Praeities suvokimas veda į geresnę ateitį

Janina Survilaitė

Po 1944 metų Šveicarijoje įsikūręs mažas lietuvių karo pabėgėlių būrelis save ir savo unikalios Tautos istoriją suvokė, kaip sutelktinę asmenybę politikoje, ekonomikoje ir tautos kultūroje. Šveicarijos lietuvių bendruomenėje vyravo asmenybės, kurios savo veikla ir moksliniais darbais skelbė pasauliui lietuvybės idėją. Dvi dešimtys Lietuvoje ir Šveicarijoje aukštuosius mokslus įgijusių medicinos, filosofijos, teologijos, ekonomikos ir teisės mokslų daktarų išeivių mezgė ryšius su vietos ir žymiais Vakarų Europos mokslininkais, visuomenės, politikos veikėjais, siekdami Vakarų politinėje arenoje per 50 okupacijos metų išlošti palankių sprendimų išlaisvinant Tėvynę.

2002 metais 1952-ųjų vasario 17 dieną teisiškai įkurtos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 50-ojo jubiliejaus proga dar 22 gyvi išeiviai didžiavosi savo veikla, kuri išlaikė stiprią patriotišką sampratą, nes nemąstė, kad jų nedaug ir kad Lietuva maža. (1954 metais lietuvių Šveicarijoje liko tik 36, kai tuo tarpu Ameriką tais metais pasiekė 33 tūkstančiai karo pabėgėlių).

Stebėjau, su kokia meile savo išsivadavusiai Tėvynei 1998–2005 metų laikotarpiu senieji triūsė prie dokumentinės knygos „Alpių lietuviai. Alpenlitauer“, kuri, mano sudaryta, „Solidarity“ leidyklos buvo išleista 2005-aisiais. Tai buvo pirmoji dokumentinė knyga lietuviškame pasaulyje, atskleidusi vienos pasaulio lietuvių bendruomenės Šveicarijoje 50-imties metų veiklą ir pasaulio lietuviškų organizacijų puikiai įvertinta.

Kokie ryšiai tarp šiandieninių šveicarų ir lietuvių?

Esu rašiusi apie Berno universiteto doktoranto Ch.Ciurcherio (Ch.Zürcher) knygos „Lietuviško avangardo pavasaris“ bei apie diplomato dr. Makso Šveicerio (Max Schweizer) knygos „Tarp Vilniaus ir Berno“ reikšmę lietuvių politinei kultūrai. Paskutinieji 20-ojo ir pirmieji 21-ojo amžiaus dešimtmečiai į lietuviškos kūrybos sklaidą sėkmingai įjungė Šveicarijos jaunųjų mokslininkų kartą.

Berno universiteto profesoriaus J.P.Locherio absolventas šveicaras M.Roduneris (Markus Roduner) 2001 metais knygoje „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ siekė įrodyti, kad Europos širdis yra Lietuvoje, o dvi mažos šalys: Lietuva ir Šveicarija turi įgimtą stiprų laisvės troškimą. „Mes džiaugiamės laisve šimtmečiais ir dėl laimingų aplinkybių, ir dėl neutralaus lankstumo, o Baltijos valstybės savo nepriklausomybę atgavo tik po ilgų priespaudos dešimtmečių…“,- rašo knygos įžangoje autorius, atskleisdamas abiejų šalių mąstysenos ir kultūrų artumą, dvasinius ryšius, vaisingą tarpusavio supratimą ir bendradarbiavimą.

Šveicarijos vyriausybės rūpesčiu paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje buvo įsteigtas Gerberto Riufo paramos fondas, puikiai prisidedantis prie naujai atgimusios Lietuvos ir Šveicarijos naujų kultūrinių santykių tolimesnio klestėjimo ir siūlo konkrečią finansinę paramą.

2002 metais Šveicarijos-Baltijos šalių prekybos rūmų (Handelskammer Schweiz-Baltikum) organizacijos ir ŠLB valdybos iniciatyva surengtame knygos „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ pristatyme Šveicarijos konfederacijos prezidentas p. Moricas Leuenbergeris (Moritz Leuenberger), didelis pasaulinės kultūros vertintojas, pareiškė: „Kuo intensyvesnis mūsų bendradarbiavimas, tuo tvirčiau mes, Lietuvos ir Šveicarijos žmonės, galėsime teigti: abi mūsų tautos gyvena Europos viduryje.“

Vertėjas Markus Roduneris, išvertęs Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“; Balio Sruogos „Dievų mišką“, Juozo Lukšio „Partizanus“, jas pristatė Frankfurto knygų mugėje, o 2019 metais Vakarų Europos skaitytojus supažindino su Ievos Simonaitytės romanu „Vilius Karalius“, sulaukdamas didelio skaitytojų susidomėjimo, nes jaunajai Vakarų Europos kartai buvo įdomu išgirsti apie literatūroje mažai paminimą Rytų Prūsijos istoriją. Nacionalinės premijos laureto režisieriaus A.Puipos filmas „Dievų miškas“  kartu su Šveicarijos lenkų bendruomene buvo aptariamas sostinėje Berne.

