Depozitas

Andrius Šimkus

Novelė

 „Labutis, gražioji panele. Kaip vakaras?” – sumirgėjo užrašas telefono ekrane.

     „Kas čia?“ – pagalvojo Erika. Paėmusi telefoną, pamatė, kad nepažįstamas jaunuolis ją kviečia į draugus feisbuke. Atidžiai peržiūrėjusi jo profilį, nusprendė atrašyti.

     „Labas. Nuobodokas…“

     „Tai gal kavos?“

     „Gal…“

     Erika – jau nebe jaunutė, bet vis dar labai graži ir patraukli moteris, vieniša mama, valdingo ir griežtoko charakterio, beprotiškai mylinti savo vaikus – berniuką ir mergaitę, kurie jau nebebuvo mažiukai, bet jiems vis dar reikėjo jos – kaip mamos – rūpesčio ir išlaikymo. Susirasti širdies draugą jai nebuvo sunku. Sunkiau buvo susirasti tokį, kuris sutiktų prisidėti finansiškai ir padėtų spręsti jos šeimyninius rūpesčius ir išlaikyti vaikus. Tiesa, berniukas jau buvo pakankamai didelis ir galėjo eiti pats užsidirbti, bet vis dar patingėdavo. Tingėjo ir pasimokyti. Tad Erikai žūtbūt reikėjo į kažką atsiremti, reikėjo pagalbos iš šalies. Ji pati gyveno nedideliame Anglijos miestelyje, kur vieni kitus jau beveik visi pažįsta, tad jos draugas privalėjo būti iš kažkur kitur, tad gavusi nepažįstamojo kvietimą susitikti, ji mielai sutiko, bet dėl perdėto atsargumo pasiūlė tai padaryti neutralioje vietoje – miestelyje tarp judviejų gyvenamų vietų.

     Audrius – tai tas vaikinas, kuris pakalbino Eriką. Viengungis, ilgai neturėjęs ilgalaikių santykių. Nebuvo plevėsa ar mergišius. Tiesiog kasdien ilgai dirbo, tad asmeniniam gyvenimui neskyrė daug dėmesio, nors labai norėjo šeimos. Ne tam, kad būtų kam pasirūpinti maistu ar skalbtų jo rūbus. Jis – visiškai savarankiškas ir puikiai mokėjo pats pasirūpinti savimi. Žmogus nėra sutvertas gyventi po vieną, tad ir jis nebuvo išimtis. Prieš važiuodamas į pasimatymą nupirko raudonų, ilgais ir dygliuotais kotais rožių puokštę, nes maža ką – gal tikrai ji yra jo ilgai laukta ir išsvajota moteris, nes nesėkmės atveju tai tebus tik keli dykai išleisti pinigėliai…

 – Labas vakaras, – pasitiko Audrius Eriką automobilių stovėjimo aikštelėje, maloniai šypsodamasis, nešinas puokšte gėlių.

     Erika jo jau laukė. Specialiai atvažiavo šiek tiek anksčiau, nei buvo sutarta, kadangi norėjo jį pamatyti, nes gal jis atrodo malonus tik nuotraukose, o iš tiesų yra panašus į sadistą ar recidyvistą.

–  Labas, – nusprendusi, kad jis nėra pavojingas.

– Čia tau gėlių priskyniau, – pasipuikavo Audrius.

– Oi, kokios gražios. Ačiū labai, – pakštelėjo jam į skruostą atsidėkodama.

– Tai gal gėles mašinoje palik, – pasiūlė Audrius. – Ir eime.

– Žinoma!

     Kavinėje jiedu užsisakė tik kavos ir po nediduką pyragaitį. Pašnekesį pradėjo nedrąsiai, nuo tradicinių frazių bei temų apie vienas kito pomėgius, šeimas, kiek ilgai jiedu jau emigracijoje ir panašiai.

– O kur tu dirbi, Audriau? – pasmalsavo Erika.

– Aš – fermoje. Vairuoju traktorių ir šakinį keltuvą,  – pasigyrė. Jis neseniai pradėjo dirbti pas vieną ūkininką, kuris jam mokėjo dosnų atlyginimą. Audrius turėjo daug gražių svajonių, tikėdamasis susitvarkyti susitvarkys su visomis užsilikusiomis skolomis ir galiausiai lengviau atsikvėpti, kai galės  leisti ir sau laisviau pagyventi. Labai norėjo kitos mašinos ir galbūt namo. Kokio nediduko namelio jaukiam namų židiniui.

