Toli nušvitęs „Literatūros pamokų“ šviesulys

Janina Survilaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) projektas „Literatūros pamokos“, kurį finansavo Lietuvos kultūros ministerijos taryba, internetinėje pasaulio lietuvių padangėje sužibo kaip ilgai laukta ir netikėta žvaigždė.  Tautos rašytojai šįkart prabilo rimta kūrybinės įtaigos ir išmonės tema, laisvai ir atvirai, nesaistomi jokių politidėjinių-cenzūrinių nurodymų, iškalbėjo lietuviškos literatūros gilią vidinę prasmę, gynė išmintingai prasmingą lietuviškos kultūros vaizdumą ir bendražmogišką privalumą kūryboje. 

Keista, kad tokią išmintį, kai nuo skausmų suvargusią širdį gali atgaivinti gimtasis tautinės kultūros palikimas, pirmasis man aiškino iškilus šveicarų baltistas ir slavistas, kalbų ir literatūrų tyrinėtojas, Berno universiteto profesorius Janas Peteris Locheris (1934-2021):„Seną ir unikalią savo istoriją turinti Europos šiaurės rytų šalis – Lietuva – turi savo istorija didžiuotis, kurti išskirtinę literatūrą ir teisėtai stovėti priešakinėse pasaulinės literatūros gretose“.

Taip visada sakydavo J.P.Locheris savo studentams ir porą dešimtmečių iki savo mirties, visą nuoširdų mūsų kolegiškos draugystės laiką, vis iš naujo man pakartodavo. Gal dėlto visada neigiamai susijaudinu, kai Lietuvos provincijos bibliotekose pamatau aukštai iškabintus rekomenduojamų skaityti knygų sąrašus, kuriuose tarp 20-30 knygų paminėta tik viena lietuviška… Dar baisiau, kai įsitikinau, kad tame 20-30 užsienietiškų knygų būryje surašyta pusė nedovanotino menkumo ir primityvumo kūrinėlių, nuo kurių tautiškai nusiteikę, apsiskaitę ir išprusę tėveliai turėtų savo atžalas ginti lyg nuo maro bacilos…

Toli nuo Tėvynės gyvenantys ir literatūrą mylintys, mes, emigrantai, su giliu širdies virpuliu išklausėme mylimų Tautos kūrėjų Literatūros pamokas, buvome pakerėti jų dvasinės tikrovės išmanymu užčiuopti tokius tautinius kūrybinius turtus, kuriais gyvena ir džiaugiasi viso pasaulio kūrėjai, ir ko iš jų laukia kelių kartų Lietuvos skaitytojai.

Publicisto istoriko Juozo Brazausko knygoje apie Balį Sruogą („Gyvenimas perbėgo per atmintį“, 2021) cituojami lietuvių rašytojo ir dramaturgo pasakyti žodžiai: „Menas turi pažadinti širdyje viską, kas priklauso amžinybei… emocijos turi plaukti iš idėjų, o ne, atvirkščiai, idėjos iš emocijų“. Tai neįkainuojama chrestomatinė, jokioms laiko srovėms ar santvarkoms nepavaldi tiesa.

Niekas nepaneigs, kad „Literatūros pamokose“ išsakytos mintys prasmingos ypač šiandien, siekiant pakelti lietuvišką meną iki taip būtino aukštesniojo gėrio. Galbūt tam prireiks laiko, nes laimė ir nedalia panašios tuo, kad ir vienai, ir kitai įsisąmoninti reikia trukmės, tačiau tikrasis grožis perkeičia tikrovės tekstūrą, o bereikšmio saldiklio ir nepelnytos laimės pojūčio vaikymasis visada yra pavojingi spąstai ir tiesiausias kelias į kartėlį, gailestį ir nusivylimą menu apskritai.

Prieš 30 metų įsijungusi į doriausios, demokratinės vakarietiškos kultūros patyrimo mokslą perėmusios mūsų Tautos dalies – IŠEIVIJOS – gretas, supratau, kaip naujo šimtmečio, visai kitokio statuso lietuvio emigranto, negu pokarinis karo pabėgėlis, kūryba privalo būti reikšminga Tautos istorijos teisingo supratimo iškėlimu ir įvertinimu. Tik tada mūsų nacionalinė literatūra ir kalba turės prasmingą išraišką prigimtosios vietos pajautimu, kai kūrėjui kiekvienas pievos kupstas ir kelio akmuo turės savo vardą, o savasties vaizduotė matys daiktus ir veidus, lyg pamatinius istorijos branduolius, dalyvaujant pačio gyvenimo buvime… Tokius kūrybos stebuklus patvirtina savo Literatūros pamokoje prof. Viktorija Daujotytė, lygindama trijų vienos kartos lietuvių rašytojų kūrybą.

Savo beletristika iš dalies lyg ir žemyn besiritančiam XXI amžiui visai nereikalingos dabartinių jaunų emigrančių temos, t.y. ištekėjusių už milijonierių pribloškiančiai sotaus, turtingo gyvenimo aprašymai, kurie dar vis savo nuodais pasaldina naivius skaitytojus, o dabartiniai literatūros kritikai, gaila, dar vis tokią „kūrybą“ vertina ir suteikia nepelnytus apdovanojimus. Džiaugiuosi, kad tokios kūrybos dalimi niekada nebuvau ir nebūsiu, nes patriotinio skambesio tekstai man nurodo į kūrybą žiūrėti atviromis akimis, širdimi ir palankumo žmogiškumui nuojautomis.