Fribūro universiteto archyvarai nepamiršta iki šiol paaiškinti, kaip 20 amžiaus viduryje universiteto rektorius belgas prof. Munnynckis džiaugėsi, kad Vincas Mykolaitis-Putinas, Stasys Šalkauskis ir kt. Rytų Europos lietuviai studentai – universiteto doktorantai – buvo pirmieji pranašai, kurie universiteto akademikams ir studentams savo disertacijose pristatė keisto rusų filosofo, Maskvos universiteto profesoriaus sūnaus, parašiusio 29 tomus Rusijos istorijos, Vladimiro Solovjovo asmenybę. Vakarai Solovjovo nelaikė tikru filosofu, nes jis nesukūrė filosofinės sistemos. „Mano uždavinys atnaujinti pasaulį“, – visiems atsakydavęs V.Solovjovas.

Filosofo V.Solovjovo atrastus tris pagrindinius pažinimo šaltinius: tikėjimą, vaizduotę ir kūrybą – savo studentų mokymo ir auklėjimo procese sėkmingai ėmė taikyti ir Fribūro universiteto akademinė bendruomenė.

Gerai žinome, kad Lietuvos kultūroje niekada nebus pamirštas ir ilgamečio Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesoriaus šveicaro Juozo Ereto vardas.

Lietuvos istorikams, kurie yra nors kiek pasekę Lietuvos ir Šveicarijos 100-čius diplomatiniuis santykius, šiandien pavyzdžiu galėtų būti istorikas publicistas Juozas Brazauskas, 2020 metais išleidęs reikšmingą knygą „Lietuvių ir šveicarų pėdsakais“, kurioje, be plačiai įvertintų lietuviškos diplomatijos pasiekimų, yra nušviesti ir Lietuvos  piliečių emigravimo į Alpių šalį tikslai: iki antrojo pasaulinio karo mūsų žemiečiai Šveicarijoje sėkmingai siekė aukštojo mokslo, gerosios patirties sėmėsi  politikoje, ekonomikoje, kultūroje, o po Antrojo pasaulinio karo sau politinį prieglobstį surado nuo okupanto teroro pabėgusių karo pabėgėlių karta. Tik Lietuvai tapus nepriklausoma, nuo 1990 metų Šveicarijoje pradėjo kurtis 21-ojo amžiaus ekonominiai emigrantai, ieškantys sau ir savo vaikams geresnės ateities. Tai pirmieji ekonominiai emigrantai, kurie negali būti vadinami ir vertinami kaip trečioji ekonominių emigrantų banga – kaip Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje.

Galia, kad naujieji Šveicarijos emigrantai, subrendę sovietinių idėjų ir Kremliaus propagandos paunksmėje (pagal S. Gedą), ar išaugę idėjinių komunistų šeimose, sunkiai suvokia savo istorines patriotines pareigas ir vis dar mėgina nužeminti išeivijos pasiekimus, savivališkai ištaisydami jų istorinės veiklos archyvinius faktus…

Lietuvos okupacijos laikotarpiu Šveicarijos-Lietuvos ryšiai buvo atskirti ideologinės sienos, tačiau, daugeliui neaišku, kodėl prieš ketverius metus Lietuvos vyriausybė turtingiausioje, pažangiausioje, nepriklausomoje pasaulio šalyje, ypač geranoriškai visose srityse padedančioje Lietuvai, uždarė Lietuvos ambasadą Berne? 

Neaišku, kas kliudo šiandien ypač vertingą istoriko J.Brazausko knygą apie dviejų šalių Lietuvos ir Šveicarijos diplomatinių ryšių 100-etį, puikiai padedančią visuomenei iš naujo susipažinti su primirštu abiejų šalių sukauptu diplomatinių pasiekimų kraičiu politinėje kultūroje, ją aptarti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje, LR Seime, ŠLB ar Ženevos konsulate?

Argi pasakymas, kad „atminti praeitį – reiškia turėti pilnavertę dabartį ir pažangesnę ateitį“ Lietuvos politikoje vis dar nieko nereiškia?