Ar dar gyva pokario lietuviškų didvyrių atmintis?

Janina Survilaitė

1997-ųjų birželio pabaigoje vešliai bujojant Alpių žiedams, dr. Vaclovo Dargužo kvietimu, nuvykau į senosios Šveicarijos kartos susibūrimą gražioje jo sodyboje Thune. Šį kartą susibūrimui vadovavo profesorius kunigas dr. Jonas Juraitis, itin vertinęs ne tik pasaulio bibliotekose saugomai lietuvių klasikų kūrybą, bet ir negausią, per visus režimo metus stebuklingai išlikusią Lietuvos partizanų patriotinę poeziją. Tą popietę senąją kartą buvo sudominęs 1994 metais išleistas, lietuvių literatūros tyrinėtojo Vytauto Ambrazo ir Vidmanto Jankausko sudarytas jaunos partizanės Dianos Glemžaitės poezijos rinkinys „Mes mokėsim numirt“:

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot dar visi neišmokome, ne!

Rinktinės įžangoje literatūros kritikas V.Ambrazas aprašo poetės trumpą, bet stebėtinai prasmingą gyvenimą.

Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė gimė 1925 metų spalio 29 dieną Zarasų rajone, Degučių kaime. Būsimos partizanės kūdikystė prabėgo netoli Šiaulių. Vėliau šeima persikėlė į Rokiškį. D.Glemžaitė pradinę mokyklą baigė Pandėlyje, vėliau mokėsi Rokiškyje, o 1943 metais, baigusi Kupiškio gimnaziją, įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, kartu tęsdama studijas ir Kauno taikomosios dailės institute.

Iš mažens religingų tėvų skiepyti tvirti moraliniai principai padėjo Dianai pasirinkti kelią lietuvių Tautai lemtingą valandą: nesitaikyti su blogiu, bet jam priešintis. Jos jaunystės draugai merginą prisimena kaip savyje užsidariusią, susikaupusią kūrybai ir be galo su visais nuoširdžią lietuvaitę. Stiprėjant pokario partizaninei kovai, kūrėsi slapti pasipriešinimų okupantams būreliai, su kuriais Diana užmezgė ryšį. Po kiek laiko studijų tęsti mergina nebegalėjo, nes pasijuto sekama, buvo dukart suimta. 1947 metais Glemžaitė įsijungė į Pandėlio apylinkėse veikiantį Lietuvos partizanų būrį, kuriame partizanavo trys broliai Bulovai. Už vieno jų, partizanų Algimanto apygardos Margio rinktinės Gedimino kuopos vado Juozo Bulovo-Ikso, ištekėjo. Kunigas juos sutuokė partizaniškai – klojime. Jaunasis net per sutuoktuves nesirįžo nusijuosti revolverio…

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę.
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

Sovietų valdžia Dianos tėvus ir jaunesniuosius brolius ištrėmė į Sibirą. Diana lieka be artimųjų… Netrukus tapo nėščia, bet dukrelė Kauno gimdymo namuose gimė negyva. Dianos vieninteliu tikslas lieka ginti savo Tėvynę.

1949-ųjų rudenį abu su vyru nusprendė žiemą praleisti Plunksnuočių miško 43-iajame kvartale įrengtame partizanų bunkeryje. bunkeryje. Sutuoktiniai per Vėlines atsisveikino su draugais, sakydami, kad pavasarį, kai sužaluos miškas, vėl pasimatys bendroje kovoje, o jei ne:

Nebelauki manęs, nebelauki daugiau, mylimoji, –
Jau ne man šilas oš ir pavasarį paukščiai dainuos.
Mano dienos naktis, mano naktys dienas prarymojo,
Mano saulė tamsybės nuskendo šešėliuos liūdnuos.

Atgimusios Lietuvos spaudoje galima rasti vieną kitą pasakojimą apie tai, kaip 1949-ųjų lapkričio 14 dieną Diana su savo vyru ir draugais partizanais bunkeryje buvo KGB agento susprogdinti. Apie dukters žūtį motina Ona Glemžienė sužinojo po dvejų metų, būdama tremtyje Irkutsko srityje, Sibire. Jai buvo papasakota, kad „ilgesniam laikui tame bunkeryje turėjo pasilikti keletas partizanų, bet iš jų vienas neatėjo. Tai buvo Alfonsas Lūža, kurį prieš tai enkavėdistai areštavo, bet užverbavo ir paleido. Paskui jis vėl prisiplakė prie partizanų. (…)  Bunkerį nedelsiant apsupo enkavėdistai ir pareikalavo visus esančius bunkeryje pasiduoti. Ten buvusių stribų pasakojimu, tuo metu atsidarė bunkerio anga ir joje pasirodė moteris su granata rankoje, kurią prisiglaudusi prie savęs susisprogdino. Tai buvo mano dukra Diana. Tuo metu bunkeryje susisprogdino jos vyras Juozas ir dar penki partizanai… Visų kūnai buvo paguldyti ant grindinio Juodupės miestelyje. Dukros Dianos iš veido jau nebuvo įmanoma atpažinti, nes visas veidas buvo išdraskytas skeveldrų.“

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos, pro gimtinės velėną ištryškęs,
O ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, vergdami gimtą žemę bučiuos.
Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

1949 metais pasirodė Dianos Glemžaitės rankraštinis rinkinys „Penktieji laisvės kovų metai“. Patriotiško pasiaukojimo ginti Tėvynę gaidomis alsuoja visa partizanės kūryba, kurią, atgimus Lietuvai, įvertino prof. Viktorija Daujotytė, užsimindama, kad D.Glemžaitė galėjusi tapti žinoma Lietuvos poete, jeigu ne ankstyva žūtis…

…2011 metų gegužyje, Poezijos pavasario dienomis Panevėžio Lansbergio-Žemkalnio gimnazijos sodelyje vėl išgirstu Dianos Glemžaitės vardą ir jos žodžius roko grupės „Skylė“ koncerte, o vėliau sužinau, kad grupės lyderio Roko Radzevičiaus daina yra patekusi į Lietuvos partizanams prisiminti skirtą albumą „Broliai“, o lietuviškai ją įdainavo garsiausia visose Baltijos šalyse Latvijos pagoniško metalo grupė „Skyforger“, kurie viename straipsnyje išreiškė apgailestavimą, kad neturi tokių pasipriešinimo sovietams didvyrių, kaip mūsų Diana.

Šiuo metu Lietuvoje vykstant įvairiausiems pasipriešinimams dėl vyriausybės veiksmų prieš žmogaus teises savarankiškai apsispręsti, galbūt dažniau praverstų prisiminti ir pokario istorijos didvyrius.

P.S.: Grupės „Skylė“ vokalistė Aistė Smilgevičiūtė-Radzevičienė po rugpjūčio 10 dieną Vilniuje vykusio protesto mitingo piktinosi dėl mitinge prie Seimo skambėjusių „Skylės“ dainų: „Mes nuo to atsiribojame.“ Žodžiais, o ne žygiais mes Tėvynę mylim? („Vokietijos lietuvis“)