Etnografinės Lietuvos paieškos

Istoriko, publicisto Juozo Brazausko atsakas į Mariaus Jonaičio straipsnį „Tikra istorija. Lietuvos teritorija ir sienos“

Etnografinė Lietuvos atkūrimo idėja ėmė vyrauti tarp lietuvių tik XX amžiaus pradžioje. Tokiai idėjai pritarė 1905 metų gruodžio pradžioje vykęs Didysis lietuvių Seimas Vilniuje. Vienas pirmųjų mėginęs nustatyti lietuvių tautos gyvenamos teritorijos ribas buvo 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas (1891–1969). Jis 1917 metais Vilniuje išleido knygelę „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Prakalboje būsimasis signataras rašė: „Gyvenant svetimose valstybėse be jokios savivaldos lietuvių tautos gyvenamas plotas buvo tarytum tik praeities palikimo dalykas. <…> Lietuvą apėmusios valstybės galėjo tuos plotus skaldyti ir savaip juos jungti. Dėl to niekas nesimainė. Lietuviai, kaip ir kita kokia tauta, savo įgyventose žemėse kiek išgalėdami spyrėsi viešoms ir neviešoms valstybės pastangoms apgalėtą tautą nustelbti <…>“

P. Klimas, mėgindamas nubrėžti etnografinės Lietuvos ribas, pirmiausia siekė nustatyti, kiek dar žmonių vienoje ar kitoje teritorijoje kalba lietuviškai, kiek gyva lietuvių savimonė, lietuvių papročiai. Būsimasis signataras nurodė, kur turėtų eiti atkurtos nepriklausomos Lietuvos sienos. Vakaruose – jūra nuo Nemuno žiočių iki Palangos srities šiaurinės ribos. Tą sritį Rusija 1819 metais buvo priskyrusi Kuršo gubernijai. Mokslininkas istorikas įrodė, kad lietuvių gyventa ir tebegyveno ir didesnėje jos dalyje, iki Liepojos. Tačiau siūlė siena laikyti tą, kuri iš senovės buvusi tarp Lietuvos ir Livonijos, koreguojant ją ten pagal katalikų-lietuvių ir protestantų-latvių gyvenamas vietas.

Rytų Lietuvos sieną P. Klimas siūlė vesti pagal rytinę Zarasų apskrities ribą, priskyrus Breslaują, toliau į pietus – Vidžius, Pastovius, Naručio ežerą, Ašmenos, Vileikos apskritis, Lydos, Gardino sričių didžiąsias dalis. Istorikas įrodė, kad visuose šiuose rajonuose iki pat XIX amžiaus vidurio lietuviai ir jų kalba buvo vyraujanti, kaip ir katalikų tikėjimas.

P.Klimas paskaičiavo ir kiek gyventojų turės numatyta atkurti etnografinė nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kauno gubernijos  – 1,5 mln., Vilniaus gubernijos – 1,1 mln., Suvalkų gubernijos (be Augustavo apskrties – 0,5 mln., Gardino gubernijos – 0,12 mln., Kuršo gubernijos – 0,035 mln.  Toje apie 110 tūkst. kv. kilometrų teritorijoje  lietuviai sudarė apie 82,5 proc., žydai,- apie 12-13 proc., rusai (didžiarusiai, gudai) – 2,5 proc., lenkai  – apie 2 proc., latviai – apie 1 proc., vokiečiai – 0,8 proc.,  kitų tautybių – 0,2 proc.

Vadinasi, Lietuva, nepaisant sunkios praeities ir atšiaurių slavų antpuolių, yra išlikusi mūsų apvestose etnografinėse ribose, pakankamai vienalytė ir iš tikrųjų visai nėra koks tautų mišinys, kaip bandė teigti Lietuvos priešai…

Po 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo valstybės pamatai pradėti dėti kaip etnografinės Lietuvos ribose. Buvo tikimasi, kad į valstybės teritoriją bus įjungta ir Mažoji  Lietuva. Kaip vėliau klostėsi įvykiai ir kaip keitėsi Lietuvos sienos, jau būtų atskira specialistų tema.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas 

pagal: Algimantas Liekis. Lietuvos sienų raida. T.1,  Vilnius, 1997