Darius Šulcas: „Suklupus galima atsistoti ir eiti pirmyn“

Rasa Jakubauskienė, Rinkosaikste.lt

Mes juos laikome herojais, nutikus nelaimei, į juos dedame visas viltis, o jie – didžiules pastangas, kad jas pateisintų. Ne veltui turbūt jų tarnystė yra aukščiausiai vertinama iš visų skubios pagalbos tarnybų. Tačiau viskas turi savo kainą, tik ne visi linkę apie ją drąsiai ir atvirai kalbėti. 

Ne paslaptis, jog ugniagesių gelbėtojų darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, emociškai, kai iš nelaimių tenka vaduoti žmones, iš dalių rinkti jų kūnus ar traukti jau pradėjusius irti skenduolius. Tos emocijos niekur nedingsta, jas reikia kažkur „padėti“, užmiršti. Greičiausias būdas tam yra alkoholis, bent trumpam suteikiantis šiokią tokią „amneziją“. Vis tik ilguoju laikotarpiu pačiam gelbėtojui tenka gelbėtis iš alkoholizmo liūno.

Buvęs ugniagesys gelbėtojas Darius Šulcas, sekęs tėčio a. a. Petro Šulco pėdomis ir tarnyboje išdirbęs aštuonerius metus, šiandien žmones gelbėja kitose gyvenimo situacijose – padeda ant kojų atsistoti suklupusiems. Jis neslepia ir atvirai sako, jog ir pats kažkada buvo suklupęs, o dėl žalingo įpročio praradęs uždirbtą garbingą apdovanojimą.

– Kaip suprantu, priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje nebedirbate. Ką šiuo metu veikiate?

– Taip. Jau metai kaip gyvenu Lietuvoje. Džiaugiuosi sugrįžęs. Esu vienas iš VšĮ „Theracentras“, įsikūrusios Kėdainių senamiestyje, steigėjų.

VšĮ „Theracentras“ padeda žmonėms, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių, elgesio bei emocinių sutrikimų. Būdamas sertifikuotas specialistas, praktikas, hipnoterapeutas, savo veiklą pradėjęs Vokietijoje, šiuo metu konsultuoju žmones pasaulyje pripažintais metodais, padedu žmonėms atsisakyti žalingų įpročių, priklausomybių, įvairių blokadų, įsitikinimų bei grįžti į visavertį gyvenimo kelią.

– Jei teisingai supratau, buvote išvykęs kuriam laikui į Vokietiją? Kas Jus ten nuvedė? Kiek laiko joje gyvenote?

– Taip, kurį laiką gyvenau Vokietijoje. Neslėpsiu, jaučiau stiprų gimtinės ilgesį ir kasdien mintyse vis „rytoj“ važiuodavau namo. Mano išsvajotas rytojus išaušo panašiai po 20 metų. Grįžęs supratau, kad niekur važiuoti nereikia, viskas yra čia. Todėl dažnai svajojančiam išvykti sakau: džiaukis, kad esi Lietuvoje.

Išvykti paskatino laikmetis, darbo paieškos, vėliau – verslas. Džiaugiuosi pažinęs šią nuostabią šalį.

– O kiek metų iki tol dirbote ugniagesiu gelbėtoju?

– Aštuonerius metus. Užtarnavau viršilos laipsnį Kėdainių priešgaisrinės sukarintos dalies Komendanto, dūmų dujų meistro tarnybos pareigose. Iš tarnybos išėjau savo noru.

– Jūsų tėtis a. a. Petras Šulcas taip pat buvo ugniagesys gelbėtojas. Juo tikriausiai dirbo ilgus metus. Ar Jūs, pasirinkdamas ugniagesio gelbėtojo tarnybą, sekėte tėčio pėdomis?

– Taip. Tėtis pradėjo ugniagesio kelią Savanorių gaisrininkų draugijos instruktoriumi senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, vėliau Kėdainių profesionalioje priešgaisrinėje dalyje, tapo jos viršininku. Ištarnavo 35 metus. Tuo metu turbūt buvo madoje tokios dinastijos, dirbančios šeimos, žavėjo Kauno ugniagesių žurnalų publikacijos, kur senelis, tėvas ir sūnūs puošė žurnalų puslapius kartomis. Čia ir man išėjo tarsi įgimta profesija. Kitos – įgytos.

