Balys Sruoga Miunchene. II.

Ištrauka iš Juozo Brazausko biografinės apybraižos „Gyvenimas perbėgo per atmintį“

Pabaiga

Miuncheno studentai lietuviai (tarp jų B. Sruoga ir V. Mykolaitis-Putinas) net galvojo suburti specialią informacinę tarnybą, kuri leistų ir tarp vokiečių platinti biuletenius apie Lietuvą. Naujoje vietoje B. Sruoga apsiprato gana greitai. Miunchenas jam patiko, gražus ir jaukus. Jį traukė garsieji Miuncheno parkai. Susitvarkė ir buitiniai reikalai. Nusisamdė nemažą kambarį Seglo pensionate. Po kelių  mėnesių persikėlė į kitą, mažesnį, tyliame aristokratiškame rajone. Čia gyveno beveik pusantrų metų. 1923 metų vasarą vėl kėlėsi į naują vietą jau dėl finansinių priežasčių. Jau susigaudė, ką kalba vokiečiai. Apsiprato ir universitete, ėmė suvokti paskaitas, nors seminaruose dar ilgai kalbėjo rusiškai. Nuotaika pakilo, kai pradėjo domėtis literatūriniu gyvenimu.

         1921 metais laiške bičiulei Vandai Daugirdaitei rašė: Čia galima dirbti, čia reikia dirbti, čia darbo ūpas visur. Daugiausia atsidavė studijoms. Studijavo nuo 1921 metų lapkričio mėn. iki 1924 metų vasario 8 dienos  …Šeštadieniais universiteto skaitykloje ir bibliotekoje, laisvu nuo paskaitų metu, rasdavo Balį Sruogą skaitant išsirašytus iš Lietuvos laikraščius. Bibliotekoje Balys dažniausiai sėdėdavo prie literatūros knygų.  Į namus vieni pas kitus neidavo, nes išnuomuoti kambarėliai buvo maži, išblaškyti po visą miestą. Šeimininkai nelabai pageidavo, kad kas nors lankytųsi. Pas draugus užbėgdavo tik esant būtinam reikalui. Kartais nesimatydavo su draugais net du ar tris mėnesius.

        Susitikę apie studijas nekalbėdavo. Kiti žinojo, kad Balys Sruoga – poetas, bet jis tuo nesididžiavo. Iš pradžių sunkiausia buvo vokiečių kalba.  Per kokius 6 mėn.ją taip išmoko, kad galėjo klausyti ir suprasti paskaitas.  Dažniausiai samdydavo mokytoją, nes tai nebrangiai kainuodavo. Su šeimininkais reikėdavo kalbėti vokiškai. Tai palengvino kalbos išmokimą. Pragyvendavo iš stipendijų. Lietuviai į jokias politines kuopeles nesibūrė –  visi buvo lygūs.

       Miunchene Balys Sruoga artimiau bendravo su Kostu Kanauka ir Antanu Janulioniu. Balys labai mėgo gamtą. Didžiausia jo stichija buvo Alpių kalnai. Alpės jam buvo būtinybė, ne pramoga. Važiuodavo į kalnus per Kalėdų ir Velykų atostogas arba kai universitete nebūdavo paskaitų.

B.Sruoga nutarė  koncentruoti savo studijas ir specializuotis.  Tuomet dar manė, kad diplomas humanitariniuose moksluose „nulis ir niekas“, tačiau nenorėjo tapti amžinu studentu. Tokių pakankamai matė ir tarp  lietuvių… Neviliojo perspektyva čia ilgai užsibūti.

       Pagal universiteto nuostatus turėjo išbūti ne mažiau kaip keturis semestrus (du užskaityti už studijas Rusijoje). 1922 metais užsibrėžė tikslus: pagrindinis dalykas – slavų filologija, šalutinis – meno ir vokiečių literatūros istorija.Tokį pasirinkimą nulėmė geras rusų kalbos mokėjimas ir tai, kad, pasirinkus slavų filologiją, diplominį darbą buvo leidžiama rašyti ir iš lituanistikos.

