Balys Sruoga Miunchene

Ištrauka iš Juozo Brazausko biografinės apybraižos „Gyvenimas perbėgo per atmintį“

Pradžia

 Apie 1920–1921 metus stabilizavusis politinei padėčiai, ne vienas lietuvis sujudo studijuoti Vakarų Europos universitetuose. Baliui Sruogai pabodo spaudos darbuotojo darbas, norėjo gauti gilesnių žinių, įsigyti diplomą. Kaip „Lietuvos“ bendradabis 1920 metų pavasarį per Lietuvių meno kūrėjų draugiją išsirūpino vienkartinę 6 tūkstančių auksinų (252, 25 dolerio) pašalpą, tačiau studijomis pradėjo rūpintis tik 1921 metų vasarą.


1921 m. jau daug jaunimo vyko studijuoti į Vakarus, daugiausia į Vokietiją, kur dėl infliacijos gyvenimas buvo labai pigus
(iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, Čikaga, 1979-07-18). 1921 metų vasarą Kazys ir Nora Gugai atvažiavo į Kauną iš Amerikos ir susipažino su Baliu Sruoga. Kartą kažkas užvedė kalbą, ar Balys negalėtų gauti iš amerikonų stipendiją studijoms užsienyje. Stipendija buvo parūpinta daugiausia Noros Gugienės rūpesčiu. B. Sruoga pasižadėjo rašyti į „Naujienas“ ir už tai gaudavo pastoviai, kol studijavo Miunchene, po 15 dolerių per mėnesį… Straipsniuose apie Vokietijos aktualijas buvo jaučiama gabi, didelių sugebėjimų žurnalisto ir literato ranka.

          Pirmos dienos Ludwig-Maximilians universitete Miunchene buvo sudėtingos: užgriuvo buitiniai rūpesčiai, biurokratiniai formalumai –  registracija policijoje, dokumentų tvarkymas universitete, kambario ieškojimas. B. Sruoga vokiškai susigaudė menkai. Draugai ir bičiuliai liko kituose miestuose: Vanda Daugirdaitė ir Faustas Kirša studijavo Berlyne, Albinas Rimka – Frankfurte prie Maino, Jadvyga Čiurlionytė – Leipcige. Leipcigo konservatorijoje studijavo Juozas Gruodis, Jonas Bendorius, Stasys Šimkus, Balys Dvarionas, Kazimieras Viktoras Banaitis, violončelininkė Elena Dambrauskaitė, dainininkė Gražina Matulaitytė, privačiai pas žymiausius konservatorijos profesorius – pianistė Aleksandra Dirvianskaitė, kurią lėšomis rėmė brolis Steponas.

Kaip ir prieš sepynerius metus Petrograde, B. Sruoga pasijuto vienišas, niekam nereikalingas. Pirmame atvirlaiškyje V. Daugirdaitei jis rašė: Baisiai klaiku. Apsistojau viešbuty. Valkiojaus visą dieną. Pavargau baisiai. Taip klaiku.Vienas, vienas. Kaip čia reikės gyventi, nežinau. Nebetoli vakaras, temsta, o aš kambary vienas ir taip norisi verkti (1921 metų lapkričio 7 diena).  
  Vanda Daugirdaitė-Sruogienė vėliau, 1978-aisiais, pasakojo laiškuose literatūrologui Algiui Samulioniui: …1922 m. per Sekmines nuvažiavau su Baliu į Bavarų Alpes, praleidom ten apie 10 dienų, gerai valgėm, leisdavom sau ir alaus ar vyno, šokolado. Apmokėjau kelionę ten ir atgal ir dar grįžus į Berlyną nusipirkau gražią skrybėlę… Viskas už sutaupytus ekstra 5 dolerius!  

