Kai pasaulio galingieji atverčia istorijos puslapius…

Janina Survilaitė

Esu rašiusi, kad politiškai reikšminga istoriko publicisto Juozo Brazausko knyga „Šveicarų ir Lietuvių pėdsakais“ (2020) dar kartą patvirtina, jog Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) teisinį įkūrimą, griežtai laikantis tarptautinės konvencijos įstatymų, kuris įvyko 1952 metų vasario 17 dieną,  išeiviai iki mirties laikė svarbiausiu ir reikalingiausiu, nes tai paskui leido drąsiai siekti aiškių politinių tikslų dėl Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos – pasijausti alternatyvia Lietuvos  diplomatijos atstovybe Laisvąjame pasaulyje, tvirtai atstovauti vietoj sovietų sunaikintos įžvalgios ir išmintingos prieškario Lietuvos diplomatijos Vakarų Europoje.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Joe Bideno antrojo susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Ženevoje (2022 metų sausio 10-ąją) išvakarėse norisi priminti, kokią jaudinančią įtampą kovose prieš Tėvynės okupaciją teko pergyventi senajai Šveicarijos išeivijai, besiruošiančiai sutikti JAV Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo susitikimą Ženevoje 1985 lapkritį. Praėjo 36 metai, nė vieno ŠLB įkūrėjo jau nėra gyvųjų tarpe, didžiausiu jų kovų Atminimo turtu liko unikalūs TIKRI išsaugotų dokumentų archyvuose faktai.

JAV prezidento R. Reigano sustikimo su Sovietų Sąjungos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovu Ženevoje 1985 metais proga ŠLB valdyba (pirmininkas buvo Narcizas Prielaida) parašė memorandumą Šveicarijos (CH) vyriausybei. Jame buvo rašoma:

… Šveicarijos lietuvių Bendruomenė dviejų didžiųjų valstybių vadovų susitikimo proga prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti M. Garbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę. Teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, kur jos buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą.

1985 metų lapkričio 26 dienos rašte iš Šveicarijos sostinės Berno Šveicarijos vyriausybės 1-jo Politinio skyriaus vadovas p. F. Pianca ŠLB valdybos pirmininkui N. Prielaidai atsakė:

Pone Pirmininke, Departamento šefo prašomi, mes patvirtiname gavę Jūsų ŠLB atsišaukimą (mermorandumą) į Šveicarijos vyriausybę Reigano-Garbačiovo susitikimo Ženevoje proga. Šveicarų vyriausybė dažnais atvejais yra patvirtinusi, kokią vertę ji teikia asmens ir tautų laisvei. Kaip jūs konstatuojate savo memorandume, Šveicarija nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Toji pozicija nebus keičiama ir ateityje. Savo pokalbiuose su generaliniu Sekretoriumi Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos Prezidentas nepraleido progos priminti glaudaus ir nepertraukiamo ryšio, kuris egzistuoja tarp laisvės ir Tarptautinio saugumo garantijų. Prašau priimti, Pone Pirmininke, mūsų pagarbos Pareiškimą. (Rašto orginalo prancūzų kalba kopija yra mano knygoje „Alpių lietuviai“, p.168)

Galima įsivaizduoti, kokį džiaugsmą lietuviams suteikė Šveicarijos vyriausybės raštas! ŠLB valdyba tuojau pat nusiuntė padėką CH vyriausybei. Kovingai nusiteikusiai valdybai atviras politinės tiesos pripažinimas suteikė jėgų tęsti toliau tęsti kovą dėl Lietuvos okupacijos padarinių. 

1986 metais įvyko saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Berno „Bristol“ viešbutyje. Čia išeivijos rūpesčiu buvo atidarytas Baltijos informacijos biuras. Jame buvo pateikta reikiama informacija apie Pabaltijo piliečių teisių pažeidimus. VLIK‘o pirmininkas dr. Kazys Bobelis atskrido iš Amerikos su pluoštu kruopščiai paruoštų informacinės dokumentų, kuriuos sėkmingai pristatė konferencijos dalyviams ir dalyvavusiems pasaulio žurnalistams. Biure apsilankęs Prancūzijos Žmogaus teisių ministras Claude Maluret išklausė N. Prielaidos padėkos žodžius už tai, kad Prancūzija de jure nepripažįsta Pabaltijo kraštų okupacijos. Savo ruožtu ministras užtikrino, kad jo ir visos delegacijos tikslas visada bus ginti pavergtąsias tautas, ypač esančias sovietų „globoje“.