– Kiek man yra žinoma, vis dar labai domitės ugniagesių gelbėtojų veikla, renkate atributiką, nors gaisrininku ir nebetarnaujate. Kodėl Jums tai taip yra svarbu?

– Tikras, širdyje gimęs gaisrininkas tampa juo turbūt visiems laikams. O būna taip, kad ir pusę gyvenimo pradirbęs taip juo ir netampa… Aš užaugau Kėdainių „gaisrinėje“. Vaikystė bėgo ten. Švyturėliai, sirenos, uniformos, ženkliukai, automobiliai, motociklai, reakcijos, priešgaisrinis sportas, kopėčios, gaisrai…

Pirmas uždirbtas rublis valant gaisrinius automobilius. Vis prisimenu linksmą, draugišką sargybos vadą a. a. p. V. Baranskį, mokėdavusį algą dosniai – 1 rublį – ir jo įvairius tarsi cirko meistro triukus.

Svarbu, nes ugniagesybą, miesto ugniagesius pažįstu, prisimenu nuo vaikystės, kitus – iš tėčio sukauptų nuotraukų ir pasakojimų. Žavėjo priešgaisrinis taikomasis sportas, nuo mažens važiuodavau kartu į apskrities ir respublikines varžybas. Sportuodavau, nors kažkokių profesionalių rekordų tuo metu nepasiekta, bet Kėdainių sportininkų komanda apskrityje visada buvo gerbiama ir pasiduodavome tik Kauno sportininkams profesionalams. O kovinio išsidėstymo rungtyje mums lygių nebūdavo.

Šiandieną matau, kaip savo amžiaus grupė pasiekimais stebina ir visą Lietuvą. Brolis, kiek pamenu, lipimu kablinėmis kopėčiomis į bokštą buvo pasiekęs stebėtinai gerą rezultatą ir pagerbtas departamente.

– Užsiminėte apie brolį. Ar jis taip pat ugniagesys gelbėtojas?

– Taip. Tuo metu brolis aktyviai treniruodavosi, sportavo taikomąjį priešgaisrinį sportą. Važiuodavo į varžybas.

– Ar yra, kas iš Jūsų tarnybos metų Jums įstrigę labiausiai? Jei taip, kas tai ir kodėl taip įsirėžė atmintin?

– Labiausiai turbūt įstrigo ta patirtis, kur labiausiai buvo jautru bei kraupu ir reikėjo atrasti savyje tvirtumą, pasitikėjimą, drąsą, vykdant užduotis. Nors vykstant į įvykio vietą, manau, gelbėtojas nuo skambučio ir pirmų sirenų papuola į transą, kuriame adrenalinas ir azartas, kiti jausmai stimuliuoja, augina visa tai, ko reikia atlikti tarnybos pareigai.

Iš kraupesnių įvykių įstrigo šalį sukrėtusi avarija, kai 4 Kėdainiuose žinomi armėnų tautybės miestiečiai, batsiuviai, netoli Kampų k., kaktomuša susidūrė su autobusu „Kuban“, vežusiu ekskursiją bei kryžių autobuse į Šiaulius, Kryžių kalną.

Turėjome tvarkingai ištraukti žuvusiųjų, sutraiškytus, ištaškytus kūnus. Amžinąjį jiems atilsį. Gelbėjimo tarnyba Lietuvoje tik kūrėsi, vyrai jauni turbūt net filmuose nebuvo matę nieko panašaus.

Na, o stebuklingai laimingai pasibaigusi skęstančiojo gelbėjimo operacija prie Nevėžio upės užtvankos, truputį kitaip palietė mane ir turi savo man padovanojusią patirtį.

Skongolio užtvanka – nelaimių vieta, nusinešusi daugybę gyvybių. Į Priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą gavome pranešimą, kad minėtoje užtvankoje skęsta žmogus.

