Lietuviškosios fotografijos fenomenas

Genialaus fotomenininko Romualdo Rakausko netekus

Janina Survilaitė

Disciplinuotas humanizmas“ – kartą perskaičiau apie Kauno fotomenininką Romualdą Rakauską. Tokį visada ir įsivaizdavau. Darbštų, dalykišką, kalbantį racionaliomis intonacijomis, kartais ironišką. Įsižiūrėję į Rakausko kūrinius, visada rasime dialogą. „Gyvenimo aistros kankinamas vergas šviesioje kasdienybės akimirkoje“ – pastebi knygos „Mirties kilpa“ (2008) autorė Dovilė Zelčiūtė, sugebėjusi jautriai prisiliesti prie fotomenininko kūrybinių versmių, kurios sukelia pačius žemiškiausius uždavinius: „eiti paskui vidinio balso šauksmą“, nesivaikant išskirtinumo, populiarumo. R.Rakausko meninė branda akivaizdi, todėl prie jo fotografijų puikiai dera gražūs, emocingi D.Zelčiūtės siužetėliai. O aš fotomeininko kadruose regiu savo išgyvenimus, nuo pat savo vaikystės… Nuo tada, kai dar iš baimės nedrebėjau, kad kas nors mane pamatys atlaidų metu šventoriuje supaveldėta iš Orieburgo kalėjime sušaudyto politinio kalinio, pasipriešinusio rusų okupacijai, Tėvo, mokytojo Jono Survilos vieninteliu brangiu palikimu – Tėvo Maldaknyge rankose.

Net Alpių kalnų papėdėje sapnuoju tuos gražiuosius Atsimainymo atlaidus Vadžgirio bažnyčios šventoriuje…Todėl susigraudinusi ieškau savęs R. Rakausko ciklo „Užuovėjos“ fotografijose…

Lietuvoje nuo seniai formavosi ir gyvavo stiprus kūrybingų fotografų būrys, o jų tobulėjimas niekada nestovėjo vietoje. Šiandieniniai fotomenininkai irgi sėkmingai pratęsia Balio Buračo, Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kitų lietuvių fotografų humanistinės fotografijos atstovų tradicijas, sukurdami netikėtų staigmenų, sužadinančių daugybę spalvingiausių pojūčių ir jausmingų pajautų sielai.

Šiandieninės humanistinės lietuviškos fotografijos atstovai Arūnas Morozovas ir Tadas Kazakevičius žino („Moteris“, 2021 ), kad lietuviškos fotografijos fenomenas yra nepaprastai įdomus ir visiškai nenusileidžia pasaulinei arenai. Jie įsitikinę, kad fotografuojantis žmogus turi turėti bendrą supratimą apie estetiką, kuri ateina su patirtimi, o neretai su prigimtimi. Kiekvienas iš mūsų sutiksime, kad fotografas turi turėti savyje talentą perduoti jausmą, nes visa kita savaime ateis vėliau.

2002 metais su garbingu mūsų tautos išeivijos elitu ir dideliu lietuviškos fotografijos mylėtoju šveicaru Martynu Saladinu (Martin Saladin) organizavome žymiausių Lietuvos fotomenininkų parodą „Baltische Fotolinse“. Paroda vyko pasakiškoje Šveicarijos sostinės Berno Holligen pilyje ir prasmingai paryškino tais metais organizuojamą Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB), įkurtos 1952 metų vasario 17-ąją, 50-ečio Jubiliejų. Tada dar buvo gyvi 22 senosios kartos išeiviai, kurių pasiaukojama veikla Tėvynei visus okupacijos metus turėjo tikslą saugoti, branginti ir tobulinti gimtosios šalies kultūrą užsienyje…

Reikšmingoje europinėje fotoparodoje Holligen pilies salėje lietuviškas menines fotografijas demonstravo dvylika žymiausių lietuvių fotomenininkų, pateikusių ryškią 250 lietuviškų fotografijų puokštę. Keli šimtai geranoriškų lankytojų, atvykę net iš kaimyninių Vakarų Europos šalių, visą savaitę susidomėję apžiūrinėjo ir vertino iškalbų penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų atspindintį fotografijos meną, iš parodos išsinešdami įsimintiniausius, jaudinančius įspūdžius. Kartu su senąja išeivija didžiavomės talentingais fotomenininkais, atgimus Tėvynei, galėdami Vakarų Europai parodyti savo Tautos istorijos puslapius, atveriančius jos pergyventas sovietinio režimo žaizdas…