– Tai gal gerai uždirbi? – neišvėrusi paklausė Erika. – Aš tik šiaip, iš smalsumo, – tuoj pat susigėdo, nes negerai klausti vyro apie jo pajamas.

– Neblogai, – šyptelėjo Audrius, nesureikšmindamas šio klausimo.

 – Ką per Kalėdas? – bandė Erika išeiti iš nejaukios būsenos.

– Dar nežinau. Neturiu planų…

– Aš pas sesę būsiu. Ji visai netoli manęs gyvena. Nori kartu?

– Noriu!

     Atsisveikindamas Audrius apkabino, priglaudė Eriką prie savęs ir neatsiklausęs pabučiavo ją į lūpas. Ši neprieštaravo. Abu vienas kitam patiko iš pirmo karto. Lyg Kupidonas būtų buvęs tąkart ir abiem – vienu metu – iššovęs po strėlę.

     Tos kelios dienos iki Kalėdų bėgte prabėgo. Audrius atvažiavo prie Erikos namų. Buvo sutarta, kad ten paliks mašiną ir nueis į svečius pėstute. Tuk tuk tuk – į duris pasibeldė. Erika atidarė visa pasipuošusi ir švytinti, dailiai prigludusia gėlėta suknele. Audrius, netekęs žado, apkabino ją stipriai stipriai ir ėmė aistringai bučiuoti jos lūpas, skruostus, kaklą. Abu nesivaržydami atsidavė aistrai, padėdami vienas kitam nusirengti.

– Mes neturime daug laiko, – sušnabždėjo ji.

– Palauks, – nuramino ją Audrius. – Aš tavęs gal visą gyvenimą laukiau…

     Svečiuose visi buvo sužavėti Erikos simpatija ir visą vakarą juos abu be perstojo gyrė. Tai dar labiau svaigino nei kalėdinis vynas, ir abu buvo nepaprastai patenkinti. Vakaras praėjo sklandžiai. Grįžę namo abu sugulė į vieną lovą. Nevaržė tai, kad tik trys dienos, kai pažįstami.

– Kodėl nemiegi, mažyte? – pasiteiravo Audrius, jausdamas, kad ji negali užmigti.

– Nieko. Viskas gerai. Šiaip gal… – bandė meluoti.

– Nebijok. Man gali pasakyti, – padrąsino ją.

–             …

– Neįsižeisk, bet gal turi problemų su pinigais? Nesumokėjai nuomos už namą ar panašiai?

– Audriau, nenoriu apie tai kalbėti. Miegok.

– Negaliu, kai jaučiu, jog mano širdies damai kažkas negerai. Jei tau reikia kažkiek pinigėlių, tai aš tau jų duosiu. Vis tiek mudu būsim kartu. Aš noriu visą laiką būti su tavimi kartu. Galim nesimaivyti, kad tik kelios dienos, kai pažįstami. Man labai daug ką reiškia, kad aš šiąnakt su tavimi, vienoje lovoje…

– Gerai.

– Tai kiek?

– …

– Penkis šimtus?

– Hm…

– Ryt nuimsiu iš bankomato.

– Ačiū. Tu labai geras.

– Tu man beprotiškai patinki.

– Tai atsikraustyk pas mane gyventi!

     Audriaus akys tik nušvito.  Jau kitą rytą susirinko savo daiktus iš nuomojamo kambario ir atvyko gyventi pas Eriką.

– Audriau, aš tau nesakiau, bet… mudu miegosime svetainėje. Vienas kambarys yra sūnui, o kitame mano dukrytė miegos.

– Tikrai… – neslėpė nusivylimo. – Bet gal čia taip laikinai? A? Susirasim didesnį namą. Gerai?

– Gerai. – pamelavo moteris.

     Audrius tuomet dar nežinojo, kad Erika gyvena socialiniame name ir kad iš tiesų ji negali parodyti, kad pas ją yra vyras, nes tuomet visos pašalpos būtų atimtos.

– Kodėl tu dirbi tik tiek mažai? – neslėpė Audrius nuostabos. – Gal paieškom tau kito darbo. Abu kartu užsidirbtume daugiau pinigų. Abiem reikia naujesnių mašinų, o ir namą gal jau nebenuomotume, o nusipirktume.