Sudėjus visą laiką, kiek žmogus prabuvo po vandeniu, nuo panirimo, per mūsų atvykimą su gelbėjimo automobiliu ir valtimi, paiešką iki ištraukimo ant kranto bei dirbtinio kvėpavimo, išeina apie 15 min!

Atliekamas dirbtinis kvėpavimas irgi nebuvo įprastinis. Ir tas momentas, kada po tam tikro laiko, atliekant veiksmus, tarsi viskas, apleidžia jėgos, apima savotiškas beviltiškumas, o tu priimi sprendimą nepasiduoti ir dar tęsti toliau. Po kurio laiko išvysti pirmą atpiltą gurkšnį ir pirmą nežymų gyvybės ženklą. Aš net nutirpau nuo keisto, stipraus ir nebeišsitrinančio jausmo. Mintyse ištariau – gyvensi. Vyras po komos ligoninėje atsigavo ir gyvena, tikiu, laimingai ir sąmoningai lig šiol. Gelbėjimo operaciją atlikome su Kėdainių policijos pareigūnais.

– Ką turėjote minty, sakydamas „kitaip palietė mane ir turi savo man padovanojusią patirtį, istoriją“?

– Žinote, kad jau paklausėte, būsiu atviras. Kalbant apie patirtį, kaip ir nupasakojau, liko istorija. Kartais, dėl savo elgesio, laisvalaikio, gyvenimo būdo nutinka taip, kad tampi vertas tik tiek, kiek esi tuo metu vertas, ir ne daugiau.

Po šio įvykio J. E. Prezidentas pakvietė visus, dalyvavusius gelbėjimo operacijoje, garbingam valstybiniam apdovanojimui pagal nustatytą tvarką, pristatant dokumentus. Gelbėjimo operacijoje dalyvavę policininkai atsiėmė iš Prezidento tai, ko buvo verti.

Na, o mano įrašai, nors nelabai jais tuo metu rūpinausi, bet, tikiu, asmens byloje nebuvo tinkami, kad juos galima būtų parodyti Prezidentui. Tad apsiribojome premija ir nuotrauka rajono laikraštyje.

Man pačiam ši istorija atmintyje išliko kaip „prabaliavotas medalis“. Vėliau sekė ir kiti praradimai, kol vieną dieną, mano vertinimu, atsistojus prieš bedugnę, turėjau apsispręsti: sustoti, žengti žingsnį atgal ir taip sėkmingai eiti į priekį arba eiti toliau ir… nebeatsikelti. Ačiū Dievui, viskas vis dėlto mistiškai susidėliojo teisingai. Pagalbos patarčiau kreiptis drąsiai ir laiku.

– Ar esate kada bandęs suskaičiuoti, kiek gaisrų per tuos metus, kol dirbote, užgesinote, skenduolių išgelbėjote, kiek kartų į kitas nelaimes skubėjote?

– Galvoju, tik labai kruopštus ar turintis tikslą žmogus, viršininkas vienoje ar kitoje tarnyboje skaičiuoja arba jam suskaičiuoja operacijas, įvykius. Tarnaujančiam, dirbančiam – tai gyvenimo būdas su skaičiumi „daug“. Kitas skaičius yra „visas rajonas“ – kur važiuoja ugniagesys gelbėtojas, ten kažką atliko, gesino ar gelbėjo, rizikavo arba neišgelbėjo.

Pamenu du vaikučius, mažučius, kurių ieškojome, suradę bandėme gaivinti, tačiau jau buvo per vėlu. Tuometinis viršininkas pulkininkas Stasys Mileris savo veiksmais, pavyzdžiu rodė, kaip stengtis, daryti viską, neprarasti vilties, drąsiai atlikti dirbtinį kvėpavimą.

– Teko patirti kokių nors skaudžių išgyvenimų per tuos darbo metus?

– Draugystė, bendrystė, supratimas, kolegos, pareigos – viskas buvo aukštumoje. Tik geri prisiminimai. Na, o tai, kas nesąmoningai, reaguojant į patirtį ar situaciją, jausmų lygmeniu buvo suprasta kaip skaudesnė patirtis, praradimai, su laiku ir sąmoningumu tapo naujais atradimais, tobulėjimu ir augimu. Todėl esu dėkingas ir su pagarba žiūriu į viską. Juk tai ir užaugino, užgrūdino, išlavino mane tokį, koks dabar esu.