 Iš Berno  Holligen pilyje vykusioje Lietuvos fotomenininkų parodoje apsilankiusių  Vakarų Europos žiūrovų įspūdžių įsitikinome, kaip fotografija gali priartinti svetimos šalies žiūrovus prie istorinių ir politinių Lietuvos įvykių, asmeninių dramų, komplikuotų žmonių likimų vingių, liūdnos sovietinės kasdienybės, lietuviškų miestelių nostalgijos, nepamirštamų Vilniaus ir jo bažnyčių vaizdų… Net  sovietinio režimo ir griežtos cenzūros laikais talentingi lietuviai fotomenininkai sugebėjo nenusileisti pasauliniams standartams. Nenuotabu, kad praėjus trims dešimtmečiams po geležinės uždangos griuvimo Antanas Sutkus gavo Ericho Solomono prizą – pirmasis fotomenininkas iš sovietinio bloko šalių…

… štai 2008 metais kartu su savo ilgamečiu draugu pianistu ir orientalistikos meno ekspertu šveicaru Žanu (Jean) prie lietuviškos fotografijos vėl galėjome sugrįžti vartydami naują, spaustuvės dažais dar tebekvepinačią D. Zelčiūtės knygą „Mirties klilpa“ – apie žymiuosius Kauno fotomenininkus.  Eiliniam skaitytojui vienintelė nuoširdžiai parašyta knyga apie lietuviškos fotografijos meną.

 „…Kaip viskas čia nežmoniškai nyku ir graudu“, – vis girdėjau šveicaro atodūsius, tyrinėjant Rimaldo Vikšraičio fotografijas. Menininko darbams D. Zelčiūtė sukūrė po jaudinantį, skaudų siužetą, kurio gelmiškumo nepaneigsi: nykumo būsena ir eilinio žmogaus negailestingas nereikalingumas sovietinėje visuomenėje, jo egzistencijos beprasmiškumo jausmas – ištisa nesibaigianti beprasmio likimo pajauta, nenoras pamąstyti, kad kažkas galėtų būti kitaip, saldžiai apgaulingas išsilaisvinimas nuo galvojimo ir pareigų. Nuotaikos, kurioms nereikalingi žodžiai: „Pasislėpusio jausmo meniškas atspindys!“

Panašius „siužetus“ kadaise ir man kasdien teko pergyventi. Jie atgimsta žiūrint į R.Vikšraičio fotografijas. Išverčiu šveicarui autorės tekstus, o tada pasakoju asmeniško gyvenimo Lietuvoje patirtis, pačios patirtus sovietinio likimo vaizdus, kai Raseinių rajone lankydavau užguitus, suvargusius, amžinai alkanus ir tėvų sumuštus sovietinio kolchozo alkoholikų vaikus – savo auklėtinius.

R.Vikšraičio paveikslai manyje prikelia jau „užmigusį“ siaubą, nes niekas iš mano pasąmonės nedingę ir, matyt, iki mirties nedings. Nors šveicarai tuo sunkiai galėjo patikėti, pasakojau, kaip mačiau tokį nuožmų, agresyvų maištą veiduose, tuos begaliniai skaudžius, nesibaigiančius žmonių priekaištus, gerai nenutuokiant, kam juos skirti: santvarkai? Dievui, kurio maloningumui ateizmas nepaliko vietos? Tėvynei, kuri jau tapusi ne jų, o svetima? Jų vaikų mokytojai, kuri nieko negali nei pakeisti, nei padėti?

Kam? Kam patikėti savo kasdienį skausmą, neviltį ir prieš ką dar mėginti beprasmiškai kovoti?

Savo akimis mačiau, kaip girta, seniai nesipraususi, su cigarete dantyse motina, laikydama rankoje nukirsta galva vištą, išrėkė: „Štai nukirtau dedeklei galvą, kad tas banditas (sūnus – J.S.) paėstų!!! Matai, badu pas mus nedvesia!!! Daugiau niekuo negaliu tau padėti, tamsta mokytoja!..“

