APIE PRIEVARTĄ IR NEVILTĮ

Audronė Vaitkutė

Psichologė, psichoterapeutė Lina Vėželienė: „Supratingumas ir atjauta gimsta iš paprastumo ir nuolankumo, o ne iš žinojimo, ką reiškia kentėti, netekti ar sunkiai sirgti. /…/ Yra tekę sutikti kančios puikybėje skęstančių žmonių. /…/ Reikia pastumti į šoną savo visažinystę, puikybę, nekantrumą ir iš tiesų domėtis tuo, ką kitas žmogus sako. Reikia klausti, o ne teigti. /…/ Reikia norėti kitą žmogų suprasti. Ne pataisyti ar pamokyti, bet tiesiog suprasti“.

KODĖL, pragyvenusi ne trumpą gyvenimą, esu verčiama išgyventi TOKIĄ prievartą ir neviltį, kurią visais įmanomais visuomenės informavimo kanalais skleidžia dabartiniai valdantieji?!. Kas jiems suteikė teisę tyčiotis iš pernelyg daug kančių išgyvenusių žmonių?!.

Sergu sunkia, nepagydoma, neoperuotina liga. Visą gyvenimą buvusi jautri bet kokiai intervencijai į kūną – nuo vabzdžio įkandimo iki alergijos žydint kai kuriems augalams, net pagalvoti negaliu apie tai, kad privalau būti skiepijama vakcinomis, kurių reikia jau ne vienos ar dviejų, o trijų ir dar galai žino kiek, po kurių komplikacijos ne vieną nuvarė į kapus. Turiu Lietuvos Respublikos, nuo jokių okupantų nepriklausomos Tėvynės, pilietės pasą. Pasirodo, jis niekinis! Reikia kitokio – „galimybių paso“. Kokių galimybių?!. Galimybės laisvai kvėpuoti gimtinėje?

Vieną dieną sužinau, kad nebūsiu įleidžiama į visuomeninį transportą, tad, sunkiai sirgdama, privalėsiu vaikščioti pėsčia. Kitą dieną sužinau, kad kovai su liga būtiniausių maisto produktų negalėsiu nusipirkti MAXIMA GRUPĖS prekybos centre netoli namų, Kaune, Pramonės prospekto ir Draugystės gatvių sankirtoje. Šį prekybos centrą vadinu „vėžininkų rojumi“ ne vien dėl to, kad jame randu tai, ką vis dar galiu valgyti, bet ir todėl, kad čia ideali tvarka, drausmė, pagarba klientams. Visada dėviu kaukę, randu vienkartinių pirštinių, rankų dezinfekcijos skysčio, galiu naudotis dideliu vežimėliu – puiki atstumo nuo kitų žmonių priemonė. Atsiskaitinėju kortele terminale. Iš atsiskaitymo kvitų nesunku sužinoti, už kokias sumas perku, ko būtiniausiai reikia. Jos nemenkos, Prekybos centro darbuotojų mandagumas, atidumas, pagalba, pagarba klientui jaudina. Kai kurie darbuotojai mane atpažįsta, visada padeda, jei mato, kad to reikia. Staiga sužinau: nuo rugsėjo tryliktosios į šį prekybos centrą nebūsiu įleidžiama be „galimybių paso“!

Elektronine bankininkyste nesinaudoju, „išmaniojo“ telefono neturiu – pernelyg dideli informacijos kiekiai neprisideda prie gyvenimo kokybės. TAČIAU – prievarta ir neviltis dusina. Farmacininkai svaigsta nuo pelnų už vakcinas, valdantiesiems labai reikia kuo greičiau atsikratyti jų planams našta tapusiais ligoniais – būtina juos nužmoginti iki „galimybių pasų“ užribio. PRIEVARTA ir NEVILTIS tokiems kaip aš Tėvynėje kasdien tampa vis baisesne realybe. Sunku patikėti, kad jokios kitos išeities, kaip tik mirti arba būti visuomenės užribyje, nebelikę … 😢