Tarptautinis rezidencijos komitetas su tuo metu konferencijoje dalyvavusiais sovietų disidentais opozicionieriais Juriju Orlovu, Leonidu Pliouschu, Yonesko, Cohen Bendidu, aktorium Yves Montandu Berne bendruomenės namų viešbutyje suorganizavo spaudos konferenciją. Gyvi liudininkai, savo pasakojimus iliustruodami „Katalikų kronikos“ vertimų ištraukomis, informavo visuomenę, kaip pažeidžiamos žmogaus teisės Sovietų Sąjungoje ir pritraukė nemažai televizijos žurnalistų iš viso pasaulio. Kita konferencija, surengta ŠLB valdybos iniciatyva kartu su Lietuvos informacijos centru ir Pasaulio ukrainiečių kongresu, skirta lietuvių ir ukrainiečių Helsinkio grupių įsteigimo dešimties metų sukakčiai paminėti. Dalyvavo Tomas Venclova, Jurijus Orlovas, Leonidas Pliouschas, Nadia Svitlychna ir kiti. Jų problemas, nusileidusi sovietų spaudimui, Jungtinių Tautų konferencija svarstė už uždarų durų… Numatyti bendri pareiškimai, sovietams spaudžiant, nebuvo paskelbti…

1986 metais Ženevoje vykusioje Jungtinių tautų organizacijos (JTO) Žmogaus teisių konferencijos 42-joje sesijoje ŠLB valdybos pastangomis buvo paviešinta Pabaltijo tautų intensyvaus rusifikavimo ir susisiekimo su užsieniu varžymo politika: kunigo J. Zdebskio nužudymas, žurnalistų Balio Gajausko, Gintauto Iešmanto, L.Borodino persekiojimas, vyskupo Julijono Steponavičiaus nepelnyta 25-erių metų tremtis iš savo diecezijos dėl nesutikimo pataikauti okupantui. Lietuvoje, kur 87 procentai katalikų, uždrausta religinė spauda. Lietuviams draudžiami ryšiai su užsieniu…

Po šios konferencijos Sovietų Sąjunga privertė Vakarų valstybes priimti jų reikalavimą, kad visi JTO konferencijos posėdžiai ateityje vyktų tik už uždarų durų, nedalyvaujant jokiems spaudos atstovams.

ŠLB nariai rankų nenuleido. Tais pačiais metais Italijoje vykusioje Religinių studijų savaitėje ŠLB valdyba parengė dvi rezoliucijas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: vieną, skirtą Italijos ministrų tarybai, kitą – Europos Parlamentui Strasbūre, o po mėnesio ŠLB kartu su kitomis Europos lietuvių bendruomenėmis paruošė ir įteikė Vienos konferencijai memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės grąžinimo.

1987 metais Ženevoje vykusioje JTO Žmogaus teisių komisijos 43-je sesijoje ŠLB akredituotam „Pasaulio lietuvio“ korespondentui, ŠLB pirmininkui N.Prielaidai, kuris buvo įgijęs teisę užsirašyti į JTO tribūną pasisakymui, pavyko į savo vietą tribūnoje „prastumti“ rusų disidentą J.Orlovą, kalėjusį Permės lageryje kartu su lietuviu Viktoru Petkumi. J.Orlovui įlipus į tribūną, Sovietų Sąjungos delegacija im corpore  apleido konferencijų salę, o likę kiti sovietinių respublikų atstovai švilpimu ir kojų trypimu trukdė kalbėti…

ŠLB išeivijos archyvai liudija, kaip mažus pasiekimus nuolat keitė dideli nusivylimai, nes sovietai kėlė vis žiauresnius reikalavimus, skleidė melagingą dezinformaciją. N.Prielaidai savo straipsnius „Pasaulio lietuvio“ žurnale dažnai tekdavo užbaigti liūdnomis žiniomis:

Konferencija pasibaigė, nesužadinusi didelio susidomėjimo spaudoje, kur kasmet pasikartojanti scena pradeda sukelti visišką indiferenciją, nes žinoma iš anksto, kad jei ir bus priimta kokia rezoliucija – vargu ar ji bus pritaikyta. Bet vistiek kiekviena konferencija lieka mums kaip tribūna, kur mes dar galime viešai kelti mūsų tautos klausimą. Štai JAV ambasados rūmuose, aiškindami savo problemas, išgirdome JAV delegato p. Shifter žodžius: „Mūsų nereikia įtikinėti jūsų klausimo teisingumu ir jūsų kovos dvasios noru atgauti prarastą laisvę, mes jau čia esame nuo pat pradžios. Reikia stengtis įtikinti ir kitas delegacijas…“

Tai buvo nepaprastai brangus padrąsinimo žodis mūsų veiklai – ir nors ir ne šį kartą, nors ir ne ateinantį kartą, nors ir nežinia kuomet, bet niekada nereikia nustoti siekti, kad būtų nuolat kalbama apie Pabaltijo kraštus, apie okupaciją ir persekiojimus („Pasaulio lietuvis“, 1984, Nr.6-7).