        Per porą metų B.Sruoga išklausė bene keturis lingvistinius ir literatūrinius slavistikos profesoriaus Ericho Bernekerio kursus: slavų folklorą, rusų literatūros istoriją, senąją slavų gramatiką ir slavų veismažodį), taip pat dalyvavo keturiuose šio profesoriaus seminaruose, kuriuose parengė ir skaitė keletą referatų. Profesorius E.Bernekeris 1922 metų vasarą pasiūlė Baliui Sruogai baigiamojo darbo temą „Lietuvių liaudies dainos lyginant su slavų (lenkų, rusų, baltarusių ir ukrainiečių) dainomis“. B.Sruoga suprato, kad tai labai didelis ir daug studijuojamos medžiagos reikalaująs darbas, bet šio darbo ėmėsi noriai. Tautosakos medžiagą rinko net atostogaudamas Lietuvoje. Darbo planas buvo grandiozinis, todėl profesorius pasiūlė apsiriboti viena iš trijų plane numatytų dalių (poetika, motyvais ar simbolika). Kitas dvi atidedant ateičiai. Darbo tekstą pradėjo rašyti 1923 metų kovo pradžioje. Rašė daug, atsisakydamas kitų darbų ir malonumų. Gegužės pradžioje darbas buvo baigtas ir netrukus daugiau kaip 300 puslapių  rankraštis buvo atiduotas profesoriui susipažinti. Sulaukė teigiamo atsiliepimo. Rudenį vertė tekstą į vokiečių kalbą ir galutinai perrašinėjo, užtrukdamas gerą mėnesį. Dalykiškas bendradarbiavimas su profesoriumi tęsėsi ir B.Sruogai dirbant Kauno universitete…

       Miunchene B.Sruoga susižavi  moderniosiomis Europos teatro ir dramaturgijos srovėmis. Jo studijų knygelėje įrašytos ir meno istorija, ypač teatro raida. Taip pat studijų knygelėje yra trys prof. Arturo Kutšerio germanistikos ir teatro istorijos disciplinos (vokiečių impresionizmo ir ekspresionizmo literatūra, bendroji antikos ir viduramžių teatro istorija, teatro ir bažnyčios saitų istorija) bei XVIII amžiaus vokiečių literatūros seminaras. Šis domėjimasis rodo, kad B.Sruogos interesai siekė plačiau negu slavistikos studijos.

         B.Sruoga buvo kitoks negu daugelis studentų – ne tik ūgiu ar nerimo kupinu žemdirbio veidu, bet ir visu elgesiu, požiūriu į aplinką. Paskaitose nieko nerašė, tik klausėsi profesoriaus, pritardamas jam ar norėdamas nesutikti. Viską darė sąmoningai, bet be mokiniško stropumo, nepripažindamas knaisiojimosi po smulkmenas. Galėjo ištisas valandas užsidegęs sėdėti prie  kurio nors studijų darbo. Prašoko daugelį savo intelektu, literatūriniu išprūsimu. Jis buvo romantinės pasaulėjautos menininkas.

           Pasak artimo studijų draugo Ericho Miulerio, jis turėjo tvirtą valstietišką žemės ir laisvės jausmą, kuris skyręs jį nuo daugelio prisiskaitėlių miuncheniečių intelektualų.

          B. Sruoga turėjo dvi aistras: keliones į kalnus ir didelis dėmesys kultūriniam  Vokietijos gyvenimui. Tai paliko pėdsaką jo dvasiniam gyvenimui ir kūrybai.  Tai buvo visiškai atskiras pasaulis, kuris pasiglemždavo jį visą, suteikdavo daugybę stiprių įspūdžių, pilnatvės pojūtį. B.Sruoga kalnuose praleisdavo daug laiko.

          Nepasitenkinimas tuo, kas yra paviršiuje, kas lengvai  pasiekiama, būdinga ir santykiams su kultūriniu gyvenimu. Mene jis stengėsi susivokti visapusiškai. Vokiečių teatras jam atrodė nustojęs savo kultūrinės reikšmės. Vokietijos teatras pergyveno krizę: įsigalėjo lengvi žanrai, pigus repertuaras. Visur viešpatavo opera ir Richardas Vagneris, o jų B. Sruoga per daug nemėgo. Didesnį įspūdį jam darė Mocarto muzika.

