Donatas Ivanauskas. Eilėraščiai

LAIŠKAS DIEVUI

Tavo žvilgsnis tirpdė kalnus lyg pirmą sniegą.

Tavo kvapsnis perplėšė bangas lyg šviežią duoną.

Tu, Karaliau, suplėšysi ir mus apsupusius.

Tavo gerumas girdė uolos vandeniu.

Tavo dosnumas dalino duoną tūkstančiams –

Ačiū už stiklinę vandens ant stalo.
     

Tu, Karo vyre, sakai savo priešams kristi –

Ir jie negali keltis.                         

Mirusius ir kritusius prikeli – ir jie stovės gyvi.

Tikrai, vieni tik šliaužioja ir šnypščia,

Kiti tik kyla ir kyla.

Tu kapstai mūsų pavargusias širdis               

 nesibodėdamas –

 Gal bus kas tyro.

 Ir randi.

 Kaip gerai, kad nežinai nuovargio.

 Štai mes, Tavo sūnūs ir dukros,

Karaliau,

Tavo išpuošti,

Bet vis dar purvinom kojomis,

Trokštame šokti Tavo šventėje.

Trimituok!

rbt

TĖVYNĖ

Tėvynė mano turi išvaizdą laukų.

 Tėvynė panaši į upę.

 Ji panaši į kelią tarp rugių.

 Į žemuogę ji panaši,

į gėlę sugriautam name,

kur kažkada tėvai gyveno.

Tėvynė mano turi išvaizdą kapų,

kur mirusių nėra, –

jie prisikėlė.

Tėvynė panaši į kraują,

kuris išlietas patvoryje,

pakampėj kur, prie kreivo kelio.

Tėvynė panaši į mūsų skausmą,

 į vyro riksmą,

 į šūvį pamiškėj,

kur nieko nebėra, tik gėlės.

Tėvynė panaši į miško dainą tyloje,

į maldą Tėvui,

į paskutinę vėtrą burnoje,

kur kraujas tik,

kur liūdesys tik

ir truputis Vilties.

Tėvynė panaši į nieką vakare,

kur mes kalbėjom apie jus.

Tėvynė primena tave,

mane ji primena

ir mus visus.

Tėvynė primena man Meilę –

jos yra tiek,

kiek jos yra

tarp mūsų,

kurie gyvi ir mirs mylėdami Tave,

Taškeli mano mažas palei jūrą

ir prie kitų ribų,

kur Dievas mums Tave užrašė.

LAUKIU, KOL UŽAUGS SŪNUS

Prie šio tilto manęs laukė mano tėvas,

lygiai taip

čia jo laukė

jo tėtis.

Dabar atėjo mano eilė laukti.

Tad laukiu.

Sugebėjimas laukti

yra dalis mūsų gyvenimo sėkmės.

Mes visi kažko laukiam tikėdami.

Ateik, Viešpatie, Jėzau.

MIŠKŲ RAUDA SU PRIEDAINIU

Skiriu dėdėms, žuvusiems už laisvę

 Mano dėdės – lyg broliai iš knygų,

paryčiais nusiprausę krauju.

Tik ne juodvarniais broliai išskrido –

angelais susikibę ratu.

Negalėjau jūsų paklausti,

negirdėjau jūsų dainų apie Tėvynę,

nespaudžiau jūsų tvirtų rankų.

Turėjau vienas suprasti

gyvenimą ir mirtį.

Mano dėdės – lyg broliai iš knygų,

paryčiais nusiprausę krauju.

Tik ne juodvarniais broliai išskrido –

angelais susikibę kartu

Negalėjau pažiūrėti į jūsų akis,

negirdėjau,

kai sušnabždėjot:

„Laisvė“…

Nepažiūrėjau į jūsų veidus,

kad būčiau drąsus, –

turėjau pats išmokti nebijoti.

Mano dėdės – lyg broliai iš knygų,

paryčiais nusiprausę krauju.

Tik ne juodvarniais broliai išskrido –

Angelais susirinkę ratu.

Negalėjau rasti tos vietos,

net žolės ten nepaglosčiau

ir kraujo.

Visa Lietuva – jūsų kapas.

Turėjau vienas tai suprasti.


Donatas Ivanauskas. Eilėraščiai. – Hambriukenas: Vokietijos lietuvis, 2021. – 60 p.