Kai Tėvynė panaši į miško dainą tyloje

Janina Survilaitė


Donatas Ivanauskas savo eilėse stengiasi pateikti kažką brangiau negu savo AŠ. Kuklioje poezijos knygelėje, kurią neseniai išleido „Vokietijos lietuvio“ leidykla (redaktorė Angelė Digaitytė, dizainerė Elytė Žirkauskienė), nerasime neišlavinto siauro egoizmo, kokį dažnai sutinkame, kai dabartinis susireikšminęs poetas stengiasi save pateikti kaip jau esamą ar būsimą tobulybę ir, pasisamdęs tūlą „literatūros kritiką“, gauti nepelnytą skaitytojų palankumą.

Poetas D.Ivanauskas save pristato kaip žmogų, kuriam Dievas davė dvasią ir Tėvynę, o Tėvai – gimimo datą, vardą ir pavardę.

„Pauzę tarp gimimo datos ir mirties dienos žmogus pats užsipildo savimi. Tai mūsų tikslai ir idėjos, dėl ko gyvenome ir ką įvykdėme iš to, apie ką taip svajojome. Čia yra paslėpta didžioji kiekvieno žmogaus drama – mūsų gyvenimo prasmė. Norėtųsi, jog ta prasmė būtų kiek įmanoma kilnesnė…“ – teigia svarių eilučių Autorius, kurio mintims vargu ar kas išdrįstų prieštarauti.

Perskaitęs knygelėje patalpintus 54 Ivanausko eilėraščus, ir skaitytojas gali ramiai atsikvėpti kartu su pačiu poetu: „Dixi et salvavi animam meam.“ („Parašiau ir išgelbėjau sielą.“)

Viskas, ką mes veikiame arba esame nuveikę, turi įtakos mūsų tolimesniame gyvenime“, – sako savo knygoje „Karmos ugdymas“ šveicarė Ursula Demarmelis, ilgus metus gyvenanti Austrijos Zalcburgo ežerų krašte. Ursula yra hipoekspertė, t.y. dvasinės regresijos tyrinėtoja, ir šioje srityje turi 35-erių metų patirtį. Ji lydi įvairių profesijų žmonių nemirtingas dieviškas sielas į jų praėjusius ir tarpinius gyvenimus. Jos stebuklingą veiklą tyrinėja gausi pasaulio žurnalistų ir istorikų komanda, o per daugybę pasaulio televizijų jos laidas stebi milijonai žiūrovų, surasdami progų savo gyvenimui suteikti harmonijos, džiaugsmo ir meilės… (žr. „Andrenos“ leidyklos išleistą, Valentinos Čeponienės tobulai į lietuvių kalbą išverstą knygą „Karmos ugdymas“, 2018)

Tokio dvasinio tapsmo kelyje, man pasirodė, yra atsistojęs ir poetas Donatas Ivanauskas. Jo eilėraščiai suskamba labai natūraliai, giliai susiderinę su jo vidine sielos harmonija, lyg nuolat saugomi, įtakojami, dvasingo vedlio vedami… Filosofo Platono pasakymas, kad „poetai turi rašyti tada, kai mūzos groja sieloje“, D.Ivanausko rinktinei irgi tinka. Literatūrolo Rimvydo Šilbajorio manymu, menas taip pat yra pramoga, nes kitaip jis nevaidintų to, kas yra – nesuteiktų  šilumos,  meilės ir harmonijos kiekvieno sielai…

Visais laikais poezijos modernumas ir naujumas sukeldavo aibes diskusijų, ypač tada, kai skaitytojai poezijoje neužčiuopdavo jautrių stygų, pasiruošusių suvirpinti jų širdis ir sielas, – juk niekas nepaneigs, kad poezija – labai gimininga muzikai ir poezijos skambesys tiesiogiai atsiliepia kiekvieno mūsų jausmams.

Juk todėl visada geri skaitytojų atsiliepimai apie tokių dvasingumu pasižyminčių šiandieninių poetų, kaip Rimvydas Stankevičius, Vainius Bakas, juk niekas jokios pastabos neišdrįso pareikšti kovingiems, giliems poeto Kęstučio Genio atgimimo metų eilėraščiams ir t.t.

Lietuviškos poezijos skaitytojui dar ilgai gyvuos jam svarbi lietuviško gyvenimo tikrovė, kurioje gimsta kūrinys, nenutolęs nuo lietuviškos silabotoninės lyrinės Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos  Nėries, Pauliaus Širvio klasikinės poezijos šedevrų, kai poeto jausmuose dabartis stipriai laikoma apgaubta praeities… „Reikia tikėti, reikia labai tikėti, kad sudavus lazda į uolą – ištrykš stebuklingas vanduo…“ – visa mano karta mokykloje deklamavome Justiną Marcinkevičių, o aktoriaus Laimono Noreikos poezijos vakarai pravirkdydavo pilnas poezijos mylėtojų sales ne tik miestuose, bet ir tolimiausiose provincijose.

Savo Tėvo

Lyg Dievo ilgiuosi –

Kaip išganymo

Kelio

Gale

Lyg šviesulio tunelio gale pasiilgęs, baigia savo eilėraštį „Ilgesys“ poetas D.Ivanauskas.

„Einu tavo nesibaigiančiais krantais… / Basos kojos glosto didelę pievą. / kokie gražūs tavo žali plaukai! / Tokie švelniai kvepiantys lietumi…“ – eilėraštis „Myliu tave“ (p. 8)

Tėvynė primena man Meilę –

jos yra tiek,

kiek jos yra

tarp mūsų,

kurie gyvi ir mirs mylėdami Tave,

Taškeli mažas palei jūrą

ir prie kitų ribų,

kur Dievas mums Tave užrašė. (p.10)

Donato Ivanausko poezija publikuota skaitytojams, pasirengusiems atrasti savo dieviškosios dvasios šviesą ir tikslus, suteikti palaimą ir gerovę susipratusiems lietuviams, jų nuoširdiems siekiams dvasiškai augti ir tobulėti, o ne amžinai suktis nesibaigiančiuose, pilnuose negatyvumo likimo sūkuriuose… Knygelė ypač reikšminga šiandien, kai Tėvynės vairo laikytojai sutartinai yra užsigarantavę sau teises veikti prieš žmogaus sielos orumą, – o juk dvasinio augimo sritis yra absoliučiai esmingiausia žmonijos tobulėjimo kelyje…

Aš daugiau nedejuoju paryčiais,

nešaukiu atsibudęs naktį.

daugiau neslepiu savo kalavijo

bibliotekoje tarp knygų,

o, likęs visiškai vienas,

sakau:

Aš laimėjau tą karą…

…O žodis, išėjęs iš mūsų tylos,

nukris į jų nesibaigiančios

pradžios chaosą,

užbaigdamas tai,

ko buvai nepabaigęs,

Nes mes laimėjome. (p. 20-21)

Prancūzų rašytojas ir poetas Šarlis Bodleras apie žmones yra pasakęs: „Vieni gimsta gyventi, antri – būti laimingi…“  Gal tie – laimingieji – nerašo eilėraščių arba eiliuoja taip, kad niekas negali jų suprasti?

Gražių, nuotaikingų, širdžiai mielų jausmų, skaitant poeto Donato Ivanausko eiles!

Juliaus Ermino nuotrauka