Balys Sruoga Miunchene. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

         Studijų draugas E.Miuleris supažindino su Miuncheno menininkais. B.Sruoga lankėsi jų dirbtuvėse, sueigose, vakarėliuose, susitikdavo kavinėse. Jis mėgo bohemą ir triuškmingus ginčus, nekentė etiketo ir išdailintų manierų. Daugelis atvykusių lietuvių atrodė jam arba geri, bet labai tolimų interesų, arba tiesiog nuobodūs žmonės. Nesuartėjo su V.Mykolaičiu-Putinu, nors su juo susitikdavo teatre ar universitete („Iš tolo labai žemai vienas kitam nusilenkdavome ir praeinam pro šalį“). Kur kas artimiau bendravo su V.Daugirdaite, F.Kirša, A.Rimka. Laiškuose, ypač V. Daugirdaitei, atverdavo savo vidinius išgyvenimus, dalijosi naujienomis, pasakojo apie mėgiamas keliones į kalnus.  Retkarčiais su jais susitikdavo – Berlyne, Miunchene ar tiesiog kurioje nors kalnų vietovėje. Nenutraukė ryšių su Lietuvoje likusiais literatais – L.Gira, V.Krėve ir kt., kuriems siuntė savo straipsnius, vertimus, rūpinosi, kad jie būtų atspausdinti. Spaudai rašė daug, nes tai buvo jo pragyvenimo šaltinis. Per dvejus metus jis išspausdino ne mažiau kaip šešiasdešimt straipsnių, iš jų trečdalis – Čikagos „Naujienose“: politinio gyvenimo apžvalgos, teatro naujienos. Rašė gyvai, lengva apžvalgininko maniera. Rašytojas atsigaudavo rašydamas apie literatūrą, teatrą.

       Straipsniai liudijo apie naują menininko kaitą. Jo bičiulis vokietis E.Miuleris pastebėjo: Daugelis iš mūsų, kurie jį tada, anais Miuncheno metais, pažinojome ir mylėjome, buvome įsitikinę, kad jo poetinė kūryba šaknijosi vien Lietuvoje, iš tikrųjų buvo europinio masto.

       Miunchene Balys Sruoga vėl išgyveno  savotišką lūžį, kuris palietė ne tik jo požiūrį į meną, bet ir charakterį. Jis aiškiai suvokė, kad baigiasi ankstesnis jo kūrybinio gyvenimo etapas ir prasideda naujas, kurį jis pasitinka ne tik kupinas „kažkokių sunkiai išsakytų beprotiškų sapnų“, bet ir naujų žinių, noro dirbti ir suvokti, kad gali dirbti kitaip.

Vėso susižavėjimas modernizmu. Naujų kūrinių parašė nedaug – poemėlę „Miestas“ ir keliolika eilėraščių, tačiau jautė skirtumą nuo  ankstesnės kūrybos. Naują etapą rodė eilėraščių rinkinys „Dievų takais“ (1923). Lyrinėje kūryboje pasireiškė kaip ryškus individualistas, atsisakęs maironinės kūrybos tradicijų. Jo eilėraščiuose susijungė simbolinis užmojis ir nuoširdus jausmingumas, intymumas, dramatizmas, veržli dinamika.

      Gausūs vertimai teikė tik uždarbį. Dar išvažiuodamas iš Lietuvos, jis buvo susitaręs versti operų libretus.  Šis darbas jam atrodė nuobodus ir „durnas“. Bet ko nepadarysi dėl uždarbio…

       Egzaminai buvo paskutinis studijų etapas – vienas nemaloniausių. Laikė tris egzaminus: slavų gramatikos, vokiečių literatūros ir filosofijos.  Ypač baugino pirmasis. Jam reikėjo aprėpti daugybę medžiagos. Bet egzaminai praėjo lengviau,  negu tikėjosi. Šiek tiek kliuvo per gramatiką. Teigiamai buvo įvertintas darbas apie lietuvių liaudies dainas. B.Sruogai buvo pripažintas filosofijos daktaro laipsnis ir išduotas diplomas „cum laude“.

       Po savaitės išvykos į kalnus sugrįžo į Lietuvą.  Jis jos ilgėjosi. Grįžo gerokai pasikeitęs: subrendęs, sustiprėjęs fiziškai, įgijęs žinių ir pasitikėjimo savimi. Išmoko sistemingai dirbti, buvo  kupinas gerų idėjų.

        Pradėjo naują savo gyvenimo ir kūrybos etapą. Kai įvairiausiuose laikraščiuose ir žurnaluose pasipylė ką tik iš Miuncheno sugrįžusio Balio Sruogos straipsniai, recenzijos apie literatūrą ir teatrą, artimiausi rašytojo draugai sunerimo. Kuriuo keliu pasuks B. Sruoga? Reikėjo mesti laikraštinę smulkmę… Balys Sruoga  sielojosi dėl vėluojančio profesionalaus lietuvių teatro.

Titulinėje nuotraukoje: Balys Sruoga (sėdi ant žemės kairėje pusėje) su tėvais ir broliais.