– Esate užsiminęs, kad Vokietijoje priklausote tos šalies ugniagesių gelbėtojų draugijai. Gal galėtumėte kiek plačiau apie tai papasakoti?

– Emigracija turi savas gyvenimo spalvas. Tam tikru metu Vokietija tiesiog pasidomėjo mano specialybe, atgaivino ją ir ėmė puoselėti, skatinti manyje. Lengva nebuvo, dokumentas, „diplomas“ buvo Tėvynės atsakingos įstaigos užrašas „apmokytas dirbti ugniagesių gelbėtojų darbo vietoje ir dirbti gali“.

Vėliau baigiau Ugniagesių mokyklos kursus Lietuvoje. Buvau labai arti darbo vietos vienoje žinybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, viename iš žymių vaistų fabrikų Vokietijoje. Kas įdomiausia ir linksmiausia, kad, pradirbus 8 metus profesionalu, teko iš naujo mokytis ir kreipė vis toliau, kaip tapti ugniagesiu gelbėtoju.

Tačiau gyvenimą pasisukau visgi kitaip. Apsilankiau ir apsigyvenau bei save skyriau lietuvybės lopšyje, žymioje Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijos lietuvių bendruomenėje. 1953 metais tuometiniai lietuviai užsienyje kilniu tikslu įsigijo ir įkūrė lietuvių kilmės vaikams Vasario 16-osios gimnaziją, kaip langą į aukštąjį mokslą, Rennhofo pilyje, Hiutenfelde, Vokietijoje.

Miestas Lampertheim, Kėdainių miesto dydžio, o miesto dalis Hüttenfeld, panašiai, kaip mūsų na, gal Pelėdnagiai, už kelių kilometrų. Miestelio dalis turi savo Savanorių ugniagesių komandą, į kurią iš įgimto pašaukimo ir užsirašiau. Nuo 2015 metų esu šios organizacijos narys iki šiol. Šiuo metu dėl suprantamų priežasčių mano statusas – pasyvus.

Darius Šulcas – Vokietijos lietuvių liaudiškos muzikos ansamblio „Jorė“ narys. 2018.

– Ar labai skiriasi mūsų ugniagesių gelbėtojų darbo sąlygos nuo vokiečių?

– Palengva Europoje viskas supanašėjo. Nors vokiečių ugniagesių mokyklos vadas mano visus argumentus „atmušdavo“ panašiais sakiniais – Jūs dar ten su rusiškais URAL‘ais važinėjate ir dirbate. Skiriasi ir dirbančiųjų bei priešgaisrinės saugos teisė, net pagal žemes Vokietijoje. Tačiau pats darbas visame pasaulyje yra, kad tu – ugniagesys ir prieš tavo akis darbo sąlygas diktuojanti nelaimė.

Komandos, sprendimai, užduotys. Jų tarnyba, mano akimis, aprūpinta viskuo, tik dirbk, tačiau ir jie turi savų poreikių, siekių.

Mūsų miestelio Hiutenfeldo, kuriame gyvenau, komanda per metus turi iki 20 įvykių, iškvietimų. Daugiausia avarijos, nes netoliese judri automagistralė. Gelbėjimo darbai ir priešgaisrinių signalizacijų iškvietimai. Realaus darbo su atvira ugnimi ir tai, ką esu patyręs dirbdamas profesionalu, profesionalioje ir sukarintoje priešgaisrinėje tarnyboje Kėdainiuose, nėra, suprantama.

Didžiausias ir visiems įstrigęs gaisras – 1985 metais užsidegusi miestelyje lietuviška Renhofo pilis, tuometinės gimnazijos rūmai. Nudegė stogas, pastato dalis.

Žavi vokiška tvarka, žinios, darbų valdymas. Ugniagesyba – tai hobis, gyvenimo būdas, kai žmogus po darbo ar darbo metu (alga nenukenčia, o darbovietei savi pliusai turėti įmonėje savanorį) gali būti naudingas šaliai, miesteliui, žmonėms.