  Sąlygos gyventi buvo kuklios. Maisto trūko, teko žiemą bute šalti – tai buvo pokariniai laikai, rodos, Miunchene sotesni, negu Berlyne, kur aš kartais ir pabadaudavau. Studentai gaudavo po 5 dolerius į mėnesį stipendijos, o Balys „Naujienose“ uždirbdavo net 15, jautėsi „ponu“, turėjo pakankamai alui ir ekskursijoms. Studentai – daugiausia ateitininkai, su jais Balys maža ką bendro turėjo <…>. Net su Putinu laikėsi oficialiai, vis dėlto – kunigas.

Iki šiol negaliu suprasti, kaip mano vyras galėjo per palyginti trumpą laiką parašyti tokią gerą disertaciją, pasiruošti egzaminams, prirašinėti daugybę straipsnių, feljetonų „Naujienoms“, taisyti kalbą mano labai prastam vertimui iš prancūzų kalbos, o kartų daug naktų praleisti „bierstubess“, kone kas savaitę važinėt į kalnus, vaikščiot į teatrus, koncertus, muziejus, skaityti taip daug, o dar man laiškus rašinėti… Stebėjausi tada jo gabumais, dabar suprantu, kad su genijum gyvenau…

Miunchene Balys daug valandų praleisdavo prie alaus šnekėdamas su paprastais darbininkais, mažais biurgeriais – jam su jais buvo įdomu, ka[i]p ir su kalnų piemenimis. Su rašytoju Oskar Marija Graf (irgi buvo milžinas!) jis kalbėdavo mielai, nes tas kilęs iš darbininkų, jo nevaržė. Erichas nuvesdavo jį į inteligentų, menininkų pobūvius, bet prašmatnių restoranų, kavinių, „ceremonijų“ Balys nemėgo. Visad liko paprastas, nekentė formų ir pretenzijų. Su Oskaru praleisdavo valandas prie alaus bokalų besiginčydami ir kartais drauge paskandalindami įkaitę.

 B. Sruoga nutarė specializuotis „literatūros ir meno istorijos moksle“ Miuncheno universitete. Paskutinėmis spalio dienomis išvyko iš Lietuvos. Tikėjosi, kad Vokietijoje bus pigiausia ir lengviausia pragyventi. Miunchenas viliojo savo audringu kultūriniu gyvenimu:  

         Miunchenas vyrą viliojo kaip menininkų, teatrų miestas. Jis jį mylėjo, žavėjosi jo architektūra (tikrai, tai retas miestas, kuriame kažkaip išskirti rajonai – čia gotika, čia renesansas, čia barokas ar net viena aikštė – klasicizmas). Žavėjosi muziejais, kuriuos dažnai lankė ir rimtai studijavo meną pas garsųjį prof. Wöfliną. Anglų parką labai mėgo, ne vieną naktį ten pravaikščiojo gal po kokio Franciskaner, Hofbräuhaus alaus…

Aš važiavau į Berlyną, nes ten jau mokėsi mano draugės – Aldona Čarneckaitė-Birutienė, Ona Kerpauskaitė, Sofija Lukauskaitė, Viktorija Gravrogkaitė ir kt. Nutarėm kuriam laikui išsiskirti, tuo patikrinti savo jausmų pastovumą ir būti atskirai, kad vienas kitam netrukdytume mokslo… Kai aš atvažiuodavau į Miuncheną, jis su džiaugsmu man rodė miestą, kartu lankėm muziejus. Jis labai mėgo didžiulį graikiškų vazų muziejų, studijavo jų ornamentus. Miunchene kartu išklausėm Mocarto operą „Die Zauberflöte“ – tai buvo šventė, puiki opera (apskritai operų jau tuomet abu nemėgom kaip meno formos), anuo vakaru negalėjom atsigėrėti. Balys dažnai vykdavo į kalnus, o pavasarį į Garmisch Partenkirchen, Passion spiele – liaudies spektaklį, dar iš viduramžių – tai buvo didelis straipsnis „Naujienose“ (iš Vandos Sruogienės laiško Algiui Samulioniui, 1978-10-10).

