyje), tai galiu liudyti tik tai, ką pati mačiau.

Mitingo pradžioje nebuvo jokių ženklų, kad gali kilti smurtiniai susidūrimai. Akivaizdu, kad „garsiosios“ kartuvės ar viela apsuptas gardas su „kaliniais“ buvo teatrinio performanso elementas, o ne kokia nors realios grėsmės kam nors priemonė. Kaip ir kiti elementai – garso efektai, dūmai, užrašai ant marškinėlių. Žmonės buvo ramūs, pozityviai nusiteikę, saugojosi provokatorių, kurių vieną kitą besireiškiant pastebėdavo ir perduodavo policijai. Labai krito į akis negatyvus požiūris į didžiosios žiniasklaidos žurnalistus – dar iki mitingo pradžios jie buvo palydimi švilpimu ir neigiamomis skanduotėmis, matyt, kad neleistų paimti interviu ar priverstų pasitraukti. Jie to nusipelnė 😏… Policija su organizatoriais bendravo maloniai, tie vykdė jos nurodymus, kelis kartus paragino žmones pasitraukti nuo Seimo. Man kalbant, kažkoks diedas visą laiką šaukė, matyt, kad užgožtų balsą, bet nemačiau, kas.

Aplink sceną šlaistėsi kelios žiniasklaidos išgarsintos arba odiozinės figūros (A. Paleckis, Celofanas). Girdėjau gandus, kad antroje dalyje vienam iš jų pavyko pasisakyti nuo scenos, bet pati nebemačiau. Mano supratimu, trūko tvarkdarių operatyviai reaguoti į nepageidautinus dalykus, viskas daugmaž buvo palikta savieigai ir minios sąmoningumui. Garsas irgi buvo nekokybiškas, prie scenos – labai garsu, bet kitur, net netoliese, skverelyje prie paminklo, kartais jau buvo sunku suprasti, kas sakoma. Ne viskas ar visi, pasisakę pirmoje dalyje, patiko, bet tam ir yra demokratija ir žodžio laisvė.

Dabar apie įvykių visumos vertinimą. Panašu, kad mums kaip tautai būdinga viena savybė – kenčiame, kol galime, bet kai kantrybė tampa perpildyta, tada gero nelauk. Įtampa kaupėsi seniai, nuo pirmojo karantino. Naujoji valdžia vietoj socialinio dialogo iš pat pradžios pasirinko perauklėjimo, spaudimo, manipuliavimo, patyčių kelią. Kiršinimo ir skaldymo kelią. Įtampos kėlimą vietoj nuraminimo ir sutelkimo. Tačiau įtampa negali kilti be galo. Natūralu, kad pasipiktinimas ir protestas pasiekė ribą, ypač po pastarųjų antikonstitucinių vyriausybės nutarimų. Tuo tarpu į protesto balsus ir reikalavimus arogantiškai nereaguota, nieks iš valdančiųjų per pastarąsias protesto akcijas nemalonėjo išeiti pakalbėti su žmonėmis, bent išklausyti juos, juolab atsižvelgti į reikalavimus. Priešingai, viskas buvo nurašoma antivalstybiniam kenkimui, kvailumui, „netikėjimui mokslu“ ir t.t. Įtakotukai drabstėsi mėšlu išsijuosę. Vadinamieji ekspertai, išskyrus vieną kitą, atkakliai nenorėjo pamėginti paanalizuoti objektyvių kilusios įtampos ir susipriešinimo eskalacijos priežasčių.

Šita valdžia nelinkusi su piliečiais kalbėtis, išgirsti, suprasti, juolab eiti į kompromisus. Jie nelaikomi politinio proceso partneriais. Į jų orumą giliai spjaunama. Vietoj to pasitelkiamas spaudimas, bauginimas, melas, prievarta… Riaušių buvo galima išvengti, jei būtų buvęs duotas įsakymas vengti skatinti smurtą, leisti žmonėms nurimti, išsiskirstyti. Jei būtų laiku identifikuoti ir izoliuoti provokatoriai. O gal to ir norėta..? Tapo akivaizdu, kad tarp vadinamojo „elito“ ir įsiaudrinusių, pasipiktinusių, nusivylusių, dėl savo ateities ir pažeidžiamų teisių nerimaujančių žmonių nėra nieko, kas galėtų tapti mediatoriumi, derybininku, konflikto deeskalatoriumi, kurio klausytų abi pusės. Galutinai pasimatė, kad juo galėjęs tapti prezidentas sugeba vien tupėti krūmuose… Opozicija „ne prie ko“… Taip, tai istorija apie pagarbą ir orumą. Jų paniekinimą. Tas pats buvo Maidane.

Gali būti, kad tai tik konflikto pradžia. Nes jis gilus, persipildęs, pripūliavęs, nevienadienis. Nepaisant to, kad, žinoma, yra kas juo džiaugiasi, jį kursto, sumaniai papila žibalo į jau liepsnojančią ugnį. Dėl to labai neramu ir negera.