Daug dėmesio skiriama mokslams. Kiekvieną savaitę porai valandų renkasi žmonės, savanoriai ir klausosi paskaitų apie darbo subtilybes, važiuoja tikrinti hidrantus, mokosi atlikti tam tikras užduotis, modelius, išsidėstymą, komandas praktiškai.

Pamenu, kai dar dirbau Kėdainiuose, gavome švedų labdarą – vieną įrankį, panašų į laužtuvą. Jis savo vietą rado ZIL‘e po sėdyne. Mažai teorija ir domėjomės. O Vokietijoje visą paskaitą apie jį išklausiau. Pasirodo, superinis instrumentas su daugybe panaudojimo galimybių. Tam tikrais virvių rišimo įgūdžiais esu sudominęs ir juos.

– Ar mūsų šalyje keičiasi kas nors į gera šioje srityje (turiu minty darbo sąlygas, užmokestį)?

– Taip, manau, kad keičiasi ir tik į gera. Pradedant nuo technikos, aprangos ir svarbiausia – sąmoningumo. Na, kalbant apie algas, bėda. Profesionalas, profesionalioje tarnyboje Vokietijoje uždirba po egzamino 2 200 eurų, vėliau ir 3 000 eurų, neatskaičius mokesčių.

Savanoris ugniagesys gelbėtojas, skiriantis save šiai garbingai profesijai, nieko negauna. Jis duoda neklausdamas, ką gaus. Padorią algą gauna jis savo pagrindiniame darbe. Vieni eina galbūt šokti po darbo, kiti – groti, o treti – miestelyje mielai būna bendruomenės ugniagesiais. Gaudami vidutinio dydžio algas, žmonės šalyje gali dirbti vieną darbą ir skirti save, būti naudingu kažkokioje kitoje mėgstamoje veikloje.

– O kaip dėl darbo sąlygų, nekalbant apie fizinių poreikių patenkinimą, įrangą: darbas įtemptas, reikalaujantis emocinių, psichologinių išgyvenimų, ypatingai turbūt po kokių nors kraupių avarijų ar gaisrų, kur tenka vaduoti sudegusius ar sumaitotus žmones? Juk norisi kažkur „padėti“ susikaupusias emocijas… Tokiems atvejams pažengusios valstybės tikriausiai turi psichologus tarnybose ar bent jau sąlygas sulaukti jų pagalbos, o Rytų šalių gelbėtojai dažniausiai turbūt „pasikalba“ su alkoholiu? Juk ir pats užsiminėte, jog turėjote šią bėdą.

– Silpniems visuomenės saugos tarnybose – ne vieta. Taip buvo anksčiau, tikiu, taip yra ir dabar. Tik tas stiprumas – kintamas ir dabar kitomis fizinės ir psichologinės ištvermės normomis matuojamas.

Palyginus stipriai auga auginamas sąmoningumas. Tai reiškia, kad žmogus pasiekia didžiausias pergales nugalėdamas save paprastoje kasdienybėje – požiūryje į pasitinkančias problemas, sprendimuose. Laikmetis, pasirinktas Vakarų kursas, aplinka formuoja ir diktuoja savąjį sąmoningumą. Turime į ką lygiuotis. Pažengusios valstybės, mūsų akimis, turi viską: problemas, sprendimus, požiūrį, psichologus, sąlygas sulaukti tinkamos pagalbos.

Pavyzdžiui, Vokietija drąsiai investuoja į pusamžį paklydusį žmogų. Suteikia jam viską, kad jis suvoktų savo tikrąją vertę, stotų atgal į visavertį gyvenimo kelią, grąžintų tai, ką šalis investavo, ir dar pliuso atneštų.

Mūsų šalis vis dar savotiškame lūžyje, po griežta priežiūra ir diegiama tarnaujančio atsakomybe. Viskam reikia laiko.

