„Gyvenimas perbėgo per atmintį“

Janina Survilaitė

2021-ųjų vasarą Lietuvos skatytojai gavo dar vieną dovaną – istoriko publicisto Juozo Brazausko biografinę 153 puslapių apybraižą apie Balį Sruogą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“. Knygą sudaro 11 skyrių, pabaigoje pateikiamas ilgas sąrašas panaudotos literatūros, kuri labai įvairi ir publikuota įvairiais laikotarpiais. Ji skaitytojui turėtų būti įdomi tuo, kad, praėjus 74 metams po rašytojo mirties, jo bendraminčių laiškai ir atsiliepimai dar kartą patvirtina B.Sruogos dvasines kūrybines nuostatas: „Menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei“…

Jausmingas, giliamintis ir motyvuotas autoriaus pasakojimas apie vieną žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių kultūros veikėją, poetą, dramaturgą, teatro ir literatūros kritiką Balį Sruogą vaizdingai ir nuosekliai paliudija Sruogos nusiteikimą, kad „ne emocijos turi plaukti iš idėjų, bet, atvirkščiai, idėjos iš emocijų…“

Jeigu knygą „Gyvenimas perbėgo per atmintį“ skaitys gerai prisimenantis okupacinio režimo laikotarpį skaitytojas, jam knyga atvers žinomus ir mažiau girdėtus archyvinius klodus, sukels liūdnų prisiminimų, apmąstymus, kai lietuvių tautos ir žmogaus likimas žengė per nepereinamas sovietinio režimo užtvaras, prasilenkiančias su jo tautine prigimtimi.

„Esu įkaitas už mūsų tautą, ir tos aukos suvokimas palengvina man Štuthofo koncentracijos stovyklos kančias, nes juk tai didelė garbė būti auka… Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo kultūra. Ji turi visai skirtingas garbės, tiesos, teisės, kvailumo sąvokas… Mums yra svarbiausia išlaikyti mūsų žmogišką savigarbą ir mūsų tradicinę etinę ir estetinę kultūrą…“

Aišku, kad šį B.Sruogos pasakymą sunkiai priims šiandienis susireikšminęs, save laikantis didžiuoju tautos elitu globalistas, juk jam bus sunku sutikti, kad „praeitis formuoja dabartį ir ateitį“. Taigi čia jau ne skonio, o politinės pagarbos Tėvynei reikalai…

B.Sruogos portretą J.Brazauskas piešia kaip garantą, atskleidžiant tautos humanistines idėjas ir tautos istorinės atminties susitikimą su dabartimi. Kas perskaitys „Gyvenimas perbėgo per atmintį“, patirs tikrą pasakojimo klausymo malonumą, nes didžiojo lietuvių kūrėjo gyvenimas ir senajam tradiciniam tautos menui paaukota jo veikla, kaip ir Tėvynės likimas, kupini negandų ir politinių staigmenų. Skaitytojas, susivoks, kad šiais viskuo persisotinimo laikais tikrai vis dar galima pasisemti dvasinės stiprybės pavyzdžių istorinėje praeityje… Tą tikrai patvirtina tautai ištikimo istoriko apybraiža apie nemirtingo menininko pasišventimą mūsų tautinės kultūros evoliucijai. 

Knyga mus sugrąžina į nepriklausomos, o vėliau okupuotos Lietuvos laikus, kai kartu su Tėvyne kentėjo ir tautos patriotas – tautos likimo įkaitas. B.Sruogos gyvenimą ir veiklą reiktų pažinti jaunimui, nusikeliant į XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos istorijos peripetijas, – kai pripažintam menininkui tautos likimas ir politinės kultūros pažanga buvo svarbiau už savo pačio kančias ir gyvybę.

Apybraižoje pateikiama daugybė atnaujintų biografinių faktų, prisiminimų, laiškų, rašytų iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Autoriui pavyko perduoti B.Sruogos kilnumo, taurumo, pasiaukojimo ir gilios meilės gimtojo Baltijos krašto menui nuotaiką, kuri kiekvienam padės išsivaduoti iš šiokiadienių beprasmių smulkmenų ir menkystės. Žymaus Lietuvos menininko B.Sruogos gyvenimas atsispindi lyg Lietuvos istorijos tolių ir giliausių vidinių jausmų užburta lietuviška pasaka, kurią įvertinti skaitytojui irgi prireiks patriotiškų širdies jaudulių, kad iki galo perprastų žiauraus sudėtingo likimo blaškomą didžio europinio masto ir stiliaus kūrėją ir kilnias jo idėjas tautinės kultūros klestėjimui.

Ištrūkęs iš Štuthofo ir leisgyvis sugrįžęs į Lietuvą, Birštono  sanatorijos Baltojoje viloje parašęs „Dievų mišką“, Balys Sruoga prisipažino, kad ši atsiminimų knyga yra ne vien jo kančios liudijimas, bet ir atsisveikinimas su netolima praeitimi, išsivadavimas iš jos gniaužtų, o kartu bandymas surasti save ir savo vietą… Galima suprasti, kaip lietuviškų meno tradicijų ir istorinio tautos paveldo suformuotam menininkui buvo neįmanoma persiversti į sovietinį realizmą… „Stagnacija – tiesus kelias į išsigimimą“, – aiškino B.Sruoga Petrui Cvirkai, raginusiam perauklėti lietuviškos literatūros kadrus, siekti pagrįsti jų pasaulėžiūrą sovietinės ideologijos pagrindais.

Balys Sruoga pristatomas kaip vienas iškiliausių nepriklausomos Lietuvos menininkų, atkakliai kovojęs dėl aukštesnes menines aspiracijas įkūnijančio lietuviško teatro, dėl gilesnio idėjiškumo ir kultūros bei raiškos estetinės formos. Kelių kartų literatūros ir teatro kritikai vieningai pripažino, kad nebuvo žmogaus, kuriam giliau būtų rūpėjusi sava lietuviškoji kultūra, jos puoselėjimas ir apvalymas nuo piktžolių.

Kaip džiugu, kad mūsų chaotiškoje politinėje dabartyje pasirodo tokios knygos kaip „Gyvenimas perbėgo per atmintį“.

Pasak šiandieninio politiko Algirdo Endriukaičio, „atsisakydami savo šaknų, istorijos, kalbos, praradę tikslą išsaugoti unikalią tautą ir jos sukurtą valstybę, pereiname į kito mąstymo erdvę, kurioje užprogramuotas valstybės išnykimas.“