Emigracija ir du dešimtmečius trukęs bendravimas su senuoju, nuo okupantų  sunaikinimo pasitraukusiu į Vakarus Šveicarijos lietuvių elitu man atvėrė naują erdvę, kurioje pasijaučiau įpareigota kurti tik reikšmingus kūrinius, ir tai nelaikau  atsitiktinumu, o man, kaip Lietuvos laisvės kovotojų dinastijos palikuonei, paskirta Aukščiausiojo misija ir pareiga neatidėliotinai pasakyti apie mūsų išeivijos protėvius istorinę tiesą, įamžinti JŲ skaudų likimą vienintelės mūsų bendros Tėvynės kovotojų už laisvę garbės puslapiuose. Ypač kai niekas kitas apie juos, jau mirusius svetimame krašte, nepapasakos, neįžiūrės ir neatmins Jų aukos ir Jų tautiško-patriotiško orumo ir ištikimybės vienintelei Tėvynei.

Išeivijos archyvuose, karo pabėgėlių dienoraščiuose, patriotiškos 50-etės veiklos aprašymuose vaizdžiai atsispindi tikrosios tautinės tvirtybės portretai, šventa ištikimybė ir bendrystė, tiesa ir tikėjimas. Tokias tikrąsias vertybes lietuviškoje kūryboje patvirtina ir Renata Šerelytė savo Literatūros pamokoje, nuoširdžiai paaiškindama brandaus, įdėmiai besiklausančio, klausiančio ir nesistengiančio mokyti kitus žmogaus-kūrėjo vertybines taisykles. Rašytoja sako, kad kūrėjui yra be galo daug galimybių sukurti kultūrinį tekstą dar ir todėl, kad jis nuolat jaučia ir savo krikščioniškosios tautos meilės artimui būtinumą ir buvimą šalia.

Pradėjusi aprašinėti vaizdus iš skaudaus išeivijos istorinio palikimo, supratau, kad toks jausmas, kaip išeivijos ištrūkimo iš svetimybių neįmanomybės pojūtis, lyg daug metų uždarytas šviesos spindulys režimo tamsybėse, nedrįstant pagalvoti, jog viskas galėtų paskeisti – iš viso sunkiai įmanomas aprašyti, nors iki sielos gelmių yra suprantamas. Tam reikalingas kūrėjo individualybės talentas, apie kurį Literatūros pamokoje kalba poetas Rimvydas Stankevičius, – tai prigimti paslaptingieji kūrėjo sielos virpesiai, kai poetinio žodžio meistras gali suverti rasos lašiukus lyg sidabrinius amžinybės karolius ir užsidėti sau ant kaklo…

Vaiko širdimi išgyvenusi savo tėvų, žymių lietuviško teatro aktorių, nusipelniusių Tautos veteranų Z. Zelčiaus ir D. Juronytės kūrybinio gyvenimo istorijas, poetė Dovilė Zelčiūtė turi ypatingą dvasinį santykį su prasminga poezija. „Paskutinė poezijos knyga „Šokis Vilniaus gatvėje“ (2021) gimė dramatiškomis aplinkybėmis, su sunkiais tikrais išgyvenimais, mirus vyrui rašytojui Jurgiui  Gimberiui. Po pusės skausmingo gedulo metų eilėraščių eilutės pačios pradėjo byrėti…“ –  prisipažįsta poetė savo Literatūros pamokoje…

Maironio literatūros muziejaus ilgametė direktorė rašytoja Aldona Rusecksitė, daug metų ieškojusi kūrėjo gyvenimo paslapčių santykio su jo kūryba, dar kartą mielai atskleidžia, kaip rašytojo gyvernimo vingių pajautimas susipina su jo kūryba ir kaip tai būtina žinoti skaitytojui.

Literatūros pamokoje poetas Antanas A. Jonynas subtiliai prisiliečia prie poetinės kalbos spalvų, garsų, žodžių pajautos paslapčių; „Metų“ žurnalo redaktorius Antanas Šimkus apžvelgia įvairių laikotarpių LRS kūrėjų kūrybines patirtis; 40-ies knygų vaikams autorė poetė Ramutė Skučaitė prisipažįsta, kad jos gyvenimo tragiškuose momentuose pasakos padėjo net tada, kai niekas daugiau negalėjo padėti.

Netikėtos lietuviškam kūrėjui „Literatūros pamokų“ žvaigždės nušvitimas pasaulio padangėje – didelė dovana, brangiausi vaistai ir sveikatos sustiprinimas tiek kūrėjui, tiek skaitytojui.

Mano nepaminėtus, „Literatūros pamokose“dalyvavusius menininkus, manau, su palankumu ir meile perskaitys visi, kas atsivers YouTube internetinę svetainęir susiras „Literatūros pamokas“.

Aš visų pasaulio emigrantų vardu noriu išreikšti padėką LRS pirmininkei, rašytojai p. Birutei Jonuškaitei, LR Kultūros ministerijai ir visiems gerbiamiems „Literatūros pamokos“ dalyviams.