Na, o Vakarų šalių, šiuo atveju, Vokietijos, savanoriai ugniagesiai turi ir patys išsilaiko savo „skanėstų“ barą, kuris įsikūręs kaip atskiras juridinis vienetas – vietos ugniagesių draugija. Susirinkę po pamokos ir užduočių gali sau leisti atsipalaiduoti prie kavos, arbatos, kolos ar alaus vieno, kito buteliuko. Didžiausia jų problema turbūt – ant palangės palikta tuščia tara. Mums jų problemos (šypsosi)!.. Turime augti, mokytis. Daug „moksleivių“ pasklido po pasaulį. Jie, kiekvienas savaip prisideda prie šalies sąmoningumo augimo, savo sukauptomis žiniomis, patirtimi, grįžtamuoju ryšiu.

– Jau minėjote, jog Jūs pats turėjote problemų dėl alkoholio. Ar tam turėjo įtakos įtemptas darbas, nuolatinis stresas?

– Taip. Tik po to, kai įvardijau, kad tai problema, atsirado teisingo sprendimo poreikis. Aplankiau ne vieną Rytų ir Vakarų Europos kabinetą. Šiandieną galiu kalbėti apie daugelį taikomų metodų, lyginti juos, dirbti, padėti.

Žinote, tuo metu, kai dirbome, niekas nekalbėjo apie įtemptą darbą, stresą. Arba tu stiprus, arba tu silpnas. Mūsų mokytojai buvo praeito amžiaus augaloti, stiprūs vyrai su ūsais. Pasirenki silpnybes – pasitrauki ir nemaišai dirbti kitiems. Apgaulingoje draugystėje su svaigalais stiprus būni turbūt tik pats sau ir tik toje jūroje, kuri iki kelių.

Svaigaluose nėra nusiraminimo po įtempto darbo ir nuolatinio streso, dažniausiai yra tik progresuojanti problema. Juk besisvaiginantis tai daro tam, kad kažką pamirštų, bet jau po taurelės kitos ima dėstyti tai, ko pamiršti negali, purena ir savotiškai bando susigyventi. Dažnai be jokio sąmoningo paleidimo, sprendimo, keitimo ir ištrynimo ar besikartodamas, kitas dar ir į sunkesnes moralines pagirias nuo tokio užsimiršimo nuvairuoja. Ir, savo nelaimei, žiūrėk, tą ratelį po kiek laiko vėl suka. Na, bet čia galbūt kraštutinumai, už ribos.

– Užsiminėte, jog ugniagesiu gelbėtoju buvote aštuonerius metus. Tai, sakyčiau, nėra labai ilgai. Ar dėl to buvo kaltas alkoholis?

– Taip, tai dar vienas iš praradimų. Darbas. Trečia dalis užbrėžtos tarnybos. Jei skirtume sau užtektinai laiko, sutelktume dėmesį, pamatytume, kad Visata siunčia mums visiems (tik tam, kas girdi) aiškius ženklus apie artėjančius pavojus, praradimus.

Būdami jauni, braunamės ir per dilgėles, tarsi jos būtų skirtos įdilginti kitiems. Kaltinti alkoholį, kitą būtų lengviausia ir ne visai teisinga. Kaltų nėra. Savigraužai irgi čia nėra vietos. Yra pasirinkimai, sprendimai. Esi tu – unikalus su sava patirtimi. Sugebėsi išmokti pamokas – gausi ir antrą gyvenimą, pilną siurprizų.

– O kas Jums padėjo išsivaduoti iš alkoholio gniaužtų? Kada supratote, jog tai yra problema?

– Išėjus iš tarnybos dar reikėjo tam laiko, kelių pamokų.

Matote, kai žmogus nepiktnaudžiauja, savotiškai saikingai išgeria taurę vyno – kaip kunigas per mišias – ar savaitgalį po darbo leidžia sau atsipalaiduoti, truputį pakeisti būseną (nors, mano giliu įsitikinimu, kalbant šia tema, žodį „saikas“, dažnai keičia žodis „kablys“), kaip ir nėra problemos, nėra sprendimo poreikio. Žmogų naudingai veikianti baimė neprarasta, atsakomybės jausmas lydi, tikslas stiprina valią ir tu, sakykim, pirmadienį vėl blaivus darbe pūti į alkotesterį.