        1922 metais B. Sruoga rašė laiške V. Daugirdaitei: Pas mus ne tiktai gyvenime, bet ir poezijoje jau per daug įsivyravo neurastenija ir ištižimas. Mes gyvename nebe alkanų gadynę, tuo labiau ne riterių! <…> Mes esam žmonės ir kitų galimybių neturime. Bet jei esame žmonės, tai turime gyventi, o ne girtis neurastenija arba, išglebimą dainuodami, gyvąsias sielas marinti.

        1923 metų pabaigoje į Miuncheną atvyko V. Mykolaitis-Putinas. Vokietija buvo pralaimėjusi šalis,  gyveno nepalankiomis Versalio sutarties sąlygomis.  Vis stipriau siautėjo ekonominė krizė, markės kursas krisdavo ne dienom, o valandom: Lietuvoje aš nesu tokio skurdo matęs, kaip jis kad yra šios dienos Vokietijoje. Dabar Vokietijoje gyvenimas toks sunkus ir iširęs, kad vokiečiai patys nežino, ko jie nori ir ką jie daro. Gyvenimas kunkuliuoja, jėgos formuojas, vėtra bręsta, išmintis svyruoja. Į ką tai išsilies, sunku pasakyti, gal tai ir ne nuo vienų vokiečių priklausys.

         1923 metų infliacija pasibaigė, jau 5 dolerių nebeužteko. Daug studentų išsikėlė į Šveicariją, Prancūziją. Taip Kazys [Balio brolis, studijavęs Berlyne] išvyko baigti studijų į Šveicariją. Aš iš tėvo mokslui negalėjau gauti, nes 1920 metais jis grįžo į Lietuvą iš Ukrainos tik su rankiniu bagažu, visko ten netekęs, Bugius rado nuomininkų nualintus. Dar jam buvo leista dalį žemės parduoti, tai jis galėjo įsigyti reikalingiausią inventorių ir pradėt ūkininkauti. Mūsų Bugiai buvo mažas dvarelis, prieš žemės reformą turėjo 300 ha, beveik 2/3 buvo miškas ir kamanai (pelkės). Tėvas, nuo pat jaunystės gilus demokratas, su žemės reforma susitaikė, gražiai sugyveno su kaimynais, ūkininkavo, naujakūriams padėjo net, ūkininkavo tvarkingai. Į mano mokslą nežiūrėjo rimtai, jo tragedija buvo, kad aš ūkiu nesidomėjau. Motinai mirus 1912 metais, neturėjo šeimininkės, vargo. Balys – poetas – jam buvo iš svetimo pasaulio, kaip ir visa mūsų studentiškoji kompanija (gražiausias žmonių – idealistų būrys!).

        Dar prisidėjo viena bėda: vokiečiai pyko dėl Klaipėdos ir neleido studijuoti tiems studentams, kurie neturėjo daugiau kaip 4 semestrus. 1923 metų vasaros semestrui pasibaigus, dar tikėjomės, kad ir infliacijai pasibaigus galėsim verstis, todėl aš buvau padavus prašymus į keletą universitetų provincijoje, kur būtų pigesnis pragyvenimas, bet niekur nepriėmė. Leido studijuoti Vokietijoje tik tiems, kurie jau pasivarę moksle. Stipendininkai gavo pakeltas stipendijas, galėjo vykti kitur, o aš negalėjau. 1923 metų vasarą susitikom su Baliu Tiuringijoje, tarėmės kas daryti, abu buvom vienos nuomonės, kad vesti mums dar per anksti, bent vienas turi baigti mokslą. Balys labai rūpinosi mano padėtim, teiraudavosi įvairiuose universitetuose, ar negalėtų manęs priimti. Tik vėliau sužinojom, kad tai buvo vokiečių kerštas už Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos. Todėl buvau priversta likti per žiemą Bugiuose ir laukti Balio baigimo. Jam gi buvo užskaitytas Rusijoje išeitas mokslas ir 1924 metų pradžioje jis gavo diplomą, grįžo į Lietuvą ir mes vedėm (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, 1979-07-18).

Bus daugiau…