… Nuotraukos „Mirties kilpoje“ man priminė mano ir kitų Laisvės kovotojų palikuonių likimus. Kai kuriems jie dabar sumišę su emigrantine nuostalgija… Štai, gerai prisimenu Žemaičių plento rūkus, kurie vakarais užklodavo žalias gimtinės pievas, paslėpdavo nuo rūpesčių, dažnai atgaivindavo nuo liūdnų minčių pavargusią galvą. Tuos rūkus mėgome gert lyg atvėsusį pieną… Kad rūkas emigrantui gali būti „skaudžiai geliantis“, įsitikinau emigracijoje, žiūrėdama į dažnas Ciuricho ežero miglas, kurios nuaudžia mano atmintyje įvairiaspalvių ilgesių gijas. Žavinga, kai rūkas fotografijoje gali būti „metaforinė substancija“, kaip fotomenininko Vytauto Pletkaus kūrybos pagrindas. Audinys, ant kurio galima „siuvinėti prisiminimus”, o jie išryškėdami priartėja ir vėl  nutolsta, bet visada lieka gyvi atmintyje.

….Nepamirštami ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės miestelių vaizdai, aprašyti D. Zelčiūtės knygoje. Sako, menininkė džiūgavo, galėdama įamžinti vietas su retais vietovardžiais, kurių greitai neliko… Būdama Vilniaus universiteto Filologijos-istorijos fakulteto studentė, dalyvaudavau prof. Jurgio Vanago kraštotyros ekspedicijose. Kartą Skriaudžių apylinkėse ieškojome vietovardžių-vandenvardžių. Kaimo močiutės su įsikibusiais į sijonus anūkėliais pasakojo, dainavo į mūsų diktofonus, minėjo raistų, šilų ir miškelių, griovių ir pakriaušių pavadinimus, kuriuos tik jos vienos ir težinojo.

… Aleksandro Macijausko liūdnasis fotografijos meno kaleidoskopas krito į akis daugeliui šveicariškos parodos Holligen pilyje lankytojų. Ypač autentiškai modernūs, prikaustantys kiekvieno žvilgsnį darbai, kai talentingas fotografas šoka į pačią gelmę, patraukliai parodydamas „nepagražinto buvimo antspaudą“ kadre. Pažinti meninės fotografijos meną reikia įkvėpimo, kruopštaus darbo, labai rimtos kelių mokslų klodų modeliavimo ilgametės patirties. Reikia, kad vaizdas išgrynėtų ir priartėtų prie realybės pojūčio. Bene giliausiai naująjį skaitmeninio meno metodą įsisavinęs pasakojo kaunietis Evaldas Ivanauskas, gražių rezultatų pasiekęs skaitmeninio komponavimo stebukluose tarptautinėse parodose.

Mano minėti šiandienos fotomenininkai Arūnas Morozovas ir Tadas Kazakevičius pabrėžia, kad fotografas turi daug investuoti į kokybę, paaukti savo brangų laiką, kaupdamas žinias ir patirtį, o tam valstybei nepakanka lėšų… Lietuvos fotomeistrai principingi – žino savo tikslus ir niekada nesutiktų išduoti aukščiausių kūrybos reikalavimų.

  P.S.: Visus Lietuvos fotomeno meistrus, tobulai įvaldžiusius fotografijos meno subtilumus, tinkamai įvertinus, kirbės klausimas, kokią reikšmę Lietuvos žiūrovui paliko nieko bendro su tikuoju fotografijos menu neturinti naujų Šveicarijos emigrantų organizuota kilnojamoji mėgėjiškos fotografijos paroda (2018-20)? Kodėl ji vadinama, emigrantų dovana Lietuvai, jeigu, kaip ir visi dabartinių emigrantų projektai, dosniai užmokėti iš vargano Lietuvos biudžeto? Kaip branginama talentingųjų Lietuvos fotomenininkų fotografijos vertė, jeigu dešimtis kartų daugiau Šveicarijoje uždirbantis emigrantas gali būti dosniai Lietuvos Respublikos paremtas, kai leidžia žemo lygio brošiūras ir organizuoja tuščiavidures mėgėjiškas parodas „dovanų Lietuvai pavidale“?

Tai parodo tik begalinį savanoriškai iš Lietuvos išvykusiųjų norą, apvagiant Lietuvoje likusius tautiečius, save nepelnytai išgarsinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ruošiasi 2022 metų biudžeto svarstymams. Įdomu, kiek dešimčių milijonų eurų konservatorių partija, vadovaudamasi savo sena dosnumo tradicija, skirs išpūstiems ir Tautai naudos neduodantiems emigrantų projektams?

Titulinė nuotrauka: lrkm.lrv-lt, E.Levin
Kitos nuotraukos – Romualdo Rakausko (iš ciklo „Žydėjimas“)