Problemą pirmieji įvardija žmonės iš mus supančios aplinkos. Vartodamas svaigalus vienas, sukeliu kančią panašiai šešiems žmonėms. Jie taip pat priima savo sprendimus mūsų atžvilgiu. Nuolaidžiauja – toliau kentėdami skatina. Netoleruoja – priverčia susivokti, keisti gyvenimo kelio kryptį. Va, taip praradimas po praradimo, pamoka po pamokos, ir suvoki, kad turi problemą, kurią reikia neatidėliotinai spręsti.

Sprendimai nebuvo iškart ir galutinai sėkmingi. Vaistų nėra, stebuklų bei stebukladarių šitoje Žemėje – irgi. Dievas tik yra. Esi tu – unikalus. Yra terapijos, metodai, unikalūs juos įvaldę žmonės – ir tai viskas. Iš šitų dviejų komponentų ir didelio noro, gal troškimo, tikėjimo, sėkmės atveju išeina trečias unikalumas – laisvas nuo žalingų įpročių ir visavertį gyvenimą gyvenantis žmogus.

Dabar tą laikotarpį prisimenu, kaip sakė Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, už viso gyvenimo nuopelnus apdovanojimą atsiimdamas a. a. Jonas Mekas: „Kai išeini į gyvenimą, tave pasitinka daugybė siurprizų“.

Priėmus sprendimą galutinai atsisakyti žalingų įpročių, suprantama, kurį laiką viskas buvo labai trapu. Ir esminis siurprizas šiandieną įvairių mokslų apibrėžiamas savaip, o vieno iš jų – kaip mistinė sąmonės būsena. Tai – aiškus apsireiškimas su klausimu: tai su kuo eisi – su manim, ar su velniu?

Pasirinkau teisingai. Gavau antrą gyvenimą, sveikatą, hobius ir visus kitus siurprizus, kuriais vis dar negaliu atsidžiaugti. Nuo to laiko jokių klausimų svaigalų tema nekeliu. Ir tai yra esminis ir brangiausias mano atsiimtas dieviškas apdovanojimas.

– Dariau, Jūsų patirtis labai turtinga ir įkvepianti. Kaip nutiko, kad pats nusprendėte padėti gyvenime suklupusiems, bet atsitiesti norintiems žmonėms?about:blank

– Manau, natūraliai. Sprendimo toli ieškoti nereikėjo. Matyt, tam turėjo įtakos ir tarnybos patirtis, priesaika. Gal tik pats kelias „klaidžiojant po dykumą“ iki tikslo – padėti kenčiantiems – dėl įvairių priklausomybių buvo ilgesnis. Kadangi pats savo paklydime ieškojau sprendimo, aplankiau įvairių meistrų, terapijos kabinetų, kėliau daug klausimų, gaudavau atsakymus. Kas, kaip, kodėl tai veikia?

Vėliau teko semtis žinių, mokslo šia tema, imtis praktikos. O praktikos paskatino imtis viena Vokietijoje dirbanti psichiatrė, narkologė, Ukrainos psichiatro, narkologo A. Dovženkos mokinė, su kuria visai atsitiktinai susėdome šalia viename iš kursų Frankfurte prie Maino. Čia Vokietijos hipnozės ekspertas A. Himmelweiss pristatė ir mokė savo metodo.

Pokalbio metu ji tiesiog ištarė: „Dariau, baigiasi kursai, važiuoji namo ir atidarai kabinetą. Nes ne mes, daktarai, psichiatrai, geriausiai galime padėti paklydusiems žmonėms, o tu. Žmogus, pats nuėjęs šį nelengvą kelią, turintis tokią patirtį ir visas reikalingas žinias šiam darbui atlikti, pagalbai suteikti“.

Aš ją ir visus kitus, sutiktus didžius meistrus išgirdau ir Jiems esu dėkingas. Hipnozė kaip mokslas, psichologijos šaka Vokietijoje nuo 2006 metų yra pripažinta ir įteisinta valstybės. Na, o organizacija Nacionalinė hipnotizuotojų gildija, kurios narys esu, veikia nuo 1950 metų.

Visas interviu čia.

Titulinėje nuotraukoje: Darius Šulcas su „Vokietijos lietuvio“ redaktore Angele Digaityte Liudvigshafene prie Reino. 2019

Angelės Digaitytės archyvo nuotraukos