– Nu gal… – Erika abejingai bandė jam pritarti.

     Jos gyvenimas sąlyginai pagerėjo. Audrius buvo rūpestingas vyras ir rėmė ją pinigais. Davė ir tuos pažadėtus penkis šimtus ir vėliau kas savaitę prisidėdavo prie namų išlaikymo. Erika net nesiruošė ko nors keisti savo gyvenime – nei darbo, nei namų. Jai paprasčiausiai taip buvo patogu, nors jautė, kaip jos vyriškis kasdien vis labiau nusivilia.

     Vieną vakarą po darbo Audrius grįžo nešinas viskio buteliu.

– Kas čia?!. – suspigo Erika. – Slėpk tą butelį kuo greičiau! Kad man namuose girtuokliavimo nebūtų!

– Aš tik truputėlį… – susigėdęs lemeno.

– Slėpk!

     Erika jautė, kad gražaus gyvenimo idilė bliūška. Reikėjo kažko imtis, kad gerėjantis gyvenimas nepradingtų. Bet kaip? Per seksą. Visiems vyrams patinka, kai yra patenkinamas jų ego. Bet čia ir vėl problema. Jiedu miega svetainėje. Be durų, be privatumo. Ryte anksti mergaitė keliasi į mokyklą, o vakare – berniukas pareina vėliausiai iš kiemo. Audrių taip pat erzino tai, kad negali laisvai užsiimti seksu. Jis juk vyras. Jam moters reikia ne tam, kad pagamintų kažką skanaus vakarienei.

     Bet vieną vakarą kažkaip pavyko likti vieniems. Erika prisiglaudė prie jo. Ėmė jį bučiuoti, glamonėti.

– Nereikia… – stabdė ją. – Žinau, kad dabar tavo „dienos“…

– Aš galiu ir kitaip… – patikino jį.

     Iš tiesų Erika nemelavo. Ji buvo tarsi kita moteris. Ne ta, kuri mėgaudavosi Audriaus glamonėmis ir visiškai jam atsiduodavo. Dabar visa iniciatyva buvo jos rankose. Ji jį nurengė ir neužsižaisdama su viršutine kūno dalimi, be didesnių glamonių, lūpomis nusileido prie jo stangraus penio, delnu glostydama sėklides. Tai buvo nepaprastai malonu, bet tuo pačiu jis niekaip negalėjo visiškai atsipalaiduoti. Dar nesijautė visiškai laisvai nei šiuose namuose, nei toje lovoje. Ausimis gaudė kiekvieną garsą, laukdamas atsidarančių durų.

– Nusiramink ir atsipalaiduok, – drąsino jį Erika. – mergaitė jau miega, o sūnus anksčiau vienuoliktos vakaro negrįš. Susitariau.

     Tai skambėjo raminančiai. Jis vis labiau atsipalaidavo, pasiduodamas Erikos lūpų teikiamam malonumui.

– Nebijok, nestabdyk manęs, – darkart patikino, apsižiodama labiau jo penį. – Tu gali tai padaryti.

     Ir iš tiesų Audrius nebestabdė savęs. Visiškai atsipalaidavo ir pasidavė jausmams, sukurtiems jo moters lūpomis ir rankomis. Jis išliejo savo spermą tiesiai į jos burną, o ji, tarsi mėgavosi jo patiriamu malonumu ir siekė pabučiuoti jį lūpas, pilna burna to turinio. Audrius tam nebuvo pasiruošęs. Nei vienoje vulgarioje jo fantazijoje to nebuvo. Jis visaip vengė šio bučinio, kol galiausiai Erika suprato, kad tai ne jam. Pasimatė jos veide nusivylimas. Su kartėliu akyse nurijo tai, ką turėjo, ir atsigulė, atsukdama jam nugarą.

– Mažyte, nepyk, aš negalėjau… – atsiprašinėjo.

– Nieko tokio. Nesvarbu. Labanakt, – sausai išlemeno moteris.

     Po kelių dienų Eriką pasiekė žinia, kad mirė jos močiutė Lietuvoje. Tai ją labai prislėgė, nes nepaprastai mylėjo. Taip norėjosi grįžt į laidotuves, bet neturėjo santaupų. Gyveno lig šiol viena diena, nieko negalvodama ir nesiruošdama ateičiai. Ji dėjo visas viltis į Audrių…

– Brangusis, aš turiu blogų naujienų… – pasitiko jį po darbo vakare. – Mano močiutė mirė.
  Išspaudė sausą ašarą.

– Oi, mieloji… Užjaučiu, – puolė ją guost Audrius, tuo pačiu pergalvodamas galimus jos prašymus.

– Ačiū, – valdėsi tikėdamasi, kad jis pats susiprotės ir jai pasiūlys pinigų kelionei į Lietuvą.

– Atleisk, bet aš neturiu santaupų, – užbėgo įvykiams už akių Audrius. – Gal paimt kreditą?

– Ne, – nors mintyse galvojo visai kitaip. – Nieko tokio, jei ir negrįšiu.

– Tai gerai, – Audrius net nepajautė, kaip apsigavo.

     Po vakarienės išėjo parūkyti į galinį kiemą.

– Žinai ką?!. Negimdysiu aš tau vaiko! – pratrūko Erika, kirsdama į skaudžiausią Audriaus vietą. – Nekeisiu šito namo – man čia gerai, nepirksim mes mašinų, nekeisiu aš savo darbo – man užtenka visko, ko yra.

    „Kaip tai užtenka?!.“ – pagalvojo Audrius.

– Nusiramink.

– Tu man neaiškink! – rėkte išrėkė Erika. – Ir nelįsk prie manęs. Man visi vyrai šlykštūs! Supranti? Šlykštūs!!!

– Gerai jau, gerai, – patikino ją, galvodamas, kad isterijos priepuolis greit praeis.

     Klydo.

     Erika tąnakt nemiegojo kartu su juo. Prisiglaudė pas dukrą. Audrius jautėsi nepaprastai sutrikęs. Nejaugi čia taip dėl pinigų?!. Na, neturi jis jų atliekamų… Gal tikrai paskolinti iš kur… Ryte būtinai pakalbės apie tai su Erika.

     Prasibudus Erikos jau nebuvo namie. Neatsiliepė ir į skambučius, neatrašinėjo ir į žinutes. Audrius vaikščiojo po svetainę, nerasdamas sau vietos ir niekaip nesusidorodamas su mintimi, kad jai jis buvo reikalingas tik dėl pinigų. Jis taip norėjo susigyventi, troško, kad ne tik protingi žodžiai lydėtų jų gyvenimą, bet ir darbai, nes tikėjo, kad kartu gali nuveikti daug daugiau.

     Pralaukęs visą dieną ir negaudamas jokio atsako, parašė: „Aš išsikraustau. Negaliu rasti visų savo daiktų“. „Tuoj grįšiu,“ – atrašė jam.

– Tai aš tavęs nevarau iš namų. Gali čia gyventi, – ramino jį Erika, suprasdama, kad jam yra skolinga daug daugiau, nei tą vieną nučiulpimą.

– Čia pernelyg šalta, – pasipūtė Audrius šiek tiek.

– Kaip nori, – moteris nesivargino.

– Visa, ką tau daviau, – daviau savo noru, nes tikėjau mumis, bet tie pradžioje… penki šimtai… jie buvo kaip asmeninė pagalba tau. Prašau man juos gražinti, – Audrius suprato, kad turi išsikraustyti, o kišenėje turėjo tik gal dvidešimt svarų. Vedamas principų, buvo pasiryžęs savaitę miegoti tiesiog mašinoje.

– Mano močiutė mirė! – sukliko Erika.

– Tai aš ir nesakau, kad dabar, – bandė užglostyt situaciją Andrius.

– Gerai, gerai. Viską susirinkai? – jau paskubino jį.

– Lyg ir taip.

– Raktai?

– Štai. Paimk.

     Audrius išsikraustė, kaip nereikalingu patapęs šuo. Krūtinę slėgė kažkoks nusivylimo jausmas. Vėl vienas ir vienišas. Lietus pliaupte pliaupė, tarsi bandydamas nuplauti visus kelius į prisiminimus. Jis nespėjo pajausti jai meilės, tik paprasčiausiai labai norėjo šeimos – kad ir netikros, bet šeimos.

Jungtinė Karalystė, King’s